RAŠYTOJO GASPARO ALEKSOS APMĄSTYMAI “KELIONĖ BE PABAIGOS”. ANTRA DALIS

RAŠYTOJO GASPARO ALEKSOS APMĄSTYMAI “KELIONĖ BE PABAIGOS” TĘSINYS. ANTRA DALIS

 

GASPARAS ALEKSA

Pirmosios akcijos

                     

Atsimenu mūsų retus, dalykiškus susitikimus. Jurgos akys visados spindėjo.

Prieš pat jos Didįjį Išbandymą, kai rašytoja dar nežinojo siaubingos diagnozės ir mokėsi vaikščioti, kad tik kuo mažiau šlubčiotų, akyse jau galėjai įžiūrėti liūdesio šešėlius, tokius nebūdingus Jurgai.

Susitikę visados trumpai šnekteldavome ir apie naujausias jos knygas, kurios taip žavėjo skaitytojus. Persimesdavome keliais sakiniais apie bendrus pažįstamus… Keletą sykių baudžiausi paklausti, kas atsitiko kojai, tačiau taip ir neišsikalbėjome.

Dabar, laikui tirpstant begalybėje, vis rečiau vaizdiniuose iškyla kiek prislopinta, tačiau labai šilta Jurgos šypsena, įsiminta, atsisveikinant Antakalnio gatvėje, po įspūdingų piketų dėl Tibeto sąžinės kalinių 1994 metų vasarą.

Kas Jurgą skatino ginti tolimoje šalyje gyvenančius žmones? Ginti drąsiai ir užtikrintai. Net suardant galingos Kinijos valstybės tuometinio vicepremjero ir užsienio reikalų ministro Cen Cicenio (Qian Qichen) vizito planus Lietuvoje.

Po šio svečio apsilankymo Jurga ,,Lietuvos aide“ (1994-07-05) rašė: „Man gėda gyventi šalyje, kurią valdo mankurtai.“

Ar Lietuvos valdžia buvo pajėgi Jurgą suprasti?

Ko reikėtų neužmiršti, bandant atsakyti į aktualų klausimą: ,,Ar šiandien Lietuvos pilietis, formuojamas reality politic žiniasklaidos, gali išlikti doru žmogumi?“ 

Intelektualų požiūris visada svarbus visuomenei. Tibeto klausimas anuomet buvo, o ir šiandien yra tam tikras piliečių sąžinės lakmuso popierėlis. Nuo 1949 metų kinų okupaciją kenčiančiame Tibete gyvieji žmonių fakelai siuntė ir siunčia mums laisvės ištroškusių žmonių žinią.

Jurgos širdis jautriausiai priėmė šią žiaurią neteisybę: „Tibeto tragedija nepaprastai ryškiai atspindi visos XX a. istorijos esmę – tai, kas prasidėjus okupacijai jame vyko ir tebevyksta, yra dvasinės laisvės kova su prievarta, Išminties, kurią iškelia širdis, kova su pavergto proto žiniomis, taurios individo vertės kova su gyvuliškais minios instinktais, idealizmo kova su cinizmu, tikėjimo aukščiausiąja žmogaus paskirtimi, kurios link veda dvasinio tobulėjimo kelias, kova su aklu vergavimu daiktui, keliaklupsčiavimu prieš materialinę gerovę.“ 

Atrodytų, visi žinojome apie kraštutinę lietuvių protesto prieš sovietų okupaciją formą –  susideginusius Romą Kalantą, Stanislovą Žemaitį, Rimantą Daugintį ir kitus. Bet skeptikai – jų pakanka ir šiandien! – išgirdę šias pavardes, pagiežingais veidais skubėdavo kuo toliau nuo piketuotojų dėl Tibeto nepriklausomybės.

Protesto akcija prie LR Seimo. Iš kairės: Gasparas Aleksa (pirmas), Radvilė Racėnaitė (trečia), Jurga Ivanauskaitė (penkta), Algirdas Endriukaitis, LRAT akto signataras (pirmas iš dešinės).

 

Mes – žemės druska

 

Ar žvelgiu į lygius baltus laukus, kuriuose po tirpstančiu sniegu atgyja ryškiai žali žiemkenčių daigeliai, ar džiaugiuosi ciksinčių zylių balseliais, pranašaujančiais pavasarį, jaučiu, jog vis sunkiau išvyti iš sąmonės gelmių skaudžias mintis apie Žmogų ir Pasaulį, apie trumpą kelionę nuo gimimo iki mirties, apie kelionę be pabaigos – iš mirties į paslaptį, gyvą žmogaus esybėje, kurios neapsakysi žodžiais.

Dalis žmonių pavargo nuo laisvės, kurioje – viena ar kita forma – bandoma „užrakinti“ tiesą. Tai pavertė nebylėmis mūsų burnas ir mes baigiame pasiklysti menkaverčių daiktų ir tariamų malonumų pasaulyje.

2012 metų rudenį Šventojoje Žemėje, klausydamas kunigo dr. Viliaus Sikorsko pamokslo ant Palaiminimų kalno netoli Kafarnaumo, vėl prisiminiau Jurgą ir jos nespėtą įgyvendinti svajonę aplankyti Šventąją Žemę.

