LAIMONAS INIS. “AŠ KUNIGAS IR LIETUVIS”. KNYGOS APIE JONĄ JŪRAITĮ RECENZIJA

 

Laimonas INIS

 

„Aš kunigas ir lietuvis…“

 

Ši knyga „Kunigas, mąstytojas, mokytojas Jonas Jūraitis“ (Kaunas: Pasaulio lietuvių centras, 2020), savita ir skiriasi nuo kitų atsiminimų ar biografinių leidinių. J. Jūraitis beveik visą gyvenimą kunigavo Šveicarijoje. Tai buvo „inteligentiška ir principinga asmenybė, sugebėjusi krikščioniškas mintis ir vertybes įgyvendinti kasdienybėje“ – knygos įžangoje rašo viena iš jos sudarytojų, Šveicarijos lietuvių bendruomenės pirmininkė Jūratė Caspersen (knygą sudarė kartu su buvusia J. Jūraičio studente Vaidile Šumskiene). Atsiminimus rašė žmonės iš Lietuvos, Vokietijos, Italijos, Šveicarijos, tekstai pateikti pagal kunigo gyvenimo ir veiklos chronologiją: Lietuva, Roma, Šveicarija, vėl Roma, Lietuva, Šveicarija. Trečioje knygos dalyje spausdinami fragmentai sekmadieninių „pamokslėlių“, kuriuos kunigas rašė beveik pusę amžiaus ir skelbė Valė kantono laikraščiuose.

Neišsiversime be J. Jūraičio trumpų biografinių žinių.

Gimė 1926 m. gegužės 12 d. ūkininkų šeimoje Boblaukio kaime, Alvito valsčiuje, Vilkaviškio apskrityje. Baigęs gimnaziją, įstojo į Vilkaviškio kunigų seminariją. Neilgai čia  mokėsi – artėjo frontas ir, tėvo paskatintas, 1944 m. liepą klierikas paliko Lietuvą. Vokietijoje Jūraitis tęsė mokslus Eichšteto vyskupijos Aukštesniojoje teologijos filosofijos mokykloje ir kunigų seminarijoje. Vėliau buvo išsiųstas mokytis į Romą. 1950 m. apsigynė filosofijos licenciatą ir buvo įšventintas į kunigus.

1951 m. pradėjo sielovados darbą Šveicarijoje, Valė kantone, tęsė studijas Romos Grigaliaus universitete ir čia apsigynė teologijos mokslų daktaro disertaciją. Dešimtį metų kunigavo Gluringeno parapijoje, daugiau kaip 20 metų – teologijos ir filosofijos profesorius Siono vyskupijos kunigų, mokytojų seminarijose, dėstė filosofiją Brigo katalikiškojoje kolegijoje. Jau sulaukęs garbaus amžiaus, grįžo į Lietuvą. 1992 – 2001 m. dėstė Kauno, Vilniaus, Vilkaviškio kunigų seminarijose ir Vytauto Didžiojo universiteto katalikų teologijos fakultete. Po to – vėl į Šveicariją, gyveno Valė kantone netoli Brigo miesto, Termeno kaime, savo name, pavadintame Casa Lituana, labai gražioje vietoje – prie kelio šnarėjo kviečių laukas, tolėliau priekalnėje vilnijo žalios pievos. Mirė savo namuose 2010 m. spalio 30 d. Namą paliko įsteigtam fondui: „Gavau tiek daug iš šveicarų, palieku, ką turiu Šveicarijos vargšams, tokių yra ir šioje turtingoje šalyje“. Fondas kasmet skiria paramą sielovadai, lietuviams kunigams ir parapijoms. J. Jūraitis palaidotas Gluringeno kapinaitėse.

Perfrazuotas paties J. Jūraičio pasakymas bylotų taip: aš „žmogus, nulipęs nuo aukšto žinojimo žirgo ir atsakingai žingsniavęs pėsčiomis“. Kiekviena proga pareikšdavo: „Aš kunigas ir lietuvis! Tik Visagalio jėga padeda mums tapti apaštalais, kankiniais ir pasekėjais“.

Joną Jūraitį pažino, su juo bendravo, iš jo mokėsi daugybė žmonių. Koks liko jų atmintyje?

Jo šypsena, kaip ir jo gyvenimas – paslaptingi, kaip iš kito pasaulio. Ne visi jį suprato“, – teigia Algimantas Gegeckas, gimęs Šveicarijoje lietuvių karo pabėgėlių sūnus, medicinos mokslų daktaras. Ir priduria: „Nors nelengvai užmegzdavo ryšius su kitais žmonėmis,  buvo labai pareigingas – ką pasakė, tą padarė“.

„Kunigas J. Jūraitis buvo asketas, anksti keldavosi, valgė santūriai, nemėgo prabangos. Buvo jautrus  ir socialus“ – tai liko Irenos Natkevičienės, mokytojos, gyvenančios Vokietijoje, atmintyje.

„Savita kalbėjimo maniera, draugiškumas, atvirumas, neįprastas humoras traukė mus“ – nepamiršta kunigas A. Kazlauskas, buvęs J. Jūraičio studentas.

„Jis lyg norėjo paliesti mums patiems nelabai žinomą mūsų sielos stygą, švelniai bandydamas išgauti jos skambėsį“ – stebėdamasi teigia Ilona ir Erikas Petrikai, Lietuvos respublikos diplomatai.

„Buvo labai įžvalgus, greitai pažindavo žmogų. Siekdavo jo vidinės gelmės, kad padrąsintų. Jis buvo kilnus visais atžvilgiais, kaip žmogus ir kaip krikščionis“ – tai ilgamečio kolegos ir bičiulio, dvasios tėvo Stasio Žilio žodžiai.

