LRS KAUNO SKYRIUI – 50. PIRMIEJI NEPRIKLAUSOMYBĖS METAI

Petras Venclovas

Pateiksiu žiupsnelį prisiminimų, likusių iš tų laikų, kai 1990–1994 metais teko darbuotis Rašytojų sąjungos Kauno skyriuje. Pareigas paveldėjau iš Alekso Dabulskio, kuris perėjo dirbti į „Santaros“ žurnalą. Vadinausi literatūros konsultantu ir renginių organizatoriumi. Po 1991 metų Sausio 13 – osios įvykių prasidėjo ramesnis laikotarpis. Be visų kitų darbų, teko rūpintis ir Kauno jaunųjų rašytojų sekcija. Mudu su Petru Palilioniu prikalbinome poetę Dovilę Zelčiūtę imtis vadovauti sekcijai, nes jaunieji rašytojai, pajutę laisvę ir gerokai pasikeitusias kūrybos sąlygas, vos neišsiskirstė. Steigėsi naujos leidyklos, nebeliko cenzūros, nebereikėjo Maskvoje tvirtinti planų, tad buvo daug lengviau leisti knygas. Bėda tik ta, kad autoriai ne tik negaudavo honoraro, bet ir turėdavo padengti visas leidybos išlaidas. O pinigų tuo metu žmonės neturėjo. O jei kas ir turėjo, tai investuodavo į daug rimtesnius verslus, nei knygų leidyba.

Į skyrių dažniausiai užsukdavo vyresnieji rašytojai; jiems rūpėdavo naujosios politikos ir kūrybos lauko žinios, jiems patikdavo bendrauti, jie mėgdavo vis ką nors prisiminti ir papasakoti. Įdomiausia būdavo, kai susitikdavo bent keli tokie rašytojai: tarkim, Edvardas Viskanta, Kazys Jankauskas ir Viktoras Katilius. Jie kalbėdavo apie prieškario ir pokario įvykius, prisimindavo jau pamirštus literatus, žurnalistus ir politikus, minėdavo restoranus ir parduotuves, kartais ir vienas kitą patraukdavo „per dantį”. Linksmiausias iš jų būdavo Viktoras Katilius, turėjęs puikų humoro jausmą. Neseniai atkūręs savo narystę Rašytojų sąjungoje, jis dažnai užkopdavo į mūsų būstinę, pasėdėdavo, išgerdavo kavos, parūkydavo; jis buvo šnekus, atviras, draugiškas. Kai 1991 metais pakartotinai išleido savo knygelę vaikams „Naktis alyvų krūme”, paskelbiau apie ją nedidelę recenziją „Kauno tiesoje”; Viktoras Katilius padėkojo už ją, padiskutavome, šį tą prisiminė iš to laikotarpio, kai knygelė buvo pirmąkart spausdinta dar prieš karą.

Pokariu Viktoras Katilius buvo represuotas: 1947 metais už partizaninės spaudos skaitymą ir platinimą nuteistas 5 metams, kalėjo Jakutijoje; grįžęs į Lietuvą dirbo eiliniu darbininku, mokytoju, bibliotekininku. Iš išvaizdos tikrai buvo panašus į darbininką: pilka striukė, ruda beretė, dantyse nuolat rūkstanti cigaretė. 1990 metais mudu ieškojome kavinės ar restorano, kur jis galėtų atšvęsti savo jubiliejų. Ėjome tai šen, tai ten, kol galiausiai su „Metropolio” administratore sutarėme, kad rašytojas galės švęsti nedidelėje restorano salikėje. Viktoras Katilius taip apsidžiaugė, kad čiupo mane į glėbį ir pakėlė. O juk jam netrukus turėjo sukakti aštuoniasdešimt!

Mudu su Petru Palilioniu buvome pakviesti į pokylį; susirinko rašytojo giminės ir keli draugai. Mane smarkiai nustebino Katiliaus išvaizdos pasikeitimas: pasitempęs, su tamsiu kostiumu ir baltutėliais marškiniais, su varlike, glotniai nusiskutęs, elegantiškų judesių, švytinčiu veidu, – tikras aristokratas, kone grafas. Pakilios nuotaikos, besišypsantis, su visais malonus. Taip, be abejo, skleidėsi jo inteligentiška prigimtis, kurios nesugniuždė nei kalėjimas, nei jo kūrybingos dvasios nepripažinimas.

