ALDONA DUDONYTĖ-ŠIRVINSKIENĖ. “ŽODĮ JIS NEŠĖ…”

 

ALDONA DUDONYTĖ-ŠIRVINSKIENĖ                                                                                

                                                                

ŽODĮ JIS NEŠĖ…

 

 

Kartą išėjau pasivaikščioti. Eidama stebėjau tamsėjantį dangų. Saulė piešė vis naujas spalvas, o debesų kamuoliai vis augo ir augo. Vėjas suposi javuose. Laukai mėlynavo nuo rugiagėlių.

Užsiropščiau į kalvą ir prisėdau. Vakarėjo. Aplink – tik ošiančios pušys.

Staiga šmėstelėjo šešėlis ir pasigirdo keistas garsas, lyg sparnų šnarėjimas. Netrukus šešėlis vėl grįžo. Sustingau iš baimės. Priešais mane nutūpė didelis baltas paukštis. Erelis. Žvilgtelėjo į kairę, paskui į dešinę, sutrepsėjo ir virto žmogumi… vilkinčiu senovinį rūbą.

– Labas… Paklydau, – pasigirdo balsas. – Nebeatpažįstu miško. Kirtimų naujos juostos. Nebėra senųjų ąžuolų. Kiek knygų galima buvo atspausdinti…

Nusipurčiau. Buvau prisnūdusi. Reikia pasisveikinti, nenoriu būti nemandagi, bet neprasižioju. Sustingau iš nuostabos. Pritrūko oro.

– Neatpažįsti? Aš knygnešys.

Stovi priešais mane Jurgis Bielinis, jo palto skvernus plaka vakaro vėjas.

– Galiu prisėsti? – mandagiai atsiklausęs atsisėdo ant gretimo kelmo. – Tu esi pirma, kuri mane mato. Aš taip ilgai to laukiau… Visada tikėjau, kad mane kažkas pamatys.

– Matau… – išlemenau.

Staiga prisiminiau kažkieno pasakytus žodžius: ,,Kai matai mirusįjį iš anapus, tai žinok – jis turi svarbią žinią gyviesiems.” Knygnešys palaidotas Suoste.

– Taip… Tu teisi, turėčiau būti Suoste. Kadangi esu miręs nesunku man keliauti erdvėje ir laike.

– Kur tik norite ir atsiduriate? – paklausiau nustebusi.

– Taip.

– Turėtų būti linksma…

– O taip! Dar kaip smagu. Girdžiu – šalimais žmogelis kalba apie mane nesąmones. Aš jį pavadinu kvailiu. Gyvas būdamas negalėjau, – vyras nusikvatojo. – Dabar galiu kvailioti…

– Štai pirmoji knyga lietuviškai – 1547 metai, autorius Martynas Mažvydas, – jis atvertęs knygą, mostelėjo ranka, ir medžių prieblandoje, lyg rūke išryškėjo lauko kelias. Jame – vyras su kuprine… Pro mano akis prabėgo visas Jurgio Bielinio gyvenimas.

Vaizdas staiga priartėjo. Mačiau jį einantį naktį per šlapią pievą, kuprinė prigludusi prie nugaros. Jis sustojo, priklaupė ir greitai rankomis atkasinėjo žemę prie senos pušies šaknų. Ištraukė drobėje suvyniotas knygas, patikrino, ar nesudrėko, ir vėl kruopščiai paslėpė. Tolumoje sužibo žibintas – kažkas jo ieškojo. Jis susigūžė ir greitai dingo krūmynuose.

Staiga viskas aptemo. Naktis. Jis skubėjo per mišką. Šakos braižė veidą, kojos klimpo į samanas, bet jis nesustojo. Iš užnugario pasigirdo šūksniai – jį vijosi. Sužibo žibintai, šunys ėmė loti.

Jis šoko per griovį, vos nepargriuvo, bet išsilaikė. Atsigręžė – šviesos jau visai arti. Staigiai pasuko iš tako ir nėrė į tankmę, klupo, kėlėsi, vėl bėgo. Kuprinė sunkėjo.

