Jau rašėme apie mūsų garsiojo poeto, dramaturgo, eseisto Petro Palilionio kūrybinę ir visuomeninę veiklą, taip pagerbdami ir paminėdami jo gražų jubiliejinį 85-metį. Tęsiant šią temą, verta prisiminti ir prieš keletą metų, 2022-ųjų pabaigoje, rašytojo išleistą poezijos antologiją “Likę poezijos veidais”.
Muziejininkė Gražina Venslovienė išsamiame straipsnyje pasakoja apie mūsų garsiojo poeto, dramaturgo, eseisto Petro Palilionio plačią ilgametę kūrybinę ir visuomeninę veiklą, primindama gražų rašytojo jubiliejų – 85-metį.
Rašytojas Petras Venclovas prisimena prieš 25-eris metus kauniečių rašytojų išleistą antologiją “Vainikai”, kurios redaktoriumi jam ir teko būti, antologijos sumanytojas – tuometinis kauniečių rašytojų vadovas Petras Palilionis.
Prisimename unikalų ir retą reiškinį – Poezijos pavasarių laureatų bibliotekėlę (2007-2019) ir antologiją “Likę poezijos veidais” (2022), kuriuos sumanė, sudarė ir išleido ilgametis LRS Kauno skyriaus pirmininkas Petras Palilionis. Skelbiame jo pratarmę antologijai “LIkę poezijos veidais”.
Justinas Marcinkevičius buvo šios Poezijos šventės – Poezijos pavasario – sumanytojas ir pirmasis laureatas. Pirmojo “Poezijos pavasario” 1965 laureatu jis tapo už poemą “Donelaitis” – primena poetas Petras Palilionis.
Rašytojas Stanislovas Abromavičius pateikia išsamią poeto Jono Aisčio atminimo įamžinimo istoriją, pasakoja apie jo vardo bibliotekos, muziejaus veiklą.
Poetas, kunigas Justas Jasėnas pasidalino ypatingai reta autentika – savo kadaise užrašytais prisiminimais apie mūsų Dainių Maironį. Tai buvo paskutiniai dvasiškiai, dar gyvai prisiminę Poetą – prelatas Kazimieras Dulksnys (1910-2001) ir monsinjoras Eduardas Simaška (1909-2010).
Gedimino Jankaus, tuometinio Šaulių sąjungos vado ir Aukščiausiosios Tarybos II rūmų gynybos komendanto atsiminimai apie 1991 metų tragiškus Sausio įvykius ir Parlamento gynybą.
Gedimino Jankaus, tuometinio Šaulių sąjungos vado ir Aukščiausiosios Tarybos II rūmų gynybos komendanto atsiminimai apie 1991 metų tragiškus Sausio įvykius ir Parlamento gynybą.
Rašytojo Petro Venslovo atsiminimai apie Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimą, tragiškus 1991 metų Sausio įvykius, sovietų agresiją, aukas ir visuotinį pasipriešinimą.
Rašytojas Gediminas Jankus savo laudaciją gražaus Jubiliejaus proga paskyrė mylimai Poetei Aldonai Elenai Puišytei-Grigaliūnienei. Visi Kauno rašytojai nuoširdžiai sveikina garsiąją mūsų Kūrėją!
Gruodžio 31-oji – pamiršto, geriausiu atveju, primiršto poeto, pedagogo Kazio Zupkos-Keciorio (1910 12 31–1999 06 19) gimtadienis. Retas iš mūsų yra girdėjęs šią pavardę – vienas mėgstamiausių prieškario laikų Lietuvos poetų pasitraukė iš viešos literatūrinės veiklos Lietuvą antrąsyk okupavus bolševikams.
Lapkričio 27 dieną mūsų garsiajai lyrikei, žurnalistei, Lietuvos politikos ir visuomenės veikėjai Daliai Teišerskytei sukaktų 80 metų. Būtent šią dieną, prieš metus, per savo gimtadienį, ji iškeliavo Anapusybėn. Prisimindami mūsų mylimą Poetę, skelbiame jos paskutiniuosius eilėračius.
