LAIMONAS INIS. NEPAMIRŠTAMA GYVENIMO KELIONĖ

NEPAMIRŠTAMA GYVENIMO KELIONĖ

LAIMONAS INIS

 

XXVII knygos mėgėjų draugija išleido Danutės Andriušytės – Butrimienės atsiminimus „Kelionė į nežinią ir atgal“. Apie Sibiro tremtį, skaudžius išgyvenimus sovietiniuose lageriuose parašyta ne viena knyga. Tačiau lietuvių pasitraukimo į Vakarus epopėja baigiantis Antrajam pasauliniam karui vis dar tamsus puslapis mūsų istoriografijoje. Knygos autorė jautriai aprašo tėvų ir kaimynų vargo kelią iš Lietuvos į Vokietiją, darbą svetimame krašte, išgyvenimus ir nelaimes, grįžimą į tėviškę po karo ir naujus vargus „socialistinėje Lietuvoje“.

Pirmiausia keletą žodžių reikia pasakyti apie Andriušių šeimą. Tėvas Juozas Andriušis buvo baigęs Prūsijos Hallės – Vittenbergo universiteto (dabar Martyno Liuterio universitetas) žemės ūkio skyrių, motina Danutė Andriušienė – Lietuvos žemės ūkio akademiją. Abu diplomuoti agronomai dirbo netoli Vilkaviškio esančiame Paežerių dvare įkurtoje Žemesniojoje žemės ūkio mokykloje. 1944 m. ankstyvą pavasarį dvarą perėmė vokiečių kariuomenė ir mokyklą uždarė. Andriušiai persikėlė į Miknaičius prie Kudirkos Naumiesčio ir Vokietijos sienos, į senelio tėviškę.

Štai iš čia frontui artėjant ir prasidėjo Andriušių ir jų giminaičių, kaimynų kelionė į nežinomybę. Dešimties vežimų vilkstinė patraukė į Vokietiją. Kelionei vadovavo Juozas Andriušis, gerai mokėjęs vokiškai.

Sudėtinga ir vargana buvo kelionė. Pagaliau apsistojo Šlencigo dvare, dirbo orchidėjų šiltnamiuose. Frontas artėjo, netrukus čia jau šeimininkavo sovietų kariškiai, kiek vėliau – lenkų kariuomenė. Kraustymasis iš vienos vietos į kitą, kratos, įtarinėjimai, vargana buitis…

Ir taip iki 1945 metų rudens. O tada sunkus kelias atgal į Lietuvą: nepabaigiami patikrinimai, rusų repatriacinės tarnybos ir lenkų saugumo kvotos…

O  grįžus vėl įtarinėjimai, vargai dėl darbo ir padoresnio gyvenimo.

Čia tik epizodiškai priminiau Andriušių, jų giminių ir pažįstamų odisėją. Daug kas liko dešimtmetės mergaitės Danutės atmintyje. Daug kas išblanko laiko ūkanose. Prieš porą metų išleidusi motinos knygą „Nebaigta poema“ – joje Danutės Andriušienės poetinė kūryba, jos pačios atsiminimai ir rašiniai apie ją, – duktė ryžosi aprašyti tą nepaprastą kelionę. Stebina puiki jos atmintis, kaip gyvi prieš akis iškilo nepamirštami epizodai, praturtinti jautrios širdies išgyvenimų. Įtaigi paprasta kalba, objektyvus faktų traktavimas.

Reikia džiaugtis, kad Autorė po ranka turėjo tėvelio sukauptą, per visas negandas išsaugotą gausų dokumentų, nuotraukų, įvairiausių raštų nuorašų archyvą (kelios dešimtys svarbiausių dokumentų skelbiami ir knygoje). Juos sudėjus chronologine tvarka, prieš Autorės akis atsiskleidė visa „kelionės“ istorija – tikra, be pagražinimų, neišgalvota.

Čia dar reikia pridurti, kad, nepaisant visokių sunkumų ir kliūčių, Danutė Andriušytė baigė medicinos studijas ir visą gyvenimą dirbo gydytoja. Ji – nepavargstanti visuomenininkė, kultūros entuziastė, Lietuvos universitetų moterų asociacijos (LUMA) Garbės narė, palaikanti glaudžius ryšius su po visą pasaulį išsiblaškiusiais giminėmis, buvusiais kaimynais ir pažįstamais. Gyvena Kaune.