Įstrigo kunigo žodžiai: ,,Lietuvoje nebus laisvės, kol nebus tiesos.“

Jurga tiesos ieškojo ypač skaudžiai, atvirai, godžiai. Pamenu, kaip smerkė tuometės šalies valdžios poziciją: „Kai Dievas nori nubausti žmogų, jam atima atmintį. Nežinau, ar Lietuvos vadovai laiko save Dievo nubaustais, bet atmintį jie yra praradę. Tad norėčiau jiems šį tą priminti. 1989-ųjų pavasarį Pekine, Tienanmenio aikštėje, buvo išžudyta tūkstančių tūkstančiai žmonių. Jaunų žmonių, kaip ir Vilniuje, prie televizijos bokšto, 1991-ųjų sausio 13. Ir Pekine, ir Vilniuje laisvės kovotojus žudė tokie pat, to paties komunistinio režimo tankai ir kalašnikovai. Tačiau valstybės, kurios aukos skaičiuojamos milijonais ir rankos nuolat suteptos nekaltų žmonių krauju, ministras pirmiausia kviečiamas padėti vainikus ant Lietuvos kankinių kapų. Ar gali būti didesnis cinizmas – budelis prie nužudytųjų kapų.“

Tai buvo taip seniai…

Dabar nukankintų ir sąžinės kalinių daug daugiau. Ir ne vien Kinijoje.

Skausmo upė tvinsta.

Kodėl pamiršome Jurgos klausimą: „Ar ne tą patį spengiantį pasaulio abejingumą ilgus dešimtmečius kentė ir Lietuva?!”

Pasaulis turi ne vien fizinę, bet ir dvasinę plotmę. Jurgos pozicija man susišaukia su Palaiminimų kalne ištartu Jėzaus žodžiu, kuris taip ir vadinamas – Kalno pamokslu: ,,Jūs –  žemės druska. Jei druska nustotų sūrumo, kuo gi ją reikėtų pasūdyti? Ji niekam netinka, ir belieka ją išberti žmonėms sumindžioti. Jūs – pasaulio šviesa. Neįmanoma nuslėpti miesto, kuris pastatytas ant kalno. Ir niekas nevožia ryku degančio žiburio, bet stato jį į žibintuvą, kad šviestų visiems, kas yra namuose. Taip tešviečia ir jūsų šviesa žmonių akivaizdoje, kad jie matytų jūsų gerus darbus ir šlovintų jūsų Tėvą danguje“. (Mt 5, 13 – 16)

Laisvės alėjoje Kaune kartu su Tarptautinės Amnestijos atstovais iš Llondono ir Stokholmo renkame parašus dėl Kinijos ir Turkijos sąžinės kalinių išlaisvinimo.

 

Ko bijo galijotai?

 

Kinų liaudies patarlė sako: ,,Geriau uždegti žvakę, nei keikti tamsą.“

Tą atmintiną 1994-ųjų metų birželio 30 dieną, 18 valandą, aštuoniolika Lietuvos idealistų, tikėdami žmogaus teisių universalumu ir būtinumu jas ginti, norėdami atkreipti pasaulio visuomenės dėmesį į sąžinės kalinius Kinijoje, stovėjome prie Antakalnio kapinių ir laukėme jau minėto vicepremjeto Cen Cicenio su palyda.

Turėjau peticiją, patvirtintą Lietuvos žmonių parašais – prašymą peržiūrėti sąžinės kalinio Jampal Monlan bylą. Šį tibetietį buvome įsisūniję, jis tuomet jau aštuntus metus kalėjo už ,,Žmogaus teisių deklaracijos“ vertimą į tibetiečių kalbą.

Šalia įėjimo į kapines su Aušrele Anuškevičiūte laikėme plakatą: ,,Laisvę sąžinės kaliniams“. Jurga stovėjo prie plakato su Dalai Lamos portretu. Virš mūsų būrelio plevėsavo Tibeto vėliava ir plazdėjo transparantai, raginantys išvesti okupacinę Kinijos kariuomenę.

Pirmieji pasirodė Lietuvos kareivėliai su vainikais, skirtais Sausio Tryliktosios aukoms. Juos ant kapų turėjo padėti Kinijos ministras Cen Cicenis. Po to prie kapinių vartų išdygo žurnalistai ir rusiškai kalbantis, juodu kostiumu vilkintis, kinas, jo žodžiais tariant, komandiruotas iš Maskvos. Nutaisęs malonią veido miną, jis teiravosi, kas mums vadovauja, kas pasamdė ir kiek mums moka. Mes šypsojomės, pareigūnas sutriko ir pradėjo dar švelniau šnekėti, įtikinėti, jog esame suklaidinti. Pavaikščiojes po kapines, vėl prisistatė, vadino mus draugais, aiškino, kad mūsų piketas pažeidžia demokratiją, kad visokie piketai pasaulyje nebemadingi ir pan.