Rašytojo, filosofo Arvydo Juozaičio jautri impresija priminimas ir liudijimas “Klasikas ir Mūza” apie Vincą Mykolaitį Putiną ir Ireną Kostkevičiūtę siejusį itin gilų dvasinį ryšį,
Gediminas Jankus prisimena ir primena tragiškos lemties talentingąjį rašytoją, dramaturgą Raimundą Samulevičių (1937-1981), per jo gimtadienį. Jauno kūrėjo ankstyva, mįslinga žūtis iki šiol kelia daug klausimų.
Režisierės Aistės Stonytės laidoje “Legendos” kunigą ir poetą Ričardą Mikutavičių prisimena, įžvalgomis apie jį dalinasi kauniečiai rašytojai Gediminas Jankus, Petras Palilionis, Viktoras Rudžianskas, Aldona Ruseckaitė.
Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus archyve saugomuose praėjusių Poezijos pavasarių aplankuose aptikome ir 2016 metų poezijos festivalyje dalyvavusių ir savo eiles skaičiusių mūsų poetų originalius rankraščius.
Prieš dvidešimt vienerius metus Algimanto Mikutos anūkė Vita Mikutaitė sukūrė rašinį, skirtą savo seneliui “Kelionė į senelio eilėraštį”. Ši jautri, nuoširdi impresija, kurioje susipina asmeniniai paauglės įspūdžiai, ryškios, įsimintinos biografinės senelio būdo, pomėgių savybės, iki šiol neprarado savo skambesio ir autentiškumo.
Rugpjūčio–rugsėjo „Metų“ numeris skirtas geriau pažinti Estiją! Lietuvių ir estų kultūrų santykių raida atsiskleidžia iš žinių apie vieną pirmųjų vertėjų iš estų kalbos Eleonorą Žikorytę-Jankuvienę. Apie tai pasakoja jos sūnus rašytojas Gediminas Jankus, duodamas interviu vertėjai Danutei Sirijos Giraitei žurnale “Metai” Nr. 8-9.
Daugiau nei 40 metų. Tiek bendrauta, draugauta su mus ką tik, Žolinės išvakarėse, palikusiu garsiuoju poetu, redaktoriumi, vertėju, Bičiuliu Algimantu Mikuta. Netektis liūdina, skaudina, bet tuo pačiu ir paskatina prisiminti giliai įsirėžusius mūsų bendravimo – ir kūrybinio, ir gyvenimiško – epizodus.
Prisimenant nužydėjusių, tačiau mums tokių brangių Poezijos pavasarių istoriją, įdomu pavartyti Kauno rašytojų fotoarchyvą, kuriame mūsų vyresnieji kolegos – Aldona Puišytė, Petras Palilionis, Aldona Ruseckaitė, Aleksas Dabulskis, sukaupė kai kurių poezijos švenčių itin retas akimirkas.
Vienas iš tarptautinio poezijos festivalio “Poezijos pavasaris” 2024 Kaune renginių – Maironio lietuvių literatūros muziejuje įvykęs poeto, prozininko, vertėjo, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Kęstučio Navako (1964-2020) atminimo vakaras, skirtas jo 60-mečiui.
Netrukus, gegužės 12 d. visoje Lietuvoje prasidės jubiliejinio, 60-ojo tarptautinio poezijos festivalio “Poezijos pavasaris” 2024 renginiai. Graži proga prisiminti šventės sumanytoją ir pirmąjį “Poezijos pavasario” 1965 laureatą Justiną Marcinkevičių.
Neseniai pasirodė solidžiai išleista redaktoriaus, žurnalisto, knygų leidėjo Juozo Stepono Stepšio knyga “Atsiminimų fragmentai. “Vagos” leidyklos dienoraščiai” ( Kaunas: Naujasis lankas, 2024). Juozas Stepšys – ilgametis “Vagos” leidyklos redakcijos vedėjas, vyriausiasis redaktorius (1976-1989), knygų leidėjas, parašė literatūros kritikos straipsnių, skaitė paskaitas apie lietuvių literatūrą.
