Iš stalčiaus

Laimonas Inis. „Sveiks, svieteli margs“ (knygos „Aštuoni Kuršmarių vėjai“ ištrauka)

Netrukus pasirodysiančioje L. Inio knygoje „Aštuoni Kuršmarių vėjai“ – pluoštas sakmių ir padavimų apie senuosius sembų, jotvingių, prūsų dievus, piliakalnius, kovas su kryžiuočiais, pilėnų ištvermę ir ryžtą ginant savo žemę, taip pat keliolika interpretacijų apie žymiausius Mažosios Lietuvos kultūros ir rašto veikėjus. Autoriui maloniai sutikus, dalijamės novelių ciklu apie Kristijoną Donelaitį.

Gediminas Jankus. „Dar apie Vytautą Praną Volertą“

Išsamus kolegos Vlado Vaitkevičiaus straipsnis apie primirštą žymų išeivijos prozininką Vytautą Praną Volertą (1921–2012), kurio gimimo šimtmetį nūnai pažymime, Gediminą Jankų paskatino priminti ir rašytojo kūrybos grįžimą, tiksliau – sugrąžinimą į bendrą lietuviškosios literatūros aruodą, įvykusį Petro Palilionio dėka.

Dalia Teišerskytė. Eilėraščiai

Jausminguose, nuoširdžiuose Dalios Teišerskytės eilėraščiuose iš naujausio rašytojos poezijos rinkinio „Paskutinių lapų išleistuvės“ (Kaunas: Kopa, 2021) – atvirumas ir nutylėjimai, dienų skaidrumas ir gamtos gaivalai, o svarbiausia – neblėstanti energija patirti, mylėti, gyventi.

Viktoras Gulbinas. Nauji eilėraščiai

Naujausiuose Viktoro Gulbino eilėraščiuose ryškūs asmenybės ieškojimų, vidinių abejonių motyvai, vengiama sentimentų, netgi jausmų atsivėrimuose nerasime tradicinės „meilės lyrikos“ – autorius pasitelkia ironiją, tarsi žvelgia iš šalies. Įprastą kasdienybės paveikslą jis suskaldo ir dėlioja netikėtais naujos mozaikos blyksniais.

Tautvyda Marcinkevičiūtė. Poezija

Poetė Tautvyda Marcinkevičiūtė ne tik itin produktyvi, bet ir linkusi stebinti – šiemet įdėmus kūrėjos žvilgsnis atsisuko į įvairiausių žmonių darbo patirtis bei išgyvenimus. Kviečiame skaityti, kokius knygyno konsultantės, laikrodininko, civilinės aviacijos lakūno, specialiųjų pajėgų kario, spekulianto, padavėjos ir gidės portretus išraižė poetės plunksna.

Rašytoja Nijolė Raižytė: „Parašyti gerą novelę – lyg sugauti judrų auksaspalvį drugelį naktyje“

Tęsiame interviu su Kauno rašytojais ciklą. Per liepos karštymetį į klausimus atsakė prozininkė, muziejininkė Nijolė Raižytė. Kūrėjos bibliografijoje – apsakymai, novelės, romanai, leidiniai apie Vydūną ir Mariją Pečkauskaitę-Šatrijos Raganą. Autorei artima moters tema: moteris nuodėminga, įsislaptinusi kaip sraigė, ji – nepažįstamoji, ji – išvengusi laužo… Kalbino Vidmantas Kiaušas.

Rašytojas Petras Venclovas: „Menas turi visą laiką judėti, ieškoti, žengti į priekį, į šoną, o kartais – ir atgal“

Tęsiame interviu su Kauno rašytojais ciklą, šįkart jūsų dėmesiui – prozininko Petro Venclovo mintys. „Žmogus turi būti ne tik laisvas, bet ir apsišvietęs, išprusęs, kultūringas, siekiąs pažinti meną, suprantąs literatūrą ir tikrąją muziką“, – įsitikinęs kūrybingas, darbštus, puikiai apsiskaitęs, sau ir kitiems reiklus pašnekovas.

Gediminas Jankus. „Petro Palilionio memuaristikos subtilybės“ (recenzija)

Drauge su Gediminu Jankumi pasinėrę į antruosius rašytojo Petro Palilionio memografus artimiau susipažinsite su aktoriumi Algimantu Masiuliu, rašytoju Juozu Baltušiu ir literatūros istoriku Leonu Fliorentu Gudaičiu, sužinosite, ką ir kodėl norėta siūlyti Nobelio premijai, ką bendro turi meilė ir sveikata, be to, čia rasite naują literatūros istorijai svarbų dokumentinį liudijimą bei daugybę kitų įdomių įžvalgų bei detalių.  

Algimantas Mikuta. „Toptelėjo galvon…“ VIII dalis

Atėjo paveikslėlių ir tuščių kalbų gadynė, – liūdnai konstatuoja rašytojas Algimantas Mikuta. Tačiau pasaulis išlieka margas ir įdomus: pasirodo, ne viena katastrofa, dar iki jai įvykstant, aprašyta grožinėje literatūroje, varpai gali skambinti todėl, kad smagus kunigėlis švenčia gimtadienį, be to, vis dar atsiranda besibaiminančių, jog net ir tuščias tankas gali iššauti…

Vytautas Mačernis ir „Dūžtančios formos“. Interviu su Aldona Ruseckaite

2021-ieji yra paskelbti poeto Vytauto Mačernio metais. Nors jis žuvo būdamas vos 23 metų, poetas pripažintas lietuvių literatūros klasiku, o tarp jų yra bene jauniausias. Skaitytojų pageidavimu šiemet pakartotinai išleistas Aldonos Ruseckaitės biografinis romanas apie jį „Dūžtančios formos“. Romano autorė Aldona RUSECKAITĖ šiandien – „XXI amžiaus“ pašnekovė.