Vieną sykį prisipažino, kad, grįžęs iš įkalinimo vietos, visą laiką domėjosi lietuvių literatūros pokyčiais ir pats šį tą rašinėjo.

Kitas energingas, gyvybingas, neprarandantis geros nuotaikos mūsų svečias buvo vertėjas Edvardas Viskanta. Jis irgi buvo kalintas 1951–1955 metais Kostromos ir Gorkio srities lageriuose, bet per daug nesiguosdavo, nepasakodavo apie patirtus kankinimus ar patyčias.

Pusiau juokais sakydavo, kad jam pasisekė palyginus su 1940–1941 metų tremtiniais, kurie buvo apgyvendinti Sibiro miškuose arba prie Laptevų jūros, neturėjo net barakų, badavo, mirė nuo nepakeliamo fizinio darbo miško kirtavietėse, nuskendo upėse arba sušalo neišbrendamuose sniegynuose; o jis lagerio krautuvėje gaudavo nusipirkti net medaus.

Edvardas Viskanta prieš karą, 1937–1938 metais gyveno Italijoje, buvo Neapolio orientalinio instituto lietuvių kalbos lektorius. To meto lietuvių inteligentai, pagyvenę užsienyje, smarkiai prakusdavo: išmokdavo kalbų, plačiau susipažindavo su Vakarų kultūra, lankydavo muziejus, parodas ir koncertus, pasikeisdavo net jų elgesys ir manieros. Grįžę į Lietuvą parsiveždavo naujų idėjų, dalydavosi jomis ir su platesniais visuomenės sluoksniais. Viskanta puikiai vertė grožinę literatūrą net iš keturių kalbų: iš prancūzų, italų, vokiečių ir rusų. Be abejo, buvo susipažinęs su tų tautų literatūra ir kultūra. Įdomu būdavo klausytis jo pokalbių su Viktoru Katiliumi: abu žaižaruodavo sąmojais, kartais susiginčydavo dėl istorinių asmenybių, tarkim, dėl Benito Musolinio, primindavo vienas kitam jaunystės paklydimus.

Vėliau, kai Viskanta nebeateidavo iki Kauno skyriaus, mudu su Petru Palilioniu važiuodavome jo pasveikinti su gimimo diena. Paprastai jokių iškilmių nebūdavo, nes jo draugai jau buvo mirę, tad pasėdėdavome pusvalandį, išgerdavome arbatos, pasišnekėdavome.

Tiek Edvardas Viskanta, tiek ir Kazys Jankauskas jau anksčiau buvo atstatę savo narystę Rašytojų sąjungoje. Kazys Jankauskas irgi buvo teistas neva už antisovietinę veiklą ir penkerius metus kalėjo Sibiro lageriuose. Kitaip nei Viktoras Katilius ar Edvardas Viskanta jis nebuvo linkęs atleisti už jam padarytą skriaudą; sakydavo, kad lageriuose prarado daug sveikatos, buvo suluošintas, patyrė daug fizinių ir psichologinių kančių. Jo ir būdas buvo kitoks: uždaresnis, liūdnesnis, labiau save vertinantis, matantis skirtumą tarp rašytojo ir vertėjo darbo. Kalbėdamas su Viktoru Katiliumi, jis retkarčiais parausdavo, pykteldavo, nes juodviejų požiūriai į praeitį ir dabartį dažnai nesutapdavo. Katilius turbūt sykiais jį provokuodavo. Mano manymu, Kazys Jankauskas į viską žiūrėdavo pernelyg rimtai, gal net per griežtai, nuosekliai laikydavosi savo nuomonės.

Recenzuodamas K. Jankausko kūrinius, stengdavausi įžvelgti gerąsias jo prozos savybes, išryškindavau autoriaus intencijas, mažiau dėmesio kreipdavau į netobulumus, nekibdavau prie smulkmenų. Buvau įsitikinęs, kad garbingo amžiaus sulaukę rašytojai darosi tokie pat jautrūs kritikai, kaip ir savo jaunystėje. Jankauskas, perskaitęs kokį nors mano atsiliepimą apie savo kūrybą, paskambindavo telefonu ir mudu gana draugiškai pasikalbėdavome.

