NEPAILSTANTIS DARBŠTUOLIS. PETRUI PALILIONIUI – 85!                                         

 

NEPAILSTANTIS DARBŠTUOLIS. PETRUI PALILIONIUI – 85!

 

Gražina VENSLOVIENĖ, muziejininkė

 

Petras Palilionis – gerai žinomas Kauno poetas, dramaturgas, vertėjas, eseistas, knygų sudarytojas ir redaktorius, – šiomis dienomis švenčia savo aštuoniasdešimt penktąjį gimtadienį.

Gimęs Pabuojuose, Pasvalio rajone, jis iš pradžių baigė Panevėžio hidromelioracijos technikumą, vėliau ir teisės mokslus Vilniaus universitete. Tačiau teisininku nedirbo, nes jautė potraukį kultūrai, menams, o ypač poezijai. Atvykęs į Kauną, Palilionis pradėjo bendrauti su kultūros ir meno žmonėmis, tad jam buvo pasiūlyta darbuotis Lietuvos valstybinio radijo ir televizijos žurnalistu. Nuo 1966 iki 1989 metų jis rengė radijo  laidas  apie Kauno kultūrinį gyvenimą, kalbino ir pristatinėjo kauniečius menininkus, kultūrai nusipelniusius žmones, skleidė žinias apie jų nuveiktus darbus arba ateities planus.

Keičiantis visuomeninei ir politinei padėčiai Lietuvoje, 1989 metais Petras Palilionis buvo išrinktas Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus pirmininku. Šiose pareigose dirbo per dvidešimt metų – iki 2010 -ųjų. Nelengvas tai buvo laikotarpis, keitėsi visuomeninė santvarka, keitėsi ir vertybės, tiek dvasinės, tiek ir materialinės, kitaip buvo pradėta žiūrėti į menininkus, kitaip imta juos traktuoti. Ypač sudėtingas buvo praėjusio amžiaus dešimtasis dešimtmetis, kai Lietuva nusikratė okupacijos jungo ir tapo laisva bei nepriklausoma valstybe. Daugybė Lietuvos žmonių buvo sutrikę, nežinojo, kaip jiems gyventi, kaip verstis. Ne išimtis buvo ir menininkai, ypač vyresnieji: jie džiaugsmingai sveikino nepriklausomybę, bet su nerimu žvelgė į ateitį. Lietuvoje visko stigo, ne visuomet galėjai apsirūpinti maistu ar nusipirkti reikiamą drabužį.

Štai ką savo prisiminimuose rašo prozininkas Petras Venclovas, tuo metu kartu su Petru Palilioniu dirbęs Rašytojų sąjungos Kauno skyriuje: „Petras Palilionis tikrai nesavanaudiškai rūpinosi vyresniaisiais rašytojais, anais stygiaus laikais prieš Kalėdas apdalydavo juos šiokia tokia maisto kraitele, lankydavo, sveikindavo įvairiomis progomis, drąsindavo ir skatindavo rašyti ar vis ką nors veikti. Ligos atveju galėjai drąsiai kreiptis į jį: pažinojo daug medikų, patardavo į kurį kreiptis, kur gauti vaistų, pasikalbėdavo dėl guldymo į ligoninę ir pan. Jis imdavosi gerų iniciatyvų: regis, vienas iš pirmųjų pradėjo kalbėti apie Rašytojų sąjungos leidyklos steigimą, sumanė Vieno lito premiją kauniečiams rašytojams, susitarė su Kauno miesto savivaldybe dėl Bernardo Brazdžionio premijos, pradėjo leisti Poezijos pavasario laureatų bibliotekėlę, įkalbino Česlovą ir Ramūną Karbauskius mecenuoti Lietuvių literatūros lobyno leidimą ir pan. “

Tačiau Kaune atsirado piktavalių žmonių, kurie tvirtino, kad Palilionis buvo KGB agentas, rinkęs žinias apie menininkus, rašęs apie juos raportus saugumo komitetui. P. Palilionis netgi svarstė, ar nevertėtų paduoti jų į teismą dėl šmeižikiškų prasimanymų. Bet, turėdamas menininkui būdingo orumo, jis atsisakė šios minties. Nes tatai būtų pareikalavę daug laiko ir pastangų ir trukdę jo geriems darbams.

O tų darbų Petras Palilionis nudirbo daug: 1994 – 2006 metais buvo  LATGA-A Kauno filialo vadovas, ilgai pirmininkavo Kauno meno kūrėjų asociacijai, buvo visuomeninės organizacijos  Consilia akademica narys,  Kauno miesto ir Lipės apskrities (Vokietija) draugystės ir bendradarbiavimo vienas iš pradininkų ir organizatorių.

Betgi grįžkime prie P. Palilionio rašytojiškų darbų. Sovietiniais laikais jam pavyko išleisti penkias eilėraščių ir poemų knygas, tačiau redaktoriai ir cenzoriai nuolat smarkiai priekabiavo, kaip sakoma, kaišiojo į ratus pagalius, rasdami jo poezijoje paslėptų neleistinų prasmių ir asociacijų; ne kartą poetą gelbėjo ezopinė kalba, kurios nesuvokdavo meno darkytojai. Poetas nerašė  sovietinę tvarką aukštinančių eilių ir vien todėl atrodė įtartinas, nelojalus. Atvirkščiai, jo sudėtingos metaforos ir palyginimai rodė nesunkiai numanomą nusiteikimą prieš sovietizmo dvasią. Tuo laikotarpiu P. Palilionio poezija buvo gana moderni, maištinga, laužanti ideologinius rėmus, alsuojanti laisvės nuojauta. Vis dėlto 1975 metais jis buvo priimtas į Lietuvos rašytojų sąjungą.