Gediminas Jankus. „Gasparo Aleksos „cvirkiada“. Kultūrbolševizmo pinklėse“ (recenzija)

Šįsyk Gediminas Jankus įsiskaito į naujausią Gasparo Aleksos romaną „Baik cirkus, Cvirka!“. „Tai ne tradicinis gerai žinomų faktų, dokumentų ar prisiminimų atpasakojimas, ne paviršutiniškas banalybių ir anekdotų apie rašytoją rinkinėlis, o skausmingas, atviras, intriguojantis pokalbis apie talentingą kūrėją, „kairįjį“ inteligentą, įtikėjusį „broliškos Sovietų Sąjungos“ geranoriška globa“, – rašo jis.

Alfas Pakėnas. Iš rengiamos knygos „Žvaigždė galiniame gryčios lange“, II dalis

Alfo Pakėno kelionių po Aukštaitijos kaimus tęsinyje – Diržių kaimelis, susidedantis iš devynių sodybų, čiabuvių vadinamas „zoologijos sodu“, mat visi čia gyvenantys žmonės nuo seno turi žvėrių ar paukščių pravardes, gamtos puoselėtojo Povilo Jarmolavičiaus portretas bei įvairūs provincijos vargai ir džiaugsmai, prireikus kad ir išsikasti šulinį ar tiesiog parūkyti.

Stasys Babonas. „Gandralizdis“

Steigiant kolūkius buvo tikinama, kad tai – šviesa, šviesianti dieną naktį, o tie, kas šios šviesos neįžvelgdavo, regėjimo taisyti bemat iškeliaudavo į baltuosiuos tolius. Ironiškoje, magiškojo realizmo auros apsuptoje Stasio Babono novelėje – istorija kitu žmogumi namo sugrįžusio Sibiro žynio, kuris tos šviesos taip ir neįmatė.

Ona Jautakė. Poezija

Nesvarbu, koks metų laikas, – gera būti su Onos Jautakės poezija, drauge su autore pajusti gamtos trapumo grožį, o žmonių tarpusavio santykiai, bendrystė skatina susimąstyti apie nepaneigiamą akimirkų ir amžinybės sąveiką.

Gediminas Jankus. „Shopping and Fucking“. Tado Žvirinskio variantas“ (recenzija)

Griežtoje recenzijoje Gediminas Jankus atlieka dienoraštinio Tado Žvirinskio romano „Manuscriptum discipuli arba studentiška 1990–1991 metų kronika“ vivisekciją, mėgindamas išsiaiškinti, kodėl ir iš kokių personažų sudarytas kontroversiškasis pasakojimo protagonistas. Dėl gausios nenormatyvinės leksikos knyga bei recenzija nerekomenduojamos skaitytojams iki 18 metų.

Alfas Pakėnas. „Eik ir daugiau nebenusidėk“

Artėjant šv. Velykoms, Alfas Pakėnas apmąsto Šventojo Rašto išmintį ir grožį, kiek daug, anot Vaižganto, jame poezijos, prisimindamas klasikinius Antano Vienuolio, Jono Biliūno kūrinius parodo, kokią didelę reikšmę ir šiandien gali turėti su atida ir atlaidumu ištarti žodžiai: „Eik ir daugiau nebenusidėk.“

Algimantas Mikuta. „Toptelėjo galvon…“ VII dalis

Pasirodo, savo solidžiuose dienoraščių tomuose Juozas Baltušis aprašė toli gražu ne viską, taigi, prisiminti Pupų Dėde (Petrą Biržį) nusprendė Algimantas Mikuta. Taip pat jis įžvelgė televizijos vedėjų stiliaus tendencijas, galimas jaunų doktorantų skraidymo padebesiais priežastis bei pasekmes, keistus gintarų rinkimo varžybų ypatumus ir net prisiminė susidūrimą su maršalu Konevu.

Poezija… Poezijai! Pasaulinę poezijos dieną minint

Eilėraščių posmuose nuolat veriasi seni ir kuriasi nauji pasauliai, o štai kovo 21-ąją įvairiuose žemės kampeliuose švenčiama Pasaulinė poezijos diena. Svarstydami, kaip tinkamai ją paminėjus, paklausėme savęs: kas gi giliausiai pažįsta poeziją, jei ne poetai? Kaip geriausia apie ją prabilti, jei ne eilėmis?

Aldona Ruseckaitė. „Dukterys“ (iš spaudai rengiamos esė knygos „Per žarijas“)

Prieš vos daugiau nei metus pradėjome savąją pažintį su Balbina, naujausios Aldonos Ruseckaitės esė knygos „Per žarijas“ heroje. Skelbiamoje ištraukoje – taip pat netikėta, paslaptis atverianti pažintis, šįsyk – Balbinos su rašytoja Loreta Gražina Latonaite, nesantuokine Vinco Krėvės-Mickevičiaus dukra. Naujų susitikimų laukti liko neilgai – knygos pasirodymu jau rūpinasi leidykla „Kauko laiptai“.

Tomas Šinkariukas. „Iš apokrifų“

Rašytojas Tomas Šinkariukas vengia viešumos, o kai prabyla – visuomet netikėtai bei griežtai. Geriausias būdas sutikti šį autorių – knygos, kurių rašytojo bibliografijoje dabar septynios. Aštuntosios pagrindiniai herojai – Jėzus bei jo apaštalai. Regis, tokie atpažįstami, tačiau nenuspėjami, o vos po akimirkos – žmogiškai suprantami, kad net didžiausias skeptikas gali jiems pajusti simpatiją.

Algimantas Mikuta. „Toptelėjo galvon…“ VI dalis

Rašytojas Algimantas Mikuta tęsia savo stebėjimus ir toliau apmąsto Lietuvos bei pasaulio aktualijas: kokiems literatūros ir visuomenės reiškiniams ištirti praverstų mokslingi pedantai? Nuo ko prasidėjo ir kur atvedė statulų varžytuvės, išaugusios net į paminklų karą? Ką gali išmoningai panaudota masių psichologija?