Kai mirė jo žmona, rašytojas turbūt jautėsi gana vienišas. Kartais ir neįspėjęs užsukdavo į skyrių: mūsų sekretorei Delijai atnešdavo nupirkęs sausainių, įsitaisydavo pirmininko kabinete, gerdavome arbatą ar kavą, retsykiais ir vyno taurę, pasidalydavome ir aptardavome naujienas, Petras Palilionis papasakodavo apie Rašytojų sąjungos veiklą, kuri vis dar domino Kazį Jankauską. Labiau mėgo švęsti ne gimtadienį, o savo vardo dieną kovo mėnesį: kviesdavo mus visus tris į svečius, suruošdavo kuklias vaišes. Regis, labiau vertino ne kaimynų ar pažįstamų, o meno žmonių dėmesį, jautėsi esąs vienas iš jų.

Nelengvai mums sekėsi bendrauti su buvusiu husarų pulko kapitonu, „Keturių vėjų” sąjūdžio dalyviu Juozu Žlabiu–Ženge. 1945 metais jis buvo suimtas ir ištremtas į Vorkutos lagerį; į Lietuvą grįžo tik 1958 metais. Mudu su Petru Palilioniu, regis, paraginti Rašytojų sąjungos pirmininko Vytauto Martinkaus, mėginome jį įkalbinti atkurti savo narystę Rašytojų sąjungoje. Tačiau Juozas Žlabys–Žengė nebuvo linkęs to daryti: sakydavo, kad nenori būti vienoje organizacijoje su savo priešu Justu Paleckiu, nors šis jau buvo miręs; pasakodavo, kad jį suėmus, Jonas Šimkus, tuometinis „Tarybų Lietuvos” redaktorius ir rašytojas, susikrovė į sunkvežimį visą jo biblioteką ir išsivežė; knygos jam iki šiol negrąžintos. Jis vėl turėjo sukaupęs nemažą biblioteką, rūpinosi, kur nukeliaus knygos po jo mirties.

Tuo metu rašytojas buvo beveik aklas, tačiau su padidinamuoju stiklu vis dar skaitydavo ir šiek tiek rašydavo. Petras Palilionis skatino jį iškloti prisiminimus ant popieriaus, kuo išsamiau papasakoti apie keturvėjininkus, apie prieškario laikotarpį, apie valdžios ir menininkų santykius ir pan. Reikia pasakyti, kad Juozas Žlabys–Žengė nepritarė, kad Lietuvos Nepriklausomųjų rašytojų sąjunga savo leidinį pavadino „Keturiais vėjais”; jo nuomone, leidėjai turėjo bent jau pasitarti su juo, su paskutiniuoju likusiu gyvu keturvėjininku ir rinktis „Naujų keturių vėjų” pavadinimą.

Rašytojas gyveno nedideliame name Kaune, už Ramybės parko. Jį globojo puiki moteris Irena, Kauno politechnikos instituto docentė. Ji rūpinosi Žengės rankraščiais, jo knygomis ir jo buitimi, buvo jam atlaidi, suprasdavo jo senatviškus kaprizus ir poreikius; tik ji viena perskaitydavo vėlyvuosius rašytojo rankraščius. Juozas Žlabys turėjo augintinę, nesėkmingai ištekėjusią už girtaujančio vyro, vis dėlto pageidavo, kad po jo mirties ir jai bei jos dukrai šis tas tektų.

Pokariu kurį nors rašytoją suėmus ar įkalinus, jis tuoj pat buvo šalinamas iš Rašytojų sąjungos ir išbraukiamas iš sąrašų. Taip buvo pasielgta su visais čia minėtais rašytojais. Galiausiai mums pavyko įkalbėti Juozą Žlabį–Žengę parašyti prašymą Rašytojų sąjungai dėl jo narystės atkūrimo. Netrukus LRS valdybos posėdyje jo noras buvo patenkintas, o Petras Palilionis įteikė jam naujutėlaitį Rašytojų sąjungos nario pažymėjimą.

Mirė Žlabys–Žengė 1992 metų lapkričio 9 dieną, buvo pašarvotas Karininkų ramovėje, iš kur išlydėtas į Žagarę ir ten iškilmingai palaidotas.