Tęsiame rašytojo Gasparo Aleksos apmąstymų-atsiminimų publikavimą. Antroje “Kelionė be pabaigos” dalyje autorius pasakoja apie kolegės Jurgos Ivanauskaitės, aktyvios žmogaus teisių gynėjos, veiklą, kalba apie kilnią misiją – ginti sąžinės kalinius.
Mūsų kolega prozininkas, poetas, dramaturgas Gasparas Aleksa skelbia įdomius, intriguojančius atsiminimus – apmąstymus “Kelionė be pabaigos” apie sovietinio laikmečio ideologinius absurdus, apie prozininkę, poetę Jurgą Ivanauskaitę, jos kelią į literatūrą, bendrą veiklą Tarptautinės Amnestijos grupėje bei apie daugelį kitų mažai žinomų įvykių.
Filosofo, rašytojo Arvydo Juozaičio pamąstymai – pri(si)minimai apie Bičiulį ir Mokytoją Arvydą Šliogerį, su kuriuo draugystė tęsėsi 24-erius metus.
Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus pirmininko Gedimino Jankaus ketverių metų kadencijos (2019-2023) skyriaus veiklos ir darbų apžvalga, su kuria susipažino skyriaus nariai visuotinio ataskaitinio-rinkiminio susirinkimo metu 2023 m. lapkričio 18 d. ir įvertino teigiamai.
2015 m., švenčiant mylimo Poeto Roberto Keturakio 80-metį, Kauno rašytojai, sutarę su VDU Kauno botanikos sodu, padovanojo R. Keturakiui galingą medį-buką, tarsi gyvą ilgaamžį paminklą, ir pavadino jį Roberto buku. O kaip džiaugėsi poetas, išvydęs šį jam skirtą galiūną! Bet šiuo metu dovana užmiršta, tarsi atimta. Jokios nuorodos, jokio priminimo.
Robertas Keturakis, mus palikęs prieš dvejus metus (1935 03 12 – 2021 10 26) yra europinio lygio kūrėjas, pasiekęs ne tik „padangėj iškeltą viršūnę“, bet ir sugebėjęs pabuvoti dvasinio išbandymo, kančių, dramatizmo kupinose gelmėse, tuos potyrius didžiule talento jėga perteikęs savo poezijos ir prozos rinkiniuose.
Rašytojas Stanislovas Abromavičius savo publikacijoje pasakoja apie Baltuškevičių giminę, kurioje būta daug garbingų žmonių – partizanų, mokslininkų, poetų, pateikia jo užrašytus įdomius gydytojo, docento Algirdo Baltuškevičiaus (1933-2021) atsiminimus.
Tęsiame rašytojo Petro Venclovo publlikaciją – prisiminimus “Studijos Vilniuje 1963-1967” antrą dalį.
Rašytojas Petras Venclovas savo autentiškais prisiminimais apie studijas Vilniaus universitete 1963-1967 metais ženkliai papildė akivaizdžiai menką to meto memuaristiką. Jis ne tik atskleidžia tuometinių sovietinių ideologų uoliai prižiūrimą ir kontroliuojamą dėstytojų ir studentų “mokymosi procesą”, bet daug vietos skiria studentiškai buičiai, pomėgiams, nuotykiams. Sužinome daug naujo apie studijų kolegas, kai kuriuos dėstytojus.
Pažymėdami šviesaus atminimo rašytojo ir muzikologo Vytauto Čepliausko 90-metį, publikuojame jo žmonos Ramutės ir dukros Šviesės, garsiosios europinio lygio pianistės ir pedagogės, tarptautinių konkursų diplomantės ir prizininkės, paruoštus poeto ir prozininko prisiminimų fragmentus.
Prisimename šviesaus atminimo rašytoją Augustą Tamaliūną, itin talentingą, garsųjį ir kandų humoristą, satyriką, žurnalistą – gegužės 28-ąją jam sukaktų 80 metų (1943 05 28 – 2012 03 26).