Tomas Vyšniauskas. Poezija

Prieš keletą metų į literatūros padangę įsiveržęs poetas Tomas Vyšniauskas – balsas, kurio sunku neišgirsti. Veržlūs, dinamiški eilėraščiai patraukia skaitytojų dėmesį, žaisminga ironija jį išlaiko, o netikėtos įžvalgos bei sugretinimai lengvai nepaleidžia.

Lina Navickaitė. „Ugnius“ (romano paaugliams fragmentas)

Turtinga kalba, meistriškais aprašymais Lina Navickaitė skaitytojus veda į magišką pasaulį, valdomą paslaptingų Būtybių, primenantį fantaziją ar sapną. Trys čia atklydę vaikai sutinka angelą Iš Tiesų, palydėjusį juos pas ketvirtąjį bendrakeleivį – atsiskyrėlį ugnelių gaudytoją, žibintininką Ugnių. Nors kūrėjos rašomas romanas ir skirtas paaugliams, jis tikrai užburs ir ne vieną suaugėlį. 

Tadas Žvirinskis. „Kryželiai“

Jau kone metus gyvenant su pandemija, jos atgarsiai vis dažniau prasiveržia ir į grožinius kūrinius, tačiau šie nebūtinai paklūsta kasdienybės įstatymams. Štai, žingsnis į šalį nuo tikrovės (bei jos dvoko), truputis ironijos, šiek tiek magijos, ir atleidimo iš darbo įkvėptas „atsisveikinimas su daiktais“ gali baigtis net labai nekasdieniškai…

Algimantas Mikuta. „Toptelėjo galvon…“ V dalis

Pasitaiko, jog apima smalsumas, kokios gi mintys sukasi rašytojo galvoje? Jei tas rašytojas – Algimantas Mikuta, jums bus atsakyta! Šįsyk poetas apmąsto vadovų rotacijos niuansus, angelų ir velnių įvaizdžius, nepritaria cirko sumenkinimui iki politinės klounados, domisi regioninės spaudos ypatumais, pastebi prancūzų kalbos svarbos Lietuvos kultūrininkams slinktis, mėgina suprasti, prieš ką gi maištauja hipsteriai ir atskleidžia meno pranašumą prieš religijas.

Erika Drungytė. Poezija

„E. Drungytės eilės – filosofinė meditacija, dažnai perauganti į kontempliuojančią impresiją. Impresija – vienas ryškesnių daugelio eilėraščių bruožų. Kaip ir susimąstymas, netikėtos, paradoksalios aliuzijos, intelektualiniai inkliuzai. Neįmanoma nepastebėti rašytojos pastangų kalbėti ir suvokti būties, amžinybės ir žemiškojo laikinumo santykį“, – naujausius poetės eilėraščius pristato G. Jankus.

Neringa Daniulaitienė. „Kur durys“

„Nebūtų tokie pasipūtę, jeigu žinotų, ką mudu su mėnuliu sumanę“ – yra pareiškęs kultinio Keno Kesey’io romano „Skrydis virš gegutės lizdo“ pagrindinis veikėjas. O ką su istorijos vėtytoje ir mėtytoje šventovėje aptiktu veidrodėliu sumanė, ko ir kodėl ieško Neringos Daniulaitienės novelės herojė?.. 

Gediminas Jankus. „Pandemoniumas II“

Jei mirtinai nepabūgote, įžengę į Gedimino Jankaus pandemoniumą, kviečiame jus į tolesnį kelią realiojoje sapnų tikrovėje. Ar į tikrą velniavą įlindusiam jaunajam filosofijos doktorantui pavyks ištrūkti? Ko verta laisvė dvasios, išsivadavusios ne tik nuo kūno, bet ir nuo proto? Ar išties Grožis, Gėris, Atjauta, Dora ir Kilnumas galų gale virs keiksmažodžiais?

Gediminas Jankus. „Pandemoniumas“

Vienas ryškiausių prozininko Gedimino Jankaus kūrybos bruožų – atsitolinimas nuo kasdienės, gerai pažįstamos tikrovės buitiškumo, jos perkeitimas, ieškant kelio į sapniškas, fantasmagoriškas, mistiškas realybes. Kuo gali baigtis pernelyg didelis įsijautimas į daktarinę disertaciją, kur atveda filosofija, tik sapną pripažįstanti tikrąja realybe, skaitykite novelėje iš šiuo metu rašomos knygos „Riteris, Mirtis ir Velnias“.

Alfas Pakėnas. „Juozo Tumo-Vaižganto Maironica*“

Maironį ir Vaižgantą jungė didžiulis talentas ir meilė Lietuvai. Abu jie klojo ir tvirtino mūsų literatūros pamatus: vienas – poezijai, o kitas – prozai. Vaižgantas pirmasis ir kaip niekas kitas giliai, nenuobodžiai, vaizdingai yra išnagrinėjęs ir studentams išdėstęs visą Maironio kūrybą – nuo poemos „Tarp skausmų į garbę“ iki „Pavasario balsų“. Alfas Pakėnas pasakoja apie dviejų didžių Lietuvos kūrėjų santykį.

Algimantas Mikuta. „Toptelėjo galvon…“ IV dalis

Šįsyk Algimantas Mikuta analizuoja kuprinių ir portfelių madas, į miestus persikėlusių kaimo žmonių tragizmą, prisimena savo apsilankymą Bacho giminės muziejuje, Boriso Pasternako romano „Daktaras Živaga“ istoriją, kadaise liaupsintų kioskininkų fenomeną, gilinasi į vaizdo klipų subtilybes bei pastebi lietuvių polinkį nusižiūrėti.

Vytautas Stulpinas. Poezija

„Jei eilėraštis pajėgus, jo tėkmė stipri, jis gali įtraukti į save beveik viską: ir tai, kas neįmanoma“, – viename interviu yra sakęs rašytojas Vytautas Stulpinas. Įsirudenėjant – truputis saldžiai skaudžios melancholijos.