Be vyresniųjų rašytojų į Kauno skyrių ateidavo ir jaunesnieji žodžio meistrai. Daugumą domino pasikeitusi politinė santvarka Lietuvoje, kurios nevadiname kapitalizmu, bet kuri vėliau gavo „laukinio kapitalizmo” vardą, nes žmonės vertėsi, kaip kas išmanė. Mes buvome sutarę, kad nestosime į partijas, išliksime kiek įmanoma neutralūs, rašysime, kaip sugebėsime, ir bandysime leisti savo knygas. Leidybinė padėtis buvo gana neapibrėžta: šalia valstybinių leidyklų kūrėsi privačios, kurios siūlė nariams leisti knygas už savo pinigus, o paskui patiems platinti. Rašytojai iš esmės nebuvo tam pasiruošę, jie visi dar manė, kad jų darbas – tik rašyti ir neužsiimti prekyba ar finansais.

Rašytojų sąjungos šefai prapuolė, dažnai jie patys bankrutuodavo, tad, norėdami kiek nors prasimanyti pinigų bendroms reikmėms, rašydavome prašymus įmonių direktoriams, kad nors kiek finansiškai paremtų. Kartais nubyrėdavo koks trupinys, kurį panaudodavome savo renginiams. Iš sovietų laikų buvo likęs „Pegasas”, praėjusių metų knygoms aptarti, pavyko išsaugoti „Poezijos pavasarį”, kuris persikėlė iš Palemono į miestą: iš pradžių prie Kauno pilies, vėliau į Maironio lietuvių literatūros muziejų. Įdomiausi susitikimai būdavo turbūt su išeivijos rašytojais: Bernardu Brazdžioniu, Kaziu Bradūnu, Henriku Nagiu, Birute Pūkelevičiūte, Leonu Andriekumi, Violeta Kelertiene.

Kad ir koks nelengvas buvo laikotarpis, rašytojų nuotaikos buvo pagerėjusios, nes Lietuvai vėrėsi nauji horizontai; tikėjome, kad daug kas pasikeis į gerąją pusę, kad anksčiau ar vėliau mums atsivers ne tik Vakarų Europa, bet ir platesnis pasaulis, nuo kurio buvome tiek metų atskirti.

Nežinau, kaip Petrui Palilioniui pasisekė įsiūlyti mane į lietuvių rašytojų delegaciją, kuri kartu su latvių, estų, rusų, suomių, švedų, danų ir lenkų delegacijomis su Sankt Peterburgo laivu 1992 metų vasario–kovo mėnesiais dvi savaites plaukiojo po Baltijos jūrą ir vis kur nors sustodavo. Lietuvių delegaciją sudarė apie 20 žmonių; jai vadovavo pirmininkas Vytautas Martinkus; prisimenu, kad joje buvo kaunietis Donaldas Kajokas, klaipėdietis Rimantas Černiauskas, vilniečiai Juozas Aputis, Leonidas Jacinevičius, Valentinas Sventickas, Virgilijus Čepliejus, A. A. Jonynas, Jurga Ivanauskaitė, Judita Vaičiūnaitė, Violeta Palčinskaitė, Vytautas Rubavičius, Silvestras Gaižiūnas, Aleksandras Krasnovas, „Lietuvos aido” žurnalistė, tuometinis Rašytojų sąjungos darbuotojas Almantas Samalavičius. Gausiausia buvo peterburgiečių delegacija – gal apie 60 žmonių. Nemažai delegacijų kelionę pradėjo Sankt Peterburge, bet, pasiekę savo valstybę, laivą palikdavo. Mes, lietuviai, autobusu važiavome į Taliną ir iš ten startavome; Taline savo kelionę ir baigėme. Dažniausiai plaukdavome naktį, o dieną vaikščiodavome po vieną ar kitą miestą, vakare vykdavome į priėmimą.

Pirmasis uostas, į kurį atplaukė mūsų laivas, buvo Gdanskas, o gal Gdynė; lenkai sutiko mus su dūdų orkestru; pavežiojo po miestą, supažindino su Šv. Mergelės katedra, antra pagal dydį Europos katedra. Popietę priėmimas buvo kuklus, vaišino tik prastoku alumi, kurį paduodavo pro langelį, jautėmės vis dar esą šiapus „geležinės uždangos“.

