Tai, kad šie metai – jubiliejiniai V. Alanto metai (minime jo 120-ąjį gimtadienį) priminė seniai, dar 1991-aisiais, jo našlės Irenos Alantienės (1915-2010) maloniai man dedikuota rašytojo knyga “Tauta istorijos vingiais”. Šie, pasak autoriaus, “ideologiniai mąstymai” – paskutinioji jo knyga, kurioje itin ryškiai ir giliai išreikštas susirūpinimas lietuvių Tautos išlikimu.
Prieš daugybę metų nerimstantys tuometiniai Kauno jaunieji literatai, susibūrę į sekciją prie Rašytojų sąjungos Kauno skyriaus, ne tik ginčydavosi, aptarinėdami kolegų būsimų (arba ne) knygų rankraščius, jau išleistas pirmąsias knygas, bet ir šmaikštavo, vienas kitą parodijavo, rašinėjo kūrinėlius, dėl įvairiausių priežasčių nepatenkančius nei į rinkinius, nei į spaudą. Taip ir kilo idėja skelbti tas aktualijas, posmus, vertimus „sienos laikraštyje“, kurį pavadino „Broma“.
Siegfried Gronau – dramatiško likimo vokietis, patyręs ne tik karo baisumus, bet ir susidūręs ir matęs neišpasakytą sovietinių rusų kareivų – “išvaduotojų” žiaurumą, žudynes ir […]
BERNARDUI BRAZDŽIONIUI – 115! Poeto-Pranašo pagerbimui skelbiame fragmentus iš solidžios, dokumentuotos ir autentiškos rašytojo Petro Palilionio monografijos “Tautos šauklio aidai. Etiudai apie poetą Bernardą Brazdžionį”.
Būtent šiandien sukanka 100 metų, kai buvo įsteigta Lietuvių rašytojų ir žurnalistų sąjunga (nuo 1925 m. Lietuvos rašytojų ir žurnalistų sąjunga), 1922-1929 m. veikusi Kaune. Sąjungos pagrindinis iniciatorius, steigėjas ir organizatorius bei jos vadovas (iki 1925 m.) buvo J. Tumas-Vaižgantas.
Pateikiame antrąją ištrauką iš Petro Palilionio knygos „Svajojęs gražų gyvenimą. Apmatai Juozo Grušo portretui” apie Lietuvių rašytojų draugijos veiklą.
Itin retus klasiko J. Grušo liudijimus, daugybę nežinomų faktų užfiksavo ir sudėliojo rašytojas, poetas Petras Palilionis savo knygoje „Svajojęs gražų gyvenimą. Apmatai Juozo Grušo portretui”. Kviečiame skaityti knygos ištrauką.
1922 m. sausio 31 d. įsteigta Lietuvių rašytojų ir žurnalistų sąjunga (nuo 1925 m. Lietuvos rašytojų ir žurnalistų sąjunga), 1922-1929 m. veikusi Kaune. Josios kūrimosi istoriją trumpai primena LRS KS pirmininkas Gediminas Jankus.
Su naujamečiu virsmu baigiame savo gan ilgą priminimų-prisiminimų ciklą „Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriui – 50“.
Kauniečių rašytojų atsakinguoju sekretoriumi išrenkamas poetas Petras Palilionis, aktyvus kūrybinių procesų dalyvis, ilgametis Kauno radijo kultūrinių laidų redaktorius. Jis tada nepabojo laukiančių iššūkių ir miesto rašytojams vadovavo ilgiausiai – 20 metų (1989-2009)!
Vytautas Martinkus: su Juozu Grušu asmeniškai susipažinau 1963 metais. Tada būrelis jaunų literatų sumanė organizuoti literatūrinį konkursą ir mane pasiuntė kalbinti Grušą sutikti pabūti jury nariu. Tada pirmąsyk užėjau į jo namus, tačiau kurį laiką mudviejų susitikimai ir pašnekesiai dažniausiai būdavo vieši – literatūros vakaruose, redakcijose.
Algimantas Mikuta: Juozo Grušo pavardę išvydau atsikraustęs mokytis į Kauną. Dabar negaliu pasakyti, ar provincijos mokykloje apie jį ką nors buvau girdėjęs. Kaune susidarė įspūdis, kad rašytoją žino visi. Skleidžiama tiesa skambėjo taip: rimtieji lietuvių rašytojai arba pabėgo į Ameriką, arba įsikūrė Vilniuje, Kaune liko vienintelis dramaturgas Grušas.
Artėja vieno žymiausių Lietuvos rašytojo ir dramaturgo Juozo Grušo jubiliejinis gimtadienis – lapkričio 29-ąją pažymėsime jo 120-metį (1901 11 29 – 1986 05 21). Pateikiame ištrauką iš poeto, dramaturgo, eseisto Petro Palilionio kruopščiai parengtos solidžios biografinės monografijos „Svajojęs gražų gyvenimą. Apmatai Juozo Grušo portretui“.
Petras Venclovas: pateiksiu žiupsnelį prisiminimų, likusių iš tų laikų, kai 1990–1994 metais teko darbuotis Rašytojų sąjungos Kauno skyriuje. Pareigas paveldėjau iš Alekso Dabulskio, kuris perėjo dirbti į „Santaros“ žurnalą. Vadinausi literatūros konsultantu ir renginių organizatoriumi.
Toliau miname takelius praeitin, link Kauno rašytojų veiklos, kūrybos ir telkimosi pradžios ir brandos, kai kurie tie priėjimai-praėjimai užmaršties kupsteliais apaugę, tenka nuklysti, paklaidžioti paribiais. Ačiū kolegoms, ypač prozininkui Petrui Venclovui, nuolat tikslinančiam ir papildančiam skelbtą informaciją apie kauniečių skyrių.
Toliau žingsniuojame Kauno rašytojų takais takeliais, kartais vingiuotais, kartais tiesiais, juk ne vieno kelias į literatūrą buvo nelengvas, komplikuotas, ne vienas pats pasirinko ar aplinkybių buvo priverstas žengti kitais takais, užsiimti darbais, nutolusiais nuo kūrybos. Juk tik su laiku ateina supratimas, kad literatūra, pasak Vytauto Martinkaus, nėra „įsimylėjusio studento dienoraštis“.
Tęsiame kelionę-dėlionę po Kauno rašytojų veiklos ir tapsmo istoriją, stabtelėdami prie, mūsų manymu, svarbesnių ir reikšmingų momentų, primindami nelengvą, komplikuotą kelią į ideologinių klišių ir postulatų nevaržomą kūrybą ir saviraišką.
Šiemet sukako 40 metų nuo tragiškos vieno talentingiausio ir žymiausio mūsų dramaturgo, prozininko Raimundo SAMULEVIČIAUS (1937 09 25 – 1981 02 02) žūties. Iki šiol skaudžiu aidu nuskamba ši žinia jį pažinojusių bičiulių, kolegų širdyse. Raimundo gyvenimas nutrūko nesulaukus nė 44-rių.
Kas mums tie 50? Pati branda, ir kūrybinė, ir dvasinė. Gal geriau apie ją ir pasikalbėkime, prakalbinkime pirmuosius Kauno rašytojų vadovus vedlius, pabūkime kartu ir prisiminkime bent virtualiai, mūsų skyriaus istoriją.