Gasparas Aleksa. Poezija

Žvelgdami į rašytojo Gasparo Aleksos bibliografiją, pastebime, kad autoriaus saviraiškai būtina ir svarbi poezija, lyrikos rinkiniai prasmingai įsiterpia tarp kitų žanrų knygų. Šiuo metu spaudai rengiamoje jo eilėraščių knygoje „Dainuojantys žvėrys“ apstu natūralaus ir įžmoginto gamtiškumo, lyg nedideli dailės etiudai prieš akis šmėkščioja, mirguliuoja, kinta pasteliniai dienų paveikslai.

Nijolė Raižytė. „Paukščiai“

Kuo ypatingi pirmuosius Muncho „Šauksmą“ primenančius paveikslus pakeitę buvusios projektuotojos tapomi paukščiai? Ar išties jie palieka drobę, idant kamuotų seniai užmirštą kurso draugę? Skaitytojų laukia Alfredo Hitchcocko ar Haruki Murakamio pasakojimų verta pabaiga?

Edmundas Janušaitis. „Su manimi ir be manęs“ (romano ištraukos)

Įžvalgų romanas „Su manimi ir be manęs“ – romanų „Žaliakalnis – Prisikėlimo parapija“ ir „Vileišio aikštė – šnabždesių ABC“ tęsinys, pabrėžiantis jų filotopinį pobūdį. Jis tarsi pratęsia Žaliakalnio „topografinę“ tradiciją ir pagrindinę jos mintį – prisirišimas, susiliejimas su konkrečia gyvenamąja vieta yra esminė žmogaus būtiškoji savybė, harmonizuojanti jo santykį tiek su aplinkiniu, tiek su savo vidiniu pasauliu.

Vicente Leñero. „Bausmė“ (iš ispanų k. vertė Bronius Dovydaitis)

Atnešęs vieną naujausių savo vertimų Bronius Dovydaitis suintrigavo – Vicente’ės Leñero teksto ėmęsis pavasarį, per patį karantino įkarštį. Bauginanti, nežinomybės kupina „Bausmės“ atmosfera bemat įtraukia, kūrinyje dvejonių ir klausimų – daugiau nei atsakymų, viena kitą keičia kraupios vizijos, o pabaiga… Ar mažojo herojaus laukia atleidimas ir laimingas išsigelbėjimas?

Aleksandrs Grīns. „Namėjo žiedas“ (romano ištraukos; iš latvių k. vertė Renata Zajančkauskaitė)

Aleksandro Gryno istoriniame nuotykių romane „Namėjo žiedas“ vaizduojami XVII a. vykę Švedijos ir Žečpospolitos karas, Žiemgalių sukilimai, maištai, paliečiama ir Lietuvos istorija. Namėjas – paskutinis žiemgalių kunigaikštis – iki mūsų dienų išliko kaip legenda, vis atgimstanti tautoje. Latviai tiki, kad jis, jo palikuonys sugrįš. Ir šiame romane nuolat šmėsčioja Namėjo figūra, pasakojama, kaip jis ateis ir išvaduos vokiečių pavergtą latvių tautą.

Aldona Ruseckaitė. „Spalvingi įvykiai bei nuotykiai“

Balbinos istorijos – tai būsima Aldonos Ruseckaitės knyga, galima sakyti, autobiografinė, pasakojanti įvairias situacijas, į kurias pakliūva entuziastinga idealistė Balbina, drąsiai ginanti savo tiesą, nepakanti aplinkos bukumui, valdininkų apsidraudėliškumui, bendradarbių (nu)tylėjimui. Tikslios charakteristikos, kiek šaržuoti, bet tokie tikroviški, nesunkiai atpažįstami personažai. A. Ruseckaitė atvėrė dar vieną – pastabios satyros ir šmaikštybės meistrės – talentą.

Gediminas Jankus. „Robertas Keturakis: egzistencinės gelmės-viršūnės“ (II)

Gediminas Jankus tęsia Roberto Keturakio kūrybos analizę, kviesdamas gerai įsiskaityti į neseniai po bemaž dviejų dešimtmečių pas skaitytojus sugrįžusį papildytą rašytojo romaną „Kulka Dievo širdy“. Tai – herojiškas himnas, kurį R. Keturakis sukūrė tūkstančiams pasiryžėlių, žuvusių už Tėvynės Laisvę, jų kančią ir pasiaukojimą įprasminantis paminklas.

Dovilė Zelčiūtė, Milda Kiaušaitė. „Palengva (ati)tirpsta“ (fragmentai)

„Palengva (ati)tirpsta“ – bendras tarpdisciplininis fotografijos ir poezijos projektas. Fotomenininkė Milda Kiaušaitė ir poetė Dovilė Zelčiūtė, skirtingų kartų ir sričių kūrėjos, reaguodamos viena į kitos žodžius bei atvaizdus mėgina megzti dialogą apie savo skirtingai ir panašiai patiriamą realybę, laiko tėkmę, atskleisti ne tik estetinius, bet ir giluminius jų klodus.

Davide Castiglione. Poezija

Kaune viešinčių Poezijos pavasario svečių būryje sutiktas jau kurį laiką Lietuvoje gyvenantis italų poetas Davide’as Castiglione maloniai nustebino – dar 2017-aisiais klajodamas mūsų miesto gatvėmis jis sukūrė net dešimties dalių Kauno architektūros bei atmosferos įkvėptą kelio eilėraštį, kurio fragmentais lietuvių, italų bei anglų kalbomis mielai sutiko pasidalinti.

Eglė Perednytė. Poezija

Eglė Perednytė – tylos, kuždesių, subtilumo poetė, žodžiais taupiai piešianti turtingus būties paveikslus. Švęsdami Poezijos pavasarį dalijamės eilėraščiais iš spaudai ruošiamos kūrėjos knygos „Lyg vėjas, lyg lietus“ – kaip vėjas ir lietus pasiekia ir atgaivina žemę, taip ir jos kūryba paliečia žmonių širdis, išsiilgusias tikrumo.