Neturėjome tradicijos minėti tokius “neapvalius”, nors ir simbolinius kolegų gimtadienius, tačiau mūsų šviesuolio Arvydo Juozaičio padrąsinti ir jam maloniai leidus, skelbiame jo jautrų sveikinimo žodį poetui, pirmajam legendinio “Nemuno” redaktoriui ir Kauno rašytojų vadovui Antanui DRILINGAI
Mums, kauniečiams rašytojams, šis kultūros žurnalo “Nemunas” (1986 m., sausis) archyvinis numeris yra brangus, jau istorinis. Jam 37 metai, tada ir mes buvome pradedantieji, vieni jau išleidę, kiti dar ruošiantys pirmąsias knygas. Mes – tai Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus jaunieji rašytojai.
Naujųjų metų pirmąją dieną prisimename mūsų talentingąjį prozininką Mečislovą Ireniejų Rakauską (literatūrinis slapyvardis – Mečys Rakauskas), kurį būtent dabar ir sveikintume su jo 85-uoju gimtadieniu. Deja, Mečys mus paliko prieš dvejus metus – 2020 m. rugsėjo 17-ąją.
Kauniečio rašytojo, vertėjo, politinio kalinio Kazio Jankausko jau 116 -asis gimtadienis, proga prisiminti šį realistinės krypties prozos meistrą. Skelbiame rašytojos, ilgametės Maironio lietuvių literatūros muziejaus direktorės Marijos Macijauskienės (1930-2020) prisiminimus apie Kazį Jankauską “Tolstančio švyturio šviesoj”, rašytus 2006 metais.
Tik prieš metus atsisveikinome su garsiuoju literatūrologu, teatrologu, buvusiu Vytauto Didžiojo universiteto rektoriumi, VDU garbės profesoriumi Broniu Vaškeliu (1922 11 14 – 2021 09 03) ir nelengva patikėti, kad jau minime jo gimimo šimtmetį. Ilgas, labai prasmingas šio šviesuolio erudito gyvenimas, ypatingai svarūs jo nuveikti darbai.
Prisimename mūsų kolegą, rašytoją, gaivališką talentą Leoną ZALECKĮ (1929 02 20 – 2003 10 06), sukanka 19 metų nuo jo mirties. Tikras žemaitis, užsispyręs, veržlus, nagingas, bitininkas ir talentingas pasakorius. Parašė romaną, apsakymų, išleido keletą rinkinių, o už apsakymų knygą “Būtoji diena” 1999 m. tapo tapo Žemaitės literatūrinės premijos laureatu. Skelbiame rašytojo Petro Venclovo atsiminimus apie Leoną Zaleckį.
Vienam iškiliausių mūsų vertėjų, pedagogui ir žurnalistui, Kauno miesto Garbės piliečiui Eduardui Viskantai (1902 03 19 – 2002 01 02) šie metai – jubiliejiniai. Pažymime jo 120-metį. Darbštusis ilgaamžis, produktyvus ir itin profesionalus vertėjas mirė prieš 20 metų, eidamas 99-uosius, kelių mėnesių pritrūko iki itin gražaus ir solidaus 100-mečio.
Vieno talentingiausio ir žymiausio mūsų dramaturgo Raimundo Samulevičiaus (1937 09 25 – 1981 02 02) gimtadienis, rudenišką rugsėjo 25-ąją būtų sulaukęs 85-erių… Tačiau nesulaukė. Jau prabėgo 41-eri metai po jo tragiškos žūties. Iki šiol skaudžiu aidu nuskamba ši žinia jį pažinojusių bičiulių, kolegų širdyse. Raimundo gyvenimas nutrūko nesulaukus nė 44-rių…
Buvęs Rašytojų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas, poetas Petras Palilionis pernai nudžiugino Maironio lietuvių literatūros muziejaus darbuotojus pranešdamas, kad nori perduoti rašytojo Juozo Grušo archyvą. Maironio muziejus džiaugiasi ir dėkoja P. Palilioniui už tai, kad jis stropiai išsaugojo gautą dramaturgo J. Grušo archyvą ir perdavė jį muziejininkams.
