VYTAUTAS STULPINAS. NAUJI VASARVIDŽIO EILĖRAŠČIAI

TARPDURYS

 

Taip tykiai tykiai

mėlynatvė virpa

beribėje virš ežero tylos.

Prieš margą pavakario šviesą

laukinių durų tarpdury

turi mirksėti

kaip mirksėjęs.

 

KRAKOVIAKAS

 

Šonais eina smarki liūtis.

Dangaus tirščiai slėgte slegia.

Pačiame miestelėnų slėny

tamsuoja nesenkanti unija

ir stūkso sunertas iš rąstų lombardas.

Prašom į komisą. Būsit svečias.

Kokių keblumų? Prašom į vidų.

Slepiamo geismo pilni pašaliai,

užeiga, kertės, kaip lygūs

su lygiais atgyvenę aromatai,

šviežiausi dvelkimai.

Prekystalio vitrinoj

žvilga rašymo reikmenys.

Lyg stabo ištiktų šokėjų

ketvertas trypia krakoviaką.

Smalsiai galvai, landžiai rankai.

Iš senovinio penalo

ištrauk skardinį skriestuvą,

lyg nulaužto skirpsto šešėlį.

Pamėgink jį išplėsti.

– Neturėsiu grąžos, – šypso pardavėja.

– Neturėsiu grąžos, – kartoja.

 

ANKSTI NAKTĮ

 

Spėliok

nespėliojęs,

laikykis nelaikęs –

šis vėjas paliks klevą.

Anksti naktį pabundi –

apgamas tvinksi ant kaklo.

Lūpos ilgis pūtiklio

švytinčios tūbos,

kurią parsitempdavai

iš mokyklos.

Įsisupi į užuolaidą,

į svetainės portjerą.

Oras apsunkęs nuo

visko, ko išsižadi.

Užrakinamos

spintos stalčiui

prireikė nerimo

iš netikėtos pusės.

 

PRIEŠ TAI

 

Peržiemojai vasarą,

prieš tai – pavasarį.

Kai kartą paskutinį

tai darei, buvai

mirštamo amžiaus.

Ir tvinkčiojo pensnė

ties plonimais.

 

PAVĖSIAI

 

Rūsti

majolika pavėsių.

Žengi šlaitu į lygumą.

Dubuo, dubuo.

Sumurma lizdas

senuolyno medžiuos.

Dubuo, dubuo.

Prie sutikto šešėlio

dar sustoji.

Ir stovi lyg pakėlęs skląstį,

lyg priesienio duris pravėręs.

Ant netašyto

kaimiško trikojo

į akmenį sustingo rašalinė.

Dubuo, dubuo.

Dubuo, dubuo.

Motin,

ar ne tavo rankos

atidaro girionių namo langus?

Kad taip bent valandėlę

prisėdus palei krosnį, –

tik vėjas, pernelyg

rausvas vėjas.

 

NUŠČIUVUSIOS TYLENĖS VARDAS

 

Fosilijos slepia

jūržolių šliūžę.

Pagražok pirštu aidui:

negalėjo taip būt –

buvo, neturi taip būti – bus.

Troškinys pateiktas laiku,

sutiktas ir palydėtas.

Nekantru,

kaip vilioja keliaut.

Kaip labai – kad ir šiandien.

Prieky – upė, už jos – atolas.

Vieni apsistoja prie lagūnos,

kiti – ten pat prie lagūnos

dėl draugijos, treti todėl,

kad matos iš tolo –

vieta patraukli,

išbandyta.

Vakare pastatai buveinę,

o rytą, švintant, ją nugriauni:

sulankstai brezentą,

ištrauklioji pagalius.

Taip subyra viskas –

kuo dedies.

Nuščiuvusios tylenės

vardas – Palapinė.