Neringa Daniulaitienė. „Poeto sapnas“

Neringa Daniulaitienė – ne tik kauniečių mylima ir puikiai pažįstama skaitovė, „Gražinkime Kauną“ gidė, „Facebook“ profilio „Mylimo Kauno istorijos“ įkūrėja, bet ir poetė, šį pavasarį debiutavusi pirmąja autorine knyga „Mėlynių uogom dažyti“ (Kaunas: Naujasis lankas, 2020). O kai Poezijos pavasaris atsikrausto į vasarą, poetams sapnuojasi patys keisčiausi sapnai…

Baltai pražydusiam: Vaižgantas ir kunigystė

Alfas Pakėnas dalijasi dar keletu fragmentų iš atnaujintos ir papildytos prisiminimų knygos apie Vaižgantą „Baltai pražydusiam“. Dvejojantiems, ar nori tapti kunigais, Juozas Tumas tiesiai rėždavęs – „Nenori ir nebūk!“, o sakykloj išaugdavęs taip, jog atrodė tikras milžinas – kai trenkdavo įsiliepsnojęs kumščiu į sakyklos kraštą, rodės, sudrebėdavo bažnyčios sienos, skambėjo langų stiklai.

Vidmantas Elmiškis. Poezija

Vidmanto Elmiškio eilėraščiuose lygia greta nudrinka, kartais susipina brandaus žmogaus ir jaunuolio keliai, ieškoma atsakymų tiek į egzistencinius, tiek į, regis, naivius, kasdieniškai paprastus klausimus. Bet, kaip žinome, atsakymai gali būti labai netikėti…

Ieva Rudžianskaitė. Poezija

Ieva yra neįprasta poetė, jau dabar ryškiai išsiskirianti iš kitų. Jos filosofinė lyrika, kurioje nėra vietos dirbtinumui, socialiniam konstrukcionizmui, verksmingiems sentimentams, lydima įtaigios meninės transformacijos, ypač kuomet, regis, įprasti, kasdieniai mus supantys daiktai ar reiškiniai suskamba netikėtu, stebinančiu įvaizdžiu.

Stasys Babonas. „Gėlėta skarelė“

Prozininko Stasio Babono novelė „Gėlėta skarelė“ turi nūdienos prozoje itin retą savybę – ji ne tik sukelia pamirštas ar primirštas jausenas, sumezga kažkokias seniai įtrūkusias vidines gijas, bet ir priverčia dar ir dar kartą skaityti tekstą, atrandant jame naujų netikėtų prasmių.

Vytautas Balsys. „Kad tu žinotum…“ (pjesės ištrauka)

Pjesė „Kad tu žinotum“ pasižymi giliomis, psichologiškai motyvuotomis personažų charakteristikomis, gyvenimiškomis situacijomis. Autorius šį kartą savo dėmesį sutelkė į vienos šeimos sudėtingų santykių analizę, kurioje ryškėja dvasinis skurdas, menkumas, miesčioniškas, lėkštas gyvenimo suvokimas, tačiau šviesia gaida nuskamba ir tikro, nesumeluoto gyvenimo ilgesys.

Alfas Pakėnas. Kiekvienam savas kryžius

Į kitų gyvenimus nuolat atidžiai įsižiūrintis Alfas Pakėnas šįkart svečiuojasi pas senąjį Vidumiškio eigulį Jurgį Tereką ir jo pačią Vandą. Dokumentiškai lyriškame pasakojime atsiskleidžia tiek laikmečio iššūkiai, tiek tragiška vienos šeimos lemtis.

Baltai pražydusiam… Vaižganto mirtis (II)

Šiandien, balandžio 29-ąją, sukanka 87 metai nuo kanauninko ir rašytojo Juozo Tumo-Vaižganto (1869 09 08–1933 04 29) mirties. Tekstų fragmentais iš atsiminimų knygos „Neužmirštamas Vaižgantas: atsiminimai, esė, laiškai“ (Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009) dalijasi leidinio sudarytojas Alfas Pakėnas.

Alfas Pakėnas. „Radausko eilėraščių marmuras“

„Radauskas yra vienas iš nedaugelio poetų, apie kuriuos kalbant šalia pavardės knieti pridėti trumpą žodelį „mano“. Mano Radauskas. Tuos žodžius esu ištaręs sau ne vieną kartą“ – rašo poetas Alfas Pakėnas. Ir čia pat pažeria visą saują prisiminimų, koks Radauskas buvęs įvairiems savo amžininkams.

Kazys Zupka. Eilėraščiai vaikams

Tęsiame neseniai pradėtą pažintį su prieškario poetu Kaziu Zupka-Kecioriu ir, artėjant Atvelykiui, dar žinomam kaip Vaikų Velykos, publikuojame eilėraščių mažiesiems iš nebaigto lyriko rinkinio „Vaikams“. Juose nerūpestinga vaikystės žaismė pinasi su laikmečio aktualijomis, o nuotaikingi, lengva ranka surimuoti pasakojimai mažose širdelėse augina didelę meilę Tėvynei ir ryžtą už ją kovoti.

Yonnier Torres Rodriguez. „Langas“

„Permečiau akimis sienas, ieškodamas lango, pro kurį galėčiau pasprukti, jeigu būčiau užspeistas; šitai visada gali nutikti tokioje istorijoje, kur yra peilis, kriauklė kraujui nuplauti, tualetas su langu į kiemą, o tolėliau – pušynas, nutviekstas ryškios mėnulio pilnaties“ – mąsto pagrindinis apsakymo herojus. Iki ko Lotynų Amerikoje gali privesti dviejų rašytojų kivirčas?..

Algimantas Mikuta. „Toptelėjo galvon…“ III dalis

Šįsyk plataus akiračio ir aštraus liežuvio rašytojas ryžtingai kimba į literatūrines bei kultūrines temas: nuo infantilizmo jaunų poetų eilėraščiuose, autentiškų Juozo Klimo prisiminimų apie Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės salonus, kur visi eidavę „pasiklausyti protingų kalbų ir užkrimsti kaimiškos duonos“, iki literatūrinių atverčių autentiškumo, spalvingos viešnagės Tomo Mano namelyje Nidoje bei menotyrininkų ir kritikų, patiems kūrėjams aiškinančių jų darbus.