 

Poetas buvo plačiau pripažintas 1980 metais, kai tapo Poezijos pavasario laureatu. Per savo ilgą kūrybinį gyvenimą Palilionis buvo daug kartų apdovanotas įvairiais prizais ir premijomis. Jis rašė ne tik poeziją, bet ir eseistiką, daugiausia dėmesio susilaukė jo knygos apie Juozą Grušą ir Bernardą Brazdžionį: Svajojęs gražų gyvenimą (2001) ir Tautos šauklio aidai (2011). Už šias knygas rašytojas buvo apdovanotas Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos premija ir Bernardo Brazdžionio literatūrinę premija.

Taip pat išleido kelias vadinamųjų memografų knygas apie žymius Kauno menininkus, parašė kelis scenarijus dokumentiniams filmams, kūrė poetines dramas teatrams ir televizijai bei pjeses vaikams. Sunku išvardinti visus Petro Palilionio darbus: jų tiek daug ir tiek daug įvairių. O kur dar Poezijos pavasario bibliotekėlės laureatų rinktinių leidyba? Poezijos almanacho Kauno jaunieji, Kauno vainikai, Kauno rašytojai. The writers of Kaunas sumanymas ir leidyba? Vertimų knygos, leidiniai apie LATGA-A veiklą?

Petras Palilionis vertė iš rusų, vokiečių ir serbų kalbų. Paties poeto kūrybos pavyzdžių įdėta reprezentacinėse lietuvių poezijos antologijose, išleistose baltarusių, ukrainiečių, serbų kalbomis, paskelbta rusų, gruzinų, lenkų, vokiečių kultūrinėje periodikoje.

 

Pabaigai reikia paminėti dar kelis svarbius apdovanojimus, kurie buvo skirti šiam nepailstančiam darbštuoliui: B. Dauguviečio premija už dramines poemas (apie A. Vištelį ir A. Mickevičių), 1984, Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos premija už knygą „Svajojęs gražų gyvenimą“ (2001), Lietuvos autorių teisių gynimo asociacijos agentūros Aukso žvaigždė (2008), Kauno miesto savivaldybės  kultūros ir meno premija už reikšmingą veiklą literatūros srityje, ilgametę ir reikšmingą kultūrinę veiklą (2009), Kauno rašytojų Vieno lito literatūrinės premijos žymuo už 1999 metais įsteigtos premijos autorystę (2013), Gabrielės Petkevičaitės-Bitės premija už knygą Metai Tamsčiuko atokaitoj (2015), Kauno miesto savivaldybės II laipsnio Santakos garbės ženklas už nuopelnus Kaunui ir Lietuvai, ypač uolų ir sąžiningą darbą ir visuomeninę veiklą (2015), Lietuvos žurnalistų sąjungos Kauno apskrities skyriaus Garbės ordinas už prasmingą bendradarbiavimą su LŽS bei aktyvų dalyvavimą svarbiausiuose žurnalistiniuose renginiuose (2021).

Verta nepamiršti ir Maironio literatūros muziejaus padėkos bei Maironio sodo obuolio nominacijos už  poetinį žodį ir kūrybinį indėlį į lietuvių literatūros istoriją, už tyrinėjimus ir kitų literatūros autorių kūrybinio palikimo puoselėjimą, už pasitikėjimą  muziejininkais ir muziejui padovanotus vertingus eksponatus.

Iš tiesų P Palilionis ne veltui gavo šį vardinį stiklo Obuolį: muziejui jis yra perdavęs beveik 1000 įvairaus pobūdžio eksponatų: ypač įdomūs Juozo Grušo ir Bernardo Brazdžionio laiškai, retos nuotraukos, kurių autorius yra pats kaunietis poetas, kitų rašytojų išsaugoti rankraščiai.

Būtina paminėti ir dar vieną jubiliato pomėgį, lydintį jį nuo jaunumės – tai fotografija. P. Palilionis per daugelį metų sukaupė ypatingai svarbų mūsų kultūros ir literatūros istorijai fotoarchyvą, fiksuodamas mūsų garsiųjų kūrėjų gyvenimo ir veiklos momentus. Jo nuotraukose liko įamžinti mūsų garsieji klasikai – Juozas Grušas, Raimundas Samulevičius, Bernardas Brazdžionis, Eduardas Viskanta, Viktoras Katilius, Juozas Žlabys-Žengė, Kazys Jankauskas ir daugybė kitų. Daug nuotraukų yra beveik iš visų Poezijos pavasarių švenčių. 

Kiek žinoma, šiuo metu Petras Palilionis vis dar kuria, turi planų ateičiai, tvarko savo gausų rašytinį ir daiktinį archyvą, stebi politines aktualijas, domisi kolegų kūryba, skaito ją ir vertina. O apžvelgęs savo ilgą kūrybinį kelią, jis tikrai gali ir turi kuo pasidžiaugti. To mes gerbiamam poetui ir palinkėkime.