LAIMONAS INIS. ISTORIJOS PĖDOMIS. E. BARAUSKIENĖS KNYGOS “ŠIMTAS METŲ PO VIENU STOGU” RECENZIJA

Rašytojai Edita Barauskienė ir Laimonas Inis I. Simonaitytės name-muziejuje Priekulėje.  D. Poškienės nuotrauka

 

ISTORIJOS PĖDOMIS

Editos Barauskienės knygos „Šimtas metų po vienu stogu. Klaipėdos krašto
susivienijimo su Lietuva 100-mečiui“ recenzija

Laimonas INIS

 

Kęsdamas sunkią tremtinio dalią, suledėjusiom akim, beveik apakęs,
dėdamas raidę po raidės dailininkas Adomas Brakas bičiulio Vydūno dvasia iš
Sibiro žmonai rašė: „… Kiekviena pilis ant visų savo keturių kampų tur turėti
po vieną bokštą. Viename bokšte lietuvis turi apgyvendinti Tiesą, antrame
bokšte – drąsą, trečiame bokšte – brolybę, ketvirtame bokšte – grožybę. Tokia
pilis stovės per amžius…“

Tremtyje A. Brakas nė valandėlei nepamiršo savo krašto, artimųjų ir
draugų, dažnai nesąmoningai tiesdavo rankas norėdamas juos apkabinti, bet
pagaudavo tik šaltą vėją, siaučiantį tarp sustingusių pušų… Iš Sibiro nebegrįžo,
mirė Barnaulo kalėjime, girdėdamas angelų giedojimą… Jo, kaip ir daugelio
nukankintųjų, kapo vieta nežinoma. Lietuvoje saugomi dailininko paveikslai,
užrašai, laiškai, Klaipėdos dailės mokyklai suteiktas Adomo Brako vardas.

Šią ilgoką įžangą parašiau perskaitęs Priekulėje gyvenančios
rašytojos, Mažosios Lietuvos istorijos ir kultūros tyrinėtojos Editos
Barauskienės knygą „Šimtas metų po vienu stogu. Klaipėdos krašto
susivienijimo su Lietuva 100-mečiui“ (išleido „Eglės“ leidykla 2022 m.). 

Pirmąjį skyrių autorė skiria lietuvininkams ir paaiškina, kas yra ta paslaptingoji žemė Mažoji Lietuva, per visas istorines pervartas išlikusi iki šiol.

Rašytoja, remdamasi išleistomis istorikų knygomis, tremtinių rankraščiais, prisiminimais
ir girdėtais pasakojimas bei savo gyvenimo patirtimi, pasiryžo tą paslaptį
atverti. Ir jai pavyko. Knygos autorė užsispyrusi seka krauju ir ašarom
aplaistytomis, smėliu užneštomis ir aukšta žole užžėlusiomis istorijos pėdomis –
nuo riterių laikų beveik iki šių dienų. Pasišventėlės rašytojos atkaklumo ir darbo
dėka sužinome, ko nežinojome, o paslapties įminimas praturtina skaitytojo
patirtį, skatina į istoriją ir praeitį pažvelgti nauju žvilgsniu, ją suprasti, įvertinti.
Knygoje šimtai vardų ir pavardžių – kraujuojanti praeitis, kraupios
istorijos, tragiški likimai – rašytinis paminklas daug iškentėjusiems, pragariškas
kančias patyrusiems – mirusiems ir gyviesiems. Atrodo, rašytoja pati dalyvavo
tuose įvykiuose, nes sugebėjo detaliai, kuo smulkiausiai viską aprašyti,
pasakojimą dokumentuoti, tik retkarčiais duodama valią vaizduotei, lyriniams
nukrypimams, eseistikai.

Kiek lietuvybei, savo kraštui pasišventusių žmonių buvo ištremta iš
Mažosios Lietuvos, iš Klaipėdos miesto, kiek išvietintų iš savų žemių, niekintų,
nukankintų koncentracijos stovyklose, kalėjimuose, Sibiro tremtyje – niekas
nesuskaičiuos. Naciai ir sovietai atėmė jų gyvenimus, sugriovė ateitį.

Edita Barauskienė susitelkė prie žymiausių pamario žemės pasišventėlių ir lietuvybės puoselėtojų, rašytoja jautri jų kančioms, didžiuojasi pasmerktųjų ištverme, kilnia dvasia ir tikėjimu.

Prieš akis lyg gyvi iškyla spaustuvininkas, laikraščių ir knygų leidėjas, visuomenės veikėjas Martynas Jankus, Mažojoje Lietuvoje gyvenęs ir lietuvių garbę gynęs Martynas Reisgys, Štuthofo koncentracijos lagerio kalinys Antanas Nausėda, pedagogas, žurnalistas, fotografas Albinas Stubra, buvęs Saksenhauzeno konclagerio kalinys, Mikas Slaža ir dešimtys kitų.

Kai kurie likę gyvi ir sugrįžę į Lietuvą arba apsigyvenę kituose kraštuose parašė atsiminimus, o štai Jonas Užpurvis, poliglotas, garbus mokytojas, pasiryžo šventam darbui – surinkti medžiagą apie saugiškių tarmę, nes buvo kilęs iš Saugų pusės ir ši
tarmė jam buvo sava, kaip ir aptariamos knygos autorei, baigusiai Saugų
vidurinę mokyklą, todėl pateikė šios gražios tarmės pavyzdžių ir J. Užpurvio
dialogų su žemiečiais. 

Atskira kalba būtų apie didžiausio to meto Vokietijos kruizinio laivo
„Wilhelm Gustloff“ žūtį nuo rusų povandeninio laivo torpedų 1945 m. sausio 30
d., kuriuo į Vokietiją plaukė įvairių kraštų pabėgėliai, tarp jų – daug
lietuvininkų. Nuskendo daugiau kaip trys tūkstančiai žmonių ir jų kapas –
Baltijos jūra.

Rašytoja taip pat aprašo plechavičiukų (generolo Povilo Plechavičiaus suburtos Vietinės rinktinės narių), Aušvico (Osvencimo) konclagerio kalinių likimus ir daug ką kita.

Graudžios ir pokario istorijos: prievartinis įrašymas į kolūkius,
persekiojimai ir kalėjimas už menkiausią pasipriešinimą sovietų valdžiai,
vežimai į Sibirą.

E. Barauskienės kūrybos kraitis didelis: romanai apie K. Donelaitį, A. Kulvietį, M. Mažvydą, Paprūsės kronikų ir pasakojimų rinktinės, knygos apie I. Simonaitytę ir kt.

Rašytoja apdovanota įvairiomis premijomis. Gyvena tylioje
gatvelėje priešais I. Simonaitytės namą – muziejų.

Padariusi svarbų darbą, rašytoja susikaupusi prie kitų.