Visiškai kitaip pasijutome Liubeke, Vokietijos uoste; čia jau iš tiesų buvo Vakarai, priėmimas prašmatnus, su vynu ir gausybe valgių. Bet daugumai rašytojų turbūt labiausiai patiko Danijos sostinė Kopenhaga, kurioje pabuvojome beveik dvi dienas: vaikščiojome po mus sužavėjusį senamiestį, vykome į du priėmimus Rotušėje ir Užsienio reikalų ministerijoje. Mus ten gausiai vaišino įmantriausiais patiekalais, kokių apskritai dar nebuvome ragavę; nors į furšetus vykdavome po vakarienės laive, vis dėlto valgydavome pilna burna. Pirmieji prie stalų suskubdavo Peterburgo delegacijos žmonės ir nesitraukdavo nuo jų, kol sočiai prisikimšdavo, kitiems neleisdami prasibrauti prie maisto, o moterys dėdavosi vaisius į talpias savo rankines. Atrodydavo, kad į salę įsiverždavo išbadėjusi laukinių žmonių orda. Regis, Kopenhagoje mudu su Krasnovu, pamatę, kad kitoje salės pusėje prie mikrofonų sukiojasi keli žmonės, supratome, kad šeimininkai norės mus pasveikinti ir kažką pasakyti; o minia išalkusiųjų puolė prie švediškų stalų ir nieko nelaukdami griebė lėkštes, ketindami į jas prisikrauti maisto. Netgi pradėjus šeimininkams kalbėti, ne visi svečiai atsisuko, ne visi atsitraukė nuo stalų. Įdomu, kokią nuomonę buvo galima susidaryti apie Baltijos šalių rašytojus, kurių dauguma tikriausiai pirmą kartą buvo ištrūkusi iš už „geležinės uždangos“? Bet turbūt į mus žiūrėjo atlaidžiai, gal nemanė, kad mums svarbiausia sočiai prisivalgyti ir dar ką nors nutverti nuo stalo.

Jurga Ivanauskaitė pusiau juokais pasigyrė, kad jai pavyko nukakti į narkomanų ir pankų rajoną Kopenhagoje. Aš nelabai patikėjau, nes įtariau, kad Jurga retsykais mėgsta mistifikuoti savo nuotykius. O gal iš tiesų ji ten buvo? Kas dabar bepasakys?

Iš Kopenhagos plaukėme į Švedijos salą Gotlandą, išlipome Visbio uoste. Vytautas Martinkus kartu su kitų delegacijų vadovais nuvyko pas salos gubernatorių, o mus lietuvius, ėmėsi globoti čia gyvenantys išeiviai dailininkas Eugenijus Mindaugas Budrys ir architektas Jonas Pajaujis. Juodu mus vežiojo po salą, Budrys rodė savo darbus įvairiose įstaigose, o Pajaujis supažindino su Visbio mieste stūkstančiomis apleistomis katalikų bažnyčiomis: kai kurias sudegino vokiečiai XVI amžiuje, o kitos Reformacijos laikais buvo paliktos Dievo valiai. Jonas Pajaujis svajojo atstatyti bent kelias bažnyčias, turėjo paruošęs tam skirtus projektus. Kažkuriame Gotlando miestelyje mūsų autobusas sustojo prie bažnyčios: čia buvo kapinės, kuriose Eugenijus Budrys palaidojo savo žmoną švedę. Kapinės – tai lygi veja, tiesiog pievelė prie bažnyčios, palaidojimo vietą žymi tik įspausta į žemę marmuro plokštė su vardu ir pavarde. Tokias kapines prižiūri, nušienauja bažnyčios sargas už tam tikrą atlyginimą, artimiesiems nėra jokio vargo.

Jonas Pajaujis pasikvietė į savo namelį, stovintį atokioje vietoje, prie upelio, kuriame knibždėjo žuvys. Vaišino mus vynu ir geru sūriu. Grįžę į laivą susėdome aplink stalą; Pajaujis, atsidūręs tarp lietuvių, taip gerai pasijuto, kad vos neišplaukė su mumis į Stokholmą.

Stokholme apžiūrėjome miesto centrą, esantį vienoje iš daugybės salų, be abejo, patiko romaninio–gotikinio stiliaus bažnyčios, karaliaus rūmai, rotušė; mus vežiojo po muziejus, užsukome į garsųjį Vazos muziejų, kur pagrindinis eksponatas yra karo laivas, nuskendęs savo pirmosios kelionės metu 1628 metais; 333 metus išbuvęs jūros dugne, jis buvo iškeltas ir dabar traukė smalsuolių akis. Mūsų priėmimas vyko milžiniškoje rotušėje, turinčioje 106 metrų aukščio bokštą; ji statyta XX amžiaus pradžioje, yra šiaurės romantizmo architektūros stiliaus pavyzdys; joje teikiamos Nobelio premijos. Rotušėje visų keliaujančių rašytojų vardu kalbėjo Vytautas Martinkus, jo kalbą angliškai persakė „Lietuvos aido” korespondentė, tada iš anglų kalbos buvo verčiama į rusų kalbą.