Mečys Rakauskas. Romano „Juodosios mūzos“ I dalies ištrauka

Naujajame M. Rakausko romane „Juodosios mūzos“, kiek leidžia spręsti autoriaus pateiktos ištraukos, sutinkamas atviras, skausmingas dialogas, keliantis programinius, rašytojui rūpimus ir skaudžius klausimus. „Postmoderno būvis“, kuriame priversti suktis romano personažai, pateikiamas provokuojančiai aštriai, verčiant juos skausmingai rinktis. Svarstoma, ginčijamasi, klausiama apie humaniškąsias vertybes – atjautą, dėmesį, atsparą smurtui ir prievartai.

Kazys Zupka. Poezija

Prieš keletą savaičių kvietėme prisiminti, o neretą – ir susipažinti su prieškario poetu Kaziu Zupka-Kecioriu. Šiandien, rašytojo sūnaus Fausto Zubkos dėka, skelbiame pirmąją lig šiol šeimos archyvuose glūdėjusių K. Zupkos-Keciorio eilėraščių publikaciją, kurioje jaunų dienų polėkį pamažu keičia niauresni gyvenimo okupuotoje Lietuvoje epizodai.

POETO PAULIAUS ŠIRVIO 100-MEČIUI: IŠKIRSTI PAULIAUS SIELOS BERŽAI (VI). Kol Nemunas bus…

Drauge su muziejininku Alfu Pakėnu giliau pažinę poeto Pauliaus Širvio gyvenimą ir kūrybą, pasiekiame ir liūdną atsisveikinimą. Kiekvienas rašytojo amžininkas tapo kiek kitokį jo portretą, skirtingai prisimena ir vertina paskutiniuosius P. Širvio gyvenimo metus bei dienas, tačiau visi sutinka – poeto žodžiai giliai įsismelkė ir vis dar smelkiasi į Lietuvos žmonių širdis.

Petras Venclovas. „Kauno vainikams“ – 20!

Vargu, ar ties naujojo amžiaus slenksčiu būtumėte sutikę literatūrai neabejingą kaunietį, anuomet neturėjusį ar bent nesklaidžiusį „Kauno vainikų“. Praėjus dvidešimčiai metų, knygos sudarytojas Petras Venclovas atvirai pasakoja apie sumanymo gimimą ir, regis, amžinus antologijų rengėjus lydinčius iššūkius.

Vladas Vaitkevičius. „Kunigas, brandinęs ir gynęs lietuvišką žodį ir kultūrą“

Poetas Vladas Vaitkevičius tęsia straipsnių ciklą apie praeities literatus-dvasininkus ir šįsyk primena kunigą, filosofijos daktarą Motiejų Gustaitį, kurio sielą kūrybai pažadino ne kas kita, o… Šveicarijos Alpių grožis. Ką bekalbėti apie Romoje gimusią penkiolikos posmų baladę „Prakeiktas šernas“; joje Marijampolės žandarų viršininkas A. Vonsiackis tampa Juda Iskarijotavičiumi Padleckojumi…

Ričardas Venckus. „Iš prieškario poetų būrio“ (Kaziui Zupkai-Kecioriui – 110)

2020-ieji turėtų būti ir poeto, pedagogo Kazio Zupkos-Keciorio (1910–1999) metai. Deja, retas iš mūsų yra girdėjęs šią pavardę – populiarus prieškario laikų Lietuvos lyrikas pasitraukė iš viešos literatūrinės veiklos, šalį antrąsyk okupavus bolševikams. Tad iš praeities ūkanų keliame spalvingą Kauno kunigų seminariją palikusio „gimnazisčių poeto“ istoriją…

Vladas Vaitkevičius. „Širdies kelrodis – Lietuva“ (recenzija)

„V. I. Bedarfienės žodis yra įtaigus, nuoširdus, turintis daug niuansų, spalvų ir atspalvių ir, kaip jau minėjau, labai informatyvus“ – išsamioje prisiminimų knygos „Gyvenimo akimirkos“ recenzijoje rašo Vladas Vaitkevičius. Pasakojimas paliečia net XVII a., tačiau bene didžiausias dėmesys skiriamas kilmingos bajorų šeimos tremčiai į Sibirą bei nelengvam sugrįžimui.

Aldona Ruseckaitė. „Štabkvartyra“

Kartais taip atsitinka, kad, regis, knygos nerašai, o tekstai, neklaužados, tai vienas, tai kitas – ima ir rašosi. Artėjant Kovo 11-ąjai siūlome drauge su poete, prozininke Aldona Ruseckaite ir Balbina tapusia Julija sugrįžti į tas dienas, kai tarp sąjūdiečių tebešmirinėjo vyrukai iš štabkvartyros, širdis liejo į pensiją išėję saugumiečiai, o Nepriklausomybės svajonė dar tik pildėsi…

Aldona Elena Puišytė. Širdies riterystė (recenzija)

Rašytoja Aldona Elena Puišytė įsiskaito į kunigo poeto Roberto Grigo naujausią eilėraščių rinkinį „Dangus ir dykuma“, kuriame puoselėjamos tautinės, dvasinės vertybės, o drauge „stebina gebėjimas išlikti paprastu, tikru kaip nekaltas vaikas, poeto žodžiais tariant, „dideliu vaiku ir Jėzaus kvaileliu…“

Vladas Vaitkevičius. „Kūręs svetur ir sapnavęs tėvynę“

Vladas Vaitkevičius pristato išeivijos poetą Balį Rukšą, kurio 100-ąsias gimimo metines minėjome sausio 31-ąją. Rašytojas iš amžininkų sulaukdavęs ne tik pagyrų, bet ir griežtos kritikos. Jautriai savo tėvą B. Rukšą 2014 m. profesoriui Kęstučiui Urbai duotame interviu prisiminė pedagogė Violeta Tapinienė, jo likimą apibūdinusi kaip pašėlusiai įdomaus, be galo naivaus, išsilavinusio, gailestingiausio, kokį tik teko sutikti, ir nelaimingiausio, kokį tik pažinojo, žmogaus.