Prieš 20 metų, 2002-ųjų liepos 11 d. Los Angeles, sulaukęs 95-erių, mirė mūsų garsusis Poetas – Legenda, Kauno miesto Garbės pilietis Bernardas Brazdžionis. Prisimename iškilųjį tautos Dainių, pakvietę talkon rašytoją, ilgametį Kauno rašytojų vadovą Petrą Palilionį, Bernardo Brazdžionio kūrybos ir gyvenimo metraštininką.
Tai, kad šie metai – jubiliejiniai V. Alanto metai (minime jo 120-ąjį gimtadienį) priminė seniai, dar 1991-aisiais, jo našlės Irenos Alantienės (1915-2010) maloniai man dedikuota rašytojo knyga “Tauta istorijos vingiais”. Šie, pasak autoriaus, “ideologiniai mąstymai” – paskutinioji jo knyga, kurioje itin ryškiai ir giliai išreikštas susirūpinimas lietuvių Tautos išlikimu.
Prieš daugybę metų nerimstantys tuometiniai Kauno jaunieji literatai, susibūrę į sekciją prie Rašytojų sąjungos Kauno skyriaus, ne tik ginčydavosi, aptarinėdami kolegų būsimų (arba ne) knygų rankraščius, jau išleistas pirmąsias knygas, bet ir šmaikštavo, vienas kitą parodijavo, rašinėjo kūrinėlius, dėl įvairiausių priežasčių nepatenkančius nei į rinkinius, nei į spaudą. Taip ir kilo idėja skelbti tas aktualijas, posmus, vertimus „sienos laikraštyje“, kurį pavadino „Broma“.
Siegfried Gronau – dramatiško likimo vokietis, patyręs ne tik karo baisumus, bet ir susidūręs ir matęs neišpasakytą sovietinių rusų kareivų – “išvaduotojų” žiaurumą, žudynes ir […]
BERNARDUI BRAZDŽIONIUI – 115! Poeto-Pranašo pagerbimui skelbiame fragmentus iš solidžios, dokumentuotos ir autentiškos rašytojo Petro Palilionio monografijos “Tautos šauklio aidai. Etiudai apie poetą Bernardą Brazdžionį”.
Būtent šiandien sukanka 100 metų, kai buvo įsteigta Lietuvių rašytojų ir žurnalistų sąjunga (nuo 1925 m. Lietuvos rašytojų ir žurnalistų sąjunga), 1922-1929 m. veikusi Kaune. Sąjungos pagrindinis iniciatorius, steigėjas ir organizatorius bei jos vadovas (iki 1925 m.) buvo J. Tumas-Vaižgantas.
Pateikiame antrąją ištrauką iš Petro Palilionio knygos „Svajojęs gražų gyvenimą. Apmatai Juozo Grušo portretui” apie Lietuvių rašytojų draugijos veiklą.
Itin retus klasiko J. Grušo liudijimus, daugybę nežinomų faktų užfiksavo ir sudėliojo rašytojas, poetas Petras Palilionis savo knygoje „Svajojęs gražų gyvenimą. Apmatai Juozo Grušo portretui”. Kviečiame skaityti knygos ištrauką.
1922 m. sausio 31 d. įsteigta Lietuvių rašytojų ir žurnalistų sąjunga (nuo 1925 m. Lietuvos rašytojų ir žurnalistų sąjunga), 1922-1929 m. veikusi Kaune. Josios kūrimosi istoriją trumpai primena LRS KS pirmininkas Gediminas Jankus.
Su naujamečiu virsmu baigiame savo gan ilgą priminimų-prisiminimų ciklą „Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriui – 50“.
Kauniečių rašytojų atsakinguoju sekretoriumi išrenkamas poetas Petras Palilionis, aktyvus kūrybinių procesų dalyvis, ilgametis Kauno radijo kultūrinių laidų redaktorius. Jis tada nepabojo laukiančių iššūkių ir miesto rašytojams vadovavo ilgiausiai – 20 metų (1989-2009)!
