VYTAUTAS STULPINAS. VASARVIDŽIO EILĖRAŠČIAI
Poetas Vytautas Stulpinas. Vytauto Šimkūno nuotrauka
Džiugina mūsų kolegos, garsiojo poeto Vytauto Stulpino kūrybingumas ir darbštumas. Jis nuolat kūrybiniame vyksme, polėkyje, ir dabar per trumpą laikotarpį poetas parašė visą pluoštą naujų eilėraščių. Tai Vasarvidžio eilės, drįsau jas taip pavadinti. Jose dar ryškiau atsiskleidžia poeto vidinis pasaulis, jis giliai ir prasmingai šneka apie mūsų visų egzistenciją, būtį, kasdienius potyrius perkelia į visuotinumo lygmenį.
Reta ir įdomu tai, kad Vytautas Stulpinas sugeba lyg ir kasdieniškai, paprastai kalbėti apie labai svarbius ir kertinius žmogaus būties prasmės klausimus, jo žvilgsnis ir širdies nerimas pasiekia kitas, aukštesnes sferas, taip peraugdamas į kosmologines temas ir vizijas. Iš tiesų jis – slėpinių poetas, savo kūryba primenantis kai kuriuos Oskaro Milašiaus, Vytauto Mačernio atvėrimus.
Manau, kad jau galima (ir reikia) kalbėti apie ženklią, reikšmingą Vytauto Stulpino kūrybinę aukštumą.
Gediminas Jankus
VYTAUTAS STULPINAS. VASARVIDŽIO EILĖRAŠČIAI
ŠIEMET
Ajerai, ajerai,
meldai, švendrai ir nendrės.
Ežero su sala kraštas.
Artimas tolimas,
tarsi vienatinis miestas.
Kasdienybe tapus pakrantė,
vakarui dar anksti:
minu pedalus į sodą –
lyg eičiau pėsčiom į Rusnę.
Šiemet obuolius skinsiu
tikriausiai glėbiu –
jų prisirps galybė.
Šulinio dangtį kilnoju kaip knygą
storais aptaisais.
Neįstengiu žiūrėti
į tamsą už vaterlinijos,
lyg atklystantys
gretimo miško garsai
gausiai vėluotų.
Dabartis – praeities ateitis.
Šlama lapai, nukritę į aukštį –
mėlynatvėn
grūdėto dangaus.
Lapkritis regis čia pat –
mūsų mėnulio slėnis.
SPARNAS
MAMAI
Vaikystės namuose prie krosnies
stovėdavo naminio paukščio sparnas.
Išlinkęs, gaubtas,
virsdavęs ant šono.
Keldavom ir keldavom,
jis slysdavo ir griuvo.
Prišlavus pelenų,
išbirusių pro spragą,
kai plunksnų sumažėdavo
lig kaulo, rabėjimas po pakura
į skardą tarsi baugino
trobesio ramybę.
Tolstojaus raštai ant komodos,
maži vaikai, kėdžių karūnos.
Kibiras įlenktu čiaupu
garma į šulinį,
priemenės duris
praveria alyvos.
Mama pareina! –
džiaugsmas, klyksmas.
Ji šmėsteli
pro vakarinį langą
su miesto reginiais.
Įnešusi į trobą glėbį
vėjo, suglaus vaikus,
išlygins sparno plunksnas,
jį patį lyg gadynę
dėdama į vietą.
KAD IR KEISTA
Tave palieka
ežeras, maudynės,
antrasis vežimas iš eilės.
Apylinkės riečia prie žemės:
kad ir keista –
melsvųjų sanpaulijų dieną.
Nors keliai ne kartą prasti,
subjurę, visiškai kitaip
slypi pamiškės. Čia pat,
slėnyje, sukruto
žydėti snapučiai.
FANTAZIJA
RENAVO MOTYVAIS
Disharmonijos kragui
suglaudus jei ne sparnus,
tai uodegą,
baigdami viešnagę
senam kaip pasaulis krašte,
vakare prieinam uosyną,
nusidriekusį kanapėtais upės šlaitais.
Savaitgalis erdvus – kaip bežiūrėtum.
Virš judrios vienpusiškos tėkmės
kabo jautriai permestas tiltas –
lyg parašas po fotografija.
Visas kaimas
iki paskutinio vaiduoklio
stoviniuoja ir kalbas,
kad stinga druskos.
Noris lėto šokio žingsnių.
Taigi suradai, išvydai,
nepamirši bibliotekos –
dviaukščio kambario
ir ypatingo sukinio laiptų,
staigiai kylančių į viršų
kiauro pjovimo pakopų.
Vytauto Stulpino nuotrauka
Lietuvos rašytojų sąjungos veiklą „Gyvoji literatūra: kūryba, refleksijos, aktualijos“ iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba 