POETO PAULIAUS ŠIRVIO 100-MEČIUI: IŠKIRSTI PAULIAUS SIELOS BERŽAI (V)

„Tuomet gimė taip pat mūsų pasiryžimas bet kokioje situacijoje – negandų dienomis ar kasdieninėje veikloje – likti ištikimiems tiesai, gėriui, meilei ir žmogiškumui, sekant Sokrato, Žano Valžano ir, tam tikra prasme, net Don Kichoto pavyzdžiu“, – prisimena P. Širvio jaunystės draugas Alfonsas Krasauskas. Apie poeto žmogiškąsias dorybes ir ydas – V prisiminimų dalis.

Gediminas Jankus. „Edmundo Janušaičio proza: egzistencinės ekspresijos būsenos“ (recenzija)

Kas atsitinka, kai prozos imasi poetas? Ogi sulaukiame ne eilinio, bet būsenų romano, kurį išlukštenti – ne ką paprasčiau, nei „nulaužti“ da Vinčio kodą. Apie vienos knygos puslapiuose darniai sugyvenančius Aikštę, Berniuką ir Ceterą, arba Anapusybę, bei Edmundo Janušaičio „Vileišio aikštėje – šnabždesių ABC“ besiskleidžiančias jų paslaptis pasakoja iššūkio nepabūgęs Gediminas Jankus.

Tadas Žvirinskis. Nihilistiniai eilėraščiai

„Poezija – tai psichotropinis vaistas, taip. Pridurčiau: be recepto. Ir beveik be jokio pašalinio poveikio“ – įsitikinęs poetas ir vaistininkas Tadas Žvirinskis. Čia jautrų lyrizmą bet kurią akimirką gali pakeisti kandi ironija, ištinka netikėti paradoksai, atskuba nelauktos pabaigos.

Stasys Babonas. „Šviečianti žvaigždė“

Kai vizualumo pertekusio XXI a. rėksmingas mirgesys ima varginti, ateina metas persikelti į ne įspūdžio, o jausmo gelmei atvirą teksto pasaulį. Visą gyvenimą praleidęs tarp aklųjų ir silpnaregių, prozininkas Stasys Babonas skaitytojus veda į šią kitą, šalia esančią tikrovę.

Jonui Strielkūnui – 80. Kauno rašytojų prisiminimai

Lietuva mini savo dainiaus Jono Strielkūno 80-ąsias gimimo metines. Nuo mirties praėjęs dešimtmetis patvirtina, kad J. Strielkūno kūryba reikalinga, jo eilėraščiai skaitomi, pagal jų tekstus kuriamos dainos, prisimenamas ir pats poetas. Alfas Pakėnas pateikia keletą Kauno rašytojų atsiminimų apie Joną Strielkūną iš rengiamos knygos „Trečias brolis“.

Viktoras Rudžianskas. Poezija

Poetas Viktoras Rudžianskas savo kūryboje nuoseklus, ir toliau lieka ištikimas verlibrui, apie kurį dar 2008-aisiais yra sakęs: „Man svarbu ganėtinai tikslus kirtis, jūros bangavimas, kad atėjus reikiamam momentui tą bangą perkirstum. Ir sukurtum nutylėjimų erdves ir prasmes.“

Gediminas Jankus. „Petro Palilionio memografinės staigmenos“ (recenzija)

JAV mokslininkai įvardija 60 memuarinės literatūros žanrų variacijų, o štai rašytojas Petras Palilionis naujausioje savo knygoje „Pirmieji memografai“ siūlo 61-ąją. Apie atminties išsaugojimą lietuvių literatūroje, memografų ypatumus ir leidinyje sutinkamų asmenybių (Bernardas Brazdžionis, Justinas Marcinkevičius, Vytautas Pranas Volertas) svarbą pasakoja Gediminas Jankus.

Vitui Žvirdauskui – 90

Prozininkui, poetui Vitui Žvirdauskui šią spalio 15 dieną sukaktų 90 metų. Prisimindami talentingą, dramatiško likimo rašytoją, skelbiame jo bendražygio ir kolegos Algimanto Mikutos prisiminimus ir Vito kūrybos pluoštelį.

Rašytojui Liudui Gustainiui – 75

Prozininkas, poetas, tapytojas, skulptorius Liudas Gustainis jį pažinojusiųjų atmintyje išliko kaip savyje paniręs, dažniausiai mažakalbis, tačiau įdėmiai į kitus įsiklausantis, nevengiantis santūriai, draugiškai šyptelėti žmogus. Sutinkant menininko 75-metį sklaidome Liudo ir jo artimiausiųjų archyvus.

Leonui Zaleckiui – 90

Sumanus įvairių galų meistras, kruopštus bitininkas, veržlus žemaitis, puikus pasakorius, galop realias ir pramanais padailintas istorijas pradėjęs užrašinėti Leonas Zaleckis buvo smalsus, sau ir kitiems reiklus žmogus. Skaitytojų dėmesiui – pluoštelis P. Venclovo ir V. Martinkaus atsiminimų apie L. Zaleckį ir novelė iš rašytojo kūrybą apibendrinusios rinktinės „Vieno pavasario svečias“.

Poetui Vladui Baltuškevičiui – 80

Aštuoniasdešimtąjį gimtadienį pažymintis poetas Vladas Baltuškevičius – spalvinga, jį sutikusiųjų iš karto įsimenama asmenybė. Pasak ispanų rašytojo, intelektualo Miguelio de Unamuno, „poetas ir filosofas yra dvyniai, o gal vienas ir tas pats asmuo“, tad, užuot neišmanėliškai kvatojęsi iš to, kuris, žvelgdamas į žvaigždes, nemato sau po kojomis, su poetu V. Baltuškevičiumi pakelkime akis į dangų.