Visiems buvo aišku, kokiai tarnybai atstovauja šis žmogus.

Kinijos pareigūnas, įsitikinęs, jog esame „beviltiški“, greta budintiems policininkams pasiūlė mus, piketo dalyvius, išvaikyti. Mūsų fotografas ant kalvos laukė, kada atvyks draugas Cen Cicenis, kad jį nufotografuotų protesto akcijos fone ir nuotrauką išspausdintų pasaulio spaudoje.

Ilgokai trypčiojęs rusiškai kalbantis kinas, galutinai nusivylęs, paliko mus ramybėje ir su jį lydinčiais pagalbininkais, labai supykęs išvažiavo. Lyg burtų lazdele mostelėjus, Lietuvos kareivėliai išsinešė draugų vainikus. Ilgokai laukėme: gal vis dėlto pasirodys iškilmingoji svita. Nepasirodė. Neišdrįso.

Protesto akcijoje Radvilė Racėnaitė, Jurga Ivanauskaitė ir Gasparas Aleksa.

                    

Juokas pro ašaras

                     

To paties vizito metu neapsieita be humoro.

Žinojome apie draugo iš didžiosios valstybės planuojamą susitikimą su tuomečiu ministru pirmininku Adolfu Šleževičiumi. Tad nuvykome prie vyriausybės rūmų ir su plakatais išsirikiavome abipus įėjimo. Delegaciją lydintys specialistai, supratę, kad policininkai mūsų neliečia ir kad draugui Cen Ciceniui vargiai pavyks išvengti susitikimo akis į akį su mumis, pakeitė taktiką, pradėjo gudrauti, atsisakydami orumo. Mes buvome pasiryžę jiems nenuspėjamu būdu įteikti peticiją su parašais ir tą akimirką įamžinti nuotraukoje. Juk valstybių galingieji ir šiandien labiausiai bijo viešumo. Tokia nuotrauka, išplatinta pasaulyje, būtų ne tik mūsų paramos paliudijimas išvytiems iš tėvynės tibetiečiams, bet ir galingas ginklas kovoje už žmogaus teises.

Laukėme įtempę ausis ir akis. Mūsų buvo gal tik dvidešimt, o vyriausybės rūmai dideli ir įėjimų į juos – ne vienas…

Tiesą sakant, nelabai tikėjome, kad didžiosios valstybės atstovas į priėmimą pas ministrą pirmininką eitų pro užpakalines duris. Bet vis dėlto keli piketuotojai nuskubėjo ir prie to įėjimo.

Mums jau pažįstamas kinas vaikštinėjo pirmyn atgal.

Gedimino prospektu einantys žmonės, pamatę mūsų plakatus ir Tibeto vėliavą, pradėjo būriuotis. Lietuvos policininkai vaikščiojo šalimais, akylai stebėdami besirenkančius, ir su kažkuo nuolatos kalbėjosi telefonais.

Delegaciją vežę automobiliai atlėkė žaibo greitumu ir sustojo po centrinio įėjimo tilteliu. Cen Cicenis bėgte įbėgo į pastatą šoniniais laipteliais, kad tik išvengtų akistatos su tiesą liudijančiais plakatais.

Žmonės, pamatę strimgalviais lekiančius svečius, pradėjo ploti ir kvatoti.

Šiandien už tokius piketus tikrai neišvengtume bausmių, būtume užtampyti po teismus.

 

 

Iš Jurgos interviu

Eltos korespondentui Gyčiui Marcinkevičiui 1994 metais Jurga atsakė į klausimus.

                     

Kaip ir kada Jūsų grupė susibūrė?

Viskas prasidėjo nuo fotografo Pauliaus Normanto, kuris daug keliavo po Tibetą ir nutarė, kad tokia grupė būtinai turi būti ir Lietuvoje. Jis įpareigojo mane ją suburti, aš pakviečiau keletą žmonių, ir mes oficialiai įteisinome įstatus. Iš pradžių jokia veikla neužsiėmėme. Buvo surengta keletas fotografijos parodų, išspausdinta publikacijų, bet man neatėjo į galvą dar ir piketus organizuoti, nors aš mačiau tokias akcijas Amsterdame, Berlyne ir kitur. Grupės nariams tai taip patiko, kad jie nuolat reikalauja rengti piketus. Tada jiems sakau, kad pasikonsultuosiu su Dalai Lama, pasėdėsiu prieš jo nuotrauką ir atsakysiu.

Kas sieja Tibeto rėmimo grupę su ,,Amnesty International“?

Mūsų idėjos sutampa. Grįžusi iš Daramsalos, buvau pasiryžusi kažką daryti, bet aplinkiniai pasirodė absoliučiai abejingi. Siūliau susiburti menininkams, bet jiems tai pasirodė visai neįdomu – jie sėdi Rašytojų sąjungos kavinėje, geria ir galvoja, kad neverta eiti piketuoti prie Kinijos ambasados. Tada man paskambino ,,Amnesty International“ atstovas Lietuvoje Gasparas Aleksa ir pasakė, kad imamės veiklos. (Lietuvos rytas, Nr.141, 1994