Vytautas Martinkus: su Juozu Grušu asmeniškai susipažinau 1963 metais. Tada būrelis jaunų literatų sumanė organizuoti literatūrinį konkursą ir mane pasiuntė kalbinti Grušą sutikti pabūti jury nariu. Tada pirmąsyk užėjau į jo namus, tačiau kurį laiką mudviejų susitikimai ir pašnekesiai dažniausiai būdavo vieši – literatūros vakaruose, redakcijose.
Algimantas Mikuta: Juozo Grušo pavardę išvydau atsikraustęs mokytis į Kauną. Dabar negaliu pasakyti, ar provincijos mokykloje apie jį ką nors buvau girdėjęs. Kaune susidarė įspūdis, kad rašytoją žino visi. Skleidžiama tiesa skambėjo taip: rimtieji lietuvių rašytojai arba pabėgo į Ameriką, arba įsikūrė Vilniuje, Kaune liko vienintelis dramaturgas Grušas.
Artėja vieno žymiausių Lietuvos rašytojo ir dramaturgo Juozo Grušo jubiliejinis gimtadienis – lapkričio 29-ąją pažymėsime jo 120-metį (1901 11 29 – 1986 05 21). Pateikiame ištrauką iš poeto, dramaturgo, eseisto Petro Palilionio kruopščiai parengtos solidžios biografinės monografijos „Svajojęs gražų gyvenimą. Apmatai Juozo Grušo portretui“.
Petras Venclovas: pateiksiu žiupsnelį prisiminimų, likusių iš tų laikų, kai 1990–1994 metais teko darbuotis Rašytojų sąjungos Kauno skyriuje. Pareigas paveldėjau iš Alekso Dabulskio, kuris perėjo dirbti į „Santaros“ žurnalą. Vadinausi literatūros konsultantu ir renginių organizatoriumi.
Toliau miname takelius praeitin, link Kauno rašytojų veiklos, kūrybos ir telkimosi pradžios ir brandos, kai kurie tie priėjimai-praėjimai užmaršties kupsteliais apaugę, tenka nuklysti, paklaidžioti paribiais. Ačiū kolegoms, ypač prozininkui Petrui Venclovui, nuolat tikslinančiam ir papildančiam skelbtą informaciją apie kauniečių skyrių.
Toliau žingsniuojame Kauno rašytojų takais takeliais, kartais vingiuotais, kartais tiesiais, juk ne vieno kelias į literatūrą buvo nelengvas, komplikuotas, ne vienas pats pasirinko ar aplinkybių buvo priverstas žengti kitais takais, užsiimti darbais, nutolusiais nuo kūrybos. Juk tik su laiku ateina supratimas, kad literatūra, pasak Vytauto Martinkaus, nėra „įsimylėjusio studento dienoraštis“.
Tęsiame kelionę-dėlionę po Kauno rašytojų veiklos ir tapsmo istoriją, stabtelėdami prie, mūsų manymu, svarbesnių ir reikšmingų momentų, primindami nelengvą, komplikuotą kelią į ideologinių klišių ir postulatų nevaržomą kūrybą ir saviraišką.
Šiemet sukako 40 metų nuo tragiškos vieno talentingiausio ir žymiausio mūsų dramaturgo, prozininko Raimundo SAMULEVIČIAUS (1937 09 25 – 1981 02 02) žūties. Iki šiol skaudžiu aidu nuskamba ši žinia jį pažinojusių bičiulių, kolegų širdyse. Raimundo gyvenimas nutrūko nesulaukus nė 44-rių.
Kas mums tie 50? Pati branda, ir kūrybinė, ir dvasinė. Gal geriau apie ją ir pasikalbėkime, prakalbinkime pirmuosius Kauno rašytojų vadovus vedlius, pabūkime kartu ir prisiminkime bent virtualiai, mūsų skyriaus istoriją.
