VYTAUTAS STULPINAS. PRIEŠŽIEMIO EILĖRAŠČIAI
Poetas Vytautas Stulpinas. Benedikto Januševičiaus nuotrauka
VYTAUTAS STULPINAS. PRIEŠŽIEMIO EILĖRAŠČIAI
DAINA
Nuolatos atskirti,
kas kartą abu
ir drauge.
Susitikę trumpam
dainoje
nuošalaus krašto.
Tik ištiesei ranką
priešais save,
tik ištiesei ją –
peleninis šis kelias,
vaiskių pelenų.
Žvirbliai stoty,
stoties laukiamajam,
suskridę pro praviras duris.
Nuo atlošo
purpčioja ant pakopų,
nuo suolo ant suolo.
Dar neįėjus –
puola į langus
ir čirškia.
Peleninis šis kelias,
žiemos pelenų.
Koks ošimas
didelio
sniego.
PIKNIKAS
Abejoji,
kviečiamas šokti.
Dar nebuvai girdėjęs
tiek burnojančių.
Žinojai juos iš matymo.
Liežuvaut nesunku – sutemo.
Chaotiški priešžiemio debesys
kyla nuo žemės. Skroblas,
išbarstęs lapus ir sėklas,
netrukus ims vaikuotis.
KRESNO SUDĖJIMO
Kada nežinai,
iš kur sužinoti,
ir tokia užkampi tiesa,
griebk rezginę ir eik.
Tik neskubėk tenai,
kur lakonikas rašo minoritai,
kur priims, apnakvins
anapus vėjuoto kalno.
Laikas pablyškęs,
kol žinosi –
žmogus,
išradęs veidrodį,
buvo toli
nuo mirties.
DAUGMAŽ
Kaip pamiške šokčioja stirnos –
malonė už daug ką. Akimirką dingsta
košmaras, lyg sapnas atkakęs į namus.
Jį pamirši labiau nei atminsi. Naktis
smelkia spalvas ir paparčių miškelį.
Jūs gal žinot, ko aš nežinau,
tartum pristigęs žodžių.
Jei už šimtametės obels,
kuri šlama, užverti
galvą ir sustoji, –
melsvoji mėnulio šviesa,
švytėjimas vasaros naktį
begalinį atveria laiką.