Ištraukos iš ateinančios Edmundo Janušaičio poezijos knygos

Poeto Edmundo Janušaičio eilėraščiuose darniai sutaria vakarietiškumas ir lietuviškas lyrizmas, apstu talpių metaforų, pauzėse besiskleidžiančių prasmių. Visados įsimylėjęs poetas praeitais metais į „Debesų salą“ nuplukdė savo mylimąją, o šiemet įdėmiu žvilgsniu jau suspėjo perverti „Skylėtus akmenis“ ir toli gražu nesiruošia padėti taško.

Eglė Perednytė. Eilėraščiai

Rašytojai Eglei Perednytei poezija neatsiejama nuo dvasingumo ir dievoieškos, o skaitytojai šios autorės kūryboje atranda žodžių ir vaizdų subtilumą bei trapumą. Tad koks dar geresnis būdas pradėti Adventą, jei ne Eglės eilėmis?

Jutta Noak. „Minčių etiudai“

Jutta Noak debiutavo vėlokai, ilgus metus dirbusi gydytoja, tad jai tikriausiai netenka vargti ieškant siužetų, kuriuos primena, interpretacijai pasiūlo patirtis, pastabumas, kitų ir asmeniniai išgyvenimai. Šįkart rašytoja dalijasi taupiais, bet talpiais minčių etiudais, kartais net kiek panašėjančiais į haiku.

Dalia Teišerskytė. Poezija

Rašytojos Dalios Teišerskytės kūriniai lyriški ir jautrūs, kartais – atvirai skaudūs, kartais – poetiškai svajokliški. Šią vasarą kviečiame paskaityti keletą muzikaliai liūdnokų poetės eilėraščių.

Rašytojui Augustui Tamaliūnui – 75

Šviesaus atminimo rašytojas Augustas Tamaliūnas garsėjo kaip kandus, ironiškas, labai reiklus kalbai. Apie save pasakojo mažai, todėl jo neskelbta trumpa autobiografija turėtų sudominti skaitytojus. Ilgesnė šneka galėtų būti apie įvairiausius satyriko nuotykius; vienus jis užrašė, kitais mielai dalinosi su dažnu sutiktu. Publikacijoje – keletas fragmentų ir fotografijų.

Nijolė Raižytė. Romano „Kareivio duktė“ ištrauka

Spaudai parengtame naujausiame Nijolės Raižytės romane „Kareivio duktė“ pasakojama apie savo šaknų, tapatybės paieškas. Pasak rašytojos, „kiekvienas karas, okupacija ar sumaištys tarp tautų palieka ir daug sulaužytų likimų, šeimos paslapčių. Šio romano veiksmas siekia sovietmečio laikus, tačiau kilmės paieškos bus aktualios visada, regis, keisis tik dekoracijos…“

Dovilė Zelčiūtė. „Atsižadu“ (ištrauka)

Kai rašytoja Dovilė Zelčiūtė pasirenka vieną ar kitą asmenybę, žanrą, temą, ji tiesiog privalo įsigyventi, užčiuopti patį esmės branduolį. Jau keletą metų Dovilė vis dažniau lankosi Rukloje, kur kunigauja egzorcistas Arnoldas Valkauskas. Kiekvienas egzortas (kaip ir Krikštas) pradedamas klausimu: „Ar atsižadi Piktosios dvasios?“ Iš čia – būsimos knygos pavadinimas: ATSIŽADU.

Lina Navickaitė. Poezija

Reikli redaktorė-stilistė L. Navickaitė atidi subtiliausiems kalbos niuansams, įsiklauso į kiekvieną garsą, raidę, skiemenį, todėl jos eilėraščiai – vizualiai lakoniški, tačiau, kaip pasakytų Donaldas Kajokas, jų gelmėje – daugybė gražių daikčiukų.

Prof. Leonas Gudaitis. „Istorija ieško!“

Vytauto Didžiojo universiteto profesorių emeritą, habilituotą daktarą, lietuvių literatūros ir spaudos istoriką Leoną Gudaitį pažįstame kaip unikalų Knygos žmogų, kurio žinios papildo enciklopedijas, o pastangoms kuo geriau ir daugiau išmanyti bei smalsumui nėra ribų. Prieš kelias dienas, švenčiant atkurtos Lietuvos Valstybės 100-metį, profesorius užėjo papasakoti apie įdomų radinį…

Petras Venclovas. „Broliai“

Kuo įvairiausias temas vystęs prozininkas Petras Venclovas vis dažniau įsižiūri į sudėtingus rezistencijos niuansus, gilinasi į istorinę dokumentiką, siekia perprasti pasipriešinimo kovotojų likimus. Į pokarį sugrįžtama ir leidėjų dėmesio tebelaukiančiame novelių romane „Grumtynės“; publikuojamame skyriuje „Broliai“ – negailestinga partizanų gyvenimo realybė.

Aldona Ruseckaitė. Poezija

Rašytojos Aldonos Ruseckaitės pristatinėti nereikia – jos vadovaujamame Maironio lietuvių literatūros muziejuje vykstančiuose kūrybos vakaruose lankėsi kiekvienas literatūrai neabejingas kaunietis ir miesto svetys, į Aldonos knygų pristatymus plūsta skaitytojų būriai, o poilsio akimirką rašytoją kone kasdien galima sutikti su fotoaparatu vaikštinėjančią Maironio sode. Nuo naujausios A. Ruseckaitės poezijos knygos „Verčiau (ne)užmiršti“ jau praėjo keleri metai. Galbūt metas iš prozos vandenų vėl panirti į poezijos versmę?

Gvidas Latakas. Poezija ir medaliai

Poetas, dailininkas, medalininkas, juvelyras Gvidas Latakas – vienas tų, apie kuriuos sakoma „Dievas davė ir dribtelėjo“. Žemaitis ir kaunietis, kuriam paklūsta ne tik žodžiai ir siužetai, bet ir formos bei spalvos, dėmesingas klasikams ir šalia esantiems kolegoms, o tai puikiai matosi pažvelgus į publikuojamą medalių galeriją.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *