Žyma: 2015

Rebeka Una. „Atjunk“ (Vilnius: Alma littera, 2015)

Palikti komentarą

Keturiolikmetei Grytai sunku prisitaikyti steriliai išvalytame pasaulyje, kuriame nelikę pojūčių nei jausmų. Visi daiktai, spalvos, kvapai perkelti į sistemą, kurioje intensyviai bendrauja žmonės. Tačiau Gryta niekaip neįstengia būti kaip visi. Jai nesiseka paisyti draudimo bėgioti stadione ir susitikinėti su gyvais žmonėmis. Ji slapta klausosi pasakojimų apie tai, kaip kadaise žmonės taškydavosi balose, liesdavo vienas kitą, bučiuodavosi, įsimylėdavo.

Skaityti plačiau

Ieva Gudmonaitė „Sniego skonis“ (Kaunas: Kauko laiptai, 2015)

Palikti komentarą

Pirmosios Ievos Gudmonaitės knygos varomoji jėga – išgyvenimai, radęsi atsiskiriant nuo tėvų namų, bandant kurti savuosius. Eilėraščiams būdingas vizualumas, suteikiantis žodžiui daugiau erdvės ir prasmės. Kita vertus, jos poezija yra muzikali ir trapi, perteikianti sunkiai apčiuopiamus sielos virpesius, bylojanti apie būties misteriją, kartu nevengianti aštresnio kalbėjimo, aktualijų.

Skaityti plačiau

Laura Sintija Černiauskaitė „Nauja vėjo rūšis“ (Kaunas: Kauko laiptai, 2015)

Palikti komentarą

L. S. Černiauskaitės kalba – lakoniška, skaidri, intensyvi, tekstai įtraukiantys, kad ir apie ką autorė bekalbėtų – rašytinio žodžio galią, saviraišką, žmogiškosios būties (žiemkenčiavimo) skaudybę ir grožį, gąsdinantį mirties priartėjimą, artimųjų mirtį ar meilę, kuri ištinka kaip fatališkas smūgis, kaip bausmė ir kaip dovana.

Skaityti plačiau

Nijolė Kliukaitė „Karusės“ (Kaunas: Kauko laiptai, 2015)

Palikti komentarą

Liaudiški Karusės lyriniai pasakojimai persipina su švelnia ironija ar autoironija. Nors pasakojimų amplitudė plati – nuo buities detalių ir kasdienių darbų iki svarstymų apie Dievo buvimą, meilės išgyvenimų, savišvietos pastangų, įvaldant intelektualų žodyną, kas be ko, neužmirštant vaikystės. Karusytė dar neatsispiria pagundai kurti dainas, kurios, ji, matyt, tiki, yra prasmingas užsiėmimas, gyvenimui suteikiantis spalvų, o skaitytojui jos kelia šypseną.

Skaityti plačiau

Jonas Liniauskas „Sutartinė“ (Kaunas: Kauko laiptai, 2015)

Palikti komentarą

Septintoji Jono Liniausko poezijos knyga „Sutartinė“ pratęsia ir papildo ankstesnių rinkinių poetinį lauką. Girdisi panašus, kiek prislopintas kalbėjimas, tačiau autorius išvengia monotonijos: intonacinis minoras neretai – lyg nejuntamai, tačiau nuosekliai – pereina į mažorą (rečiau, atvirkščiai), o tikslaus vidinio ritmo intonacinė slinktis sugeba keisti vis pakartojamų įvaizdžių prasmines būsenas, sukurdama stabilią pasaulėjautos vienovę.

Skaityti plačiau
1 2 3 … 5