Lankėmės kuklioje Švedijos rašytojų būstinėje, kurią sudaro tik du ar trys kambariai; palyginus su mūsų Rašytojų sąjungos rūmais, tai visai neįspūdinga įstaiga. Bet jos vadovas sugebėjo suorganizuoti visą šią kelionę, susitarti dėl ekskursijų po miestus, dėl priėmimų garsiose vietose. O, be to, regis, visi buvę sovietiniai rašytojai gavo po 100 JAV dolerių kišenpinigių, kad nesijaustume esą visiški skurdžiai.

Helsinkis padarė blankesnį įspūdį; gal kad nematėme garsiosios suomių architektūros, nes sukiojomės po miesto centrą; jis man priminė Rusijos provincijos miestą, įgavusį neoklasikinių, Sankt Peterburgui būdingų architektūros bruožų. Įstrigo komiškas epizodas, kai mes trise, Černiauskas, Kajokas ir aš, nešėmės dar iš namų įsidėję degtinės butelius ir kažkokiame tunelyje siūlėme benamiams alkoholikams; jie nesiderėdami mokėjo po 10 dolerių už butelį. Už tuos 10 dolerių nupirkau kažkokioje parduotuvėje lauktuvių vaikams – kelis kilogramus bananų, nes Lietuvoje jų beveik nebūdavo.

Paskutinį kelionės rytą grįžome į pradinį tašką – Taliną; čia visi išsiskirstėme, laivu į Sankt Peterburgą nuplaukė rusai, estai jau buvo namuose, kiti, regis, jau buvo išlipę pakeliui. Čia paaiškėjo, kad autobusas iš Vilniaus neatvažiuos mūsų pasiimti; kai kuriuos latviai pavežėjo iki Rygos, o kiti turėjo grįžti traukiniu iš Talino.

Tiesa, dar buvo keli rašytojai iš Islandijos; nors jie nepriklausė Baltijos regionui, bet, matyt, buvo pakviesti dėl skandinaviškos kilmės. Su vienu tokiu senyvu islandu man pasisekė pasikalbėti, nors nei aš, nei jis dorai nemokėjome angliškai. Draugiškiausi su mumis buvo švedai: kalbindavo, klausinėdavo, siūlydavo per pietus nupirkti alaus. Peterburgiečiai prasitarė, kad tikriausiai mes jų labai nemėgstame, nes tiek laiko buvome okupuoti; bet, manau, kad dauguma jų buvo žydai, tad prisiėmė kaltę už tikruosius rusus. Tuo metu mes iš tiesų bandėme atsipratinti nuo rusų kalbos, nors ypatingo priešiškumo rusams nejautėme, nes tuo laikotarpiu jų prezidentu buvo Borisas Jelcinas. Laive buvo bendraujama anglų kalba, nors vyko vienas kitas vakaro renginys ir vokiečių bei rusų kalbomis. Buvo leidžiamas laikraštis anglų kalba, gimė projektas Gotlande įsteigti rašytojų ir vertėjų centrą, skirtą Baltijos regionui. Apskritai šios kelionės tikslas buvo suartinti, supažindinti šio regiono rašytojus, bet jis, manau, buvo pasiektas tik iš dalies: atskirų šalių delegacijos bendravo ir kalbėjosi dažniausiai tarpusavyje.

Man tai buvo pirmas ištrūkimas iš buvusios Sovietų Sąjungos ribų; anais laikais net į Lenkiją negalėjai nukeliauti, o ką jau kalbėti apie Daniją ar Švediją. Kelionės metu ne tiek daug pamatėme – tik svarbiausius turistinius objektus, bet vis tiek susidarėme šiokią tokią nuomonę apie vadinamuosius Vakarus, kurių pragyvenimo lygio net negalėjai lyginti su tuometine skurdžia Lietuvos buitimi. Buvau šiek tiek keliavęs po Sovietiją, tad skirtumą jutau gana didelį: pirmiausia turbūt žmonės, jų bendravimo būdas, tarpusavio pagarba, toliau miestų išvaizda, šaligatviai, transportas, pastatai, parduotuvės, reklamos, naktinis apšvietimas ir t. t.