Apie J. Jūraičio darbą Šveicarijoje būtų ilga kalba. Dabar stabtelkime prie „lietuviškojo laikotarpio“.

Kaip jau rašyta, profesorius į Lietuvą atvyko 1992 m. Atvyko „trumpam“, o liko  dešimčiai metų. Tam laiko tarpui skirtas antrasis aptariamos knygos skyrius. Apie J. Jūraitį rašo pažįstami, giminės, buvę studentai. Bene plačiausiai, jį  charakterizuodamas kaip dvasios palydėtoją, mokiusį plačiau žvelgti į pasaulį, kasdieniais darbais ir gyvenimu liudyti ištikimybę Dievui  rašo Kauno Arkivyskupas metropolitas Kęstutis Kėvalas. Ir priduria: „Gerte gėrėme jo išmintį. Jo paskaitos, kalbėjimo būdas ir aštrus žvilgsnis į Kūrėjo slėpinį bei pasaulį traukė mus kaip magnetas…“

Jonas Jūraitis gyveno Kauno kunigų seminarijos „profesorių namelyje“ – K. Kėvalui teko ten lankytis, net diskutuoti su profesoriumi. Kambarėlis buvo kuklus: stalas, kėdės, lova, ant palangės – daugybė akmenėlių. Keletą parodė – iš Jėzaus gyvenimo laikų… Nepaisant, kad K. Kėvalas buvo tik studentas, profesorius traukė kone į lygiaverčio pašnekovo aukštumas. Jo didžiausias pomėgis buvęs aistra žodžiui, aistra sąvokoms, raginęs rasti jų prasmes. Kalba turi turėti skonį, turi turėti širdį, sakė profesorius. Vienas jo poelgis sujaudino iki sielos gelmių. Kartą priėjęs prie jų, tik pašventintus kunigus  – Arvydo Žygo ir K. Kėvalo ir paprašęs: palaiminkit mane.  Jaunieji kunigai sutriko, bet ir nudžiugo. J. Jūraičio gilus  tikėjimas, nuolankumas ir išmintis paliko neišdildomą atmintį visam gyvenimui, profesorius spinduliavo žmogaus ilgesiu pažinti gyvenimo slėpinį ir aistra pažinti savo Kūrėją…“ Jis pats tapo dievo žinia bei šypsena, lydinčia ir mus į amžinybę“.

Vytauto Didžiojo universiteto auloje viena menė dedikuota J. Jūraičiui.

Ne visi kunigą J. Jūraitį pažinoję kauniečiai ir studentai spėjo papasakoti atsiminimus. Štai kad ir prelatas, habilituotas Teologijos daktaras, VDU Garbės profesorius Vytautas Steponas Vaičiūnas. Jie suartėjo universitete steigiant Teologijos fakultetą. Bendravimas buvo nuoširdus, pokalbiai turiningi, dalykiški. Antai reikėjo kai kuriuos dokumentus išversti į lotynų kalbą ir iš jos. Geriausias pagalbininkas buvo J. Jūraitis.

Pasaulio lietuvių centro vadovas Valdas Kubilius prisimena ne vieną pokalbį su iš Šveicarijos atvykusiu profesoriumi. V. Kubilius pasiryžęs įamžinti J. Jūraičio atminimą jo gimtinėje. Tiesa, iš profesoriaus gimtojo Boblaukio kaimo nieko nelikę ir laukų plynėje statyti koplytstulpį ar kokį kitą atminimo ženklą būtų beprasmiška. Geriausia  – Alvito miestelyje, glaudžiai susijusiame su J. Jūraičio vaikyste. V. Kubilius derisi su Vilkaviškio valdininkija, kaip šį sumanymą įgyvendinti.

Atkreipkite dėmesį į knygos viršelį. Jame – kūrėjo, mąstytojo, mokytojo portretas, kurį nutapė žinomas dailininkas Vytautas Ciplijauskas. Jų gyvenimo keliai buvo susipynę Vilkaviškio kunigų seminarijoje – kurį laiką kartu mokėsi ir liko nuoširdūs draugai visą gyvenimą, nors V. Ciplijauskas, supratęs, kad kunigo kelias ne jam, paliko seminariją. Jį traukė dailė, tačiau į Dailės institutą įstojo tik po tremties, iškentęs Sibiro kankynę. Puikus senųjų dainų atlikėjas, pilnas gėrio, optimizmo V. Ciplijauskas išgarsėjo kaip talentingas portretistas. Nutapė L. Truikio ir M. Rakauskaitės, M. Gimbutienės, L. Šepkos  ir kitų žymių Lietuvos žmonių portretus, taip pat ir J. Jūraičio.

Susiklostė graži tradicija – kasmet pagerbti J. Jūraičio atminimą Gluringeno bažnyčioje, kurioje daug metų kunigavo, ir parapijos kapinėse. Ant kryžiaus užrašyta, kad jis buvo šios parapijos sielovadininkas ir „Litauer“ – lietuvis.  Ne vienerius metus Gluringeno bažnyčioje prieš Vėlines mišias aukoja Kauno Arkivyskupas metropolitas dr. K. Kėvalas. Taip buvo ir praėjusį spalį. Šį kartą mišiose dalyvavo ir dar trys kunigai iš Lietuvos, taip pat nemažas būrelis Šveicarijos lietuvių bendruomenės, XXVII knygos mėgėjų draugijos, Lietuvos universitetų moterų asociacijos ir Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos atstovų.

Baigdamas vėl noriu pacituoti J. Caspersen: „Ši knyga – įspūdingas daugelio žmonių bendro triūso liudijimas, o jos tikslas – padėkoti likimui už suteiktą galimybę pažinti kunigą Joną Jūraitį“.