Priėjęs upelį, akimirką sustojo. Vanduo juodas, šaltas. Nedvejodamas perbrido jį, kad suklaidintų pėdsakus. Kitoje pusėje parkrito, šaltis trumpam užgniaužė kvapą. Šunų lojimas nusilpo. Jis išsigelbėjo.

Vėliau, atsargiai nusimetė kuprinę, ištraukė knygas, perbraukė per jas ranka – lyg per gyvybę. Ir tik tada giliai atsiduso – sausos.

– Turiu daug knygų. Eime su manimi iki Latvijos.

– Naktį? – perklausiau. Staiga apėmė nerimas. Pažvelgiau į tamsias medžių viršūnes, ir kūnu perbėgo šiurpas.

– Visą naktį eisime, – jis patikslino.

Prietema iš lėto ropojo žeme. Čia, viršuje, dar šviesu – ką tik už horizonto pasislėpė saulė. Paukščių balsai vis retėjo – jie ruošėsi miegui.

Jaučiausi esanti tarp dviejų pasaulių. Esu ta, kuri mato mirusiųjų sielas. Ar tikrai? Tarp jų ir mūsų pasaulių slypi paslaptis, kurios niekas nesugeba iki galo suprasti.

–  Kartais pamirštame, kad tik savoji kalba leidžia pajusti tikrąją laimę.

Ilgai sėdėjome žvelgdami į slėnį, kalbėjome apie gamtos grožį. Mintimis klaidžiojome po Biržus prieš 180 metų, kai gimė knygnešys.

Mačiau trobos viduje prie stalo susėdę žmonės tyliai varto knygas, lyg brangiausią turtą.  Jurgis stovi prie durų, klausosi, ar niekas neateina, ir tik tada nusišypso – dar viena kelionė ne veltui. 

Kažkas tamsaus tolumoje sujudėjo. Sunku buvo suprasti, kas tai galėtų būti, tačiau keistas jausmas mane apėmė – lyg kažkas stebėtų iš šešėlių.

– Gal jau eisiu, – tyliai ištariau.

Staiga miškas suvaitojo ir sušniokštė. Vaikystėje girdėdavau tokį garsą. Tada ateidavo medkirtys.

– Sulauksime svečių, – liūdnai šyptelėjau.

– Ir ne vieno, – pridūrė knygnešys. – Jie mane seka nuo pačių Biržų.

Pro pušis vingiuotu taku artėjo du juodi siluetai.

– Paieškokime. Išvargęs, toli nebus nuėjęs, – šūktelėjo vienas iš jų. Trumpai patylėjęs pridūrė, – lipu į kalvą!

 Lipdamas aukštyn vyriškis garsiai šniokštė ir duso, net išgąsdinti paukščiai ėmė klykti. Jo sunkūs žingsniai artėjo.

 Netrukus prieš mane išdygo aukštas, pavargusio veido vyras.

 – Ar veltui čia užlipau?! – dusdamas suriko man į veidą.

Lėtai pakilau nuo kelmo. Nežinojau, ką sakyti.

Staiga viskas aptemo.

Atsimerkiau. Tamsu. Matyt, buvau užsnūdusi. Miškas tylus, lyg nieko nebūtų nutikę.

Atsistojau. Širdis dar plakė neramiai. Apsižvalgiau – jokio žmogaus, jokio tako, tik vakaro vėjas ošia pušyse. Ir tada pastebėjau. Ant kelmo, kur dar ką tik sėdėjo knygnešys, gulėjo plona, kiek pageltusi knygelė. Atsargiai ją paėmiau. Viršelio kraštai nutrinti, lapai šiugždėjo lyg medžio.

Atsiverčiau – lietuviški žodžiai.

Paprasti. Bet tokie, dėl kurių kažkas ėjo naktimis, slėpėsi, bėgo, rizikavo.

Per kūną perbėgo šiurpas. Pakėliau akis – miške jau buvo visai sutemę. Trumpam pasirodė, kad tarp medžių sujudėjo šešėlis. Lyg kažkas dar stovėtų, stebėtų.

Užverčiau knygą ir prispaudžiau prie krūtinės. Nežinojau, ar sapnavau. Bet žinojau viena – kažkas ją čia paliko ne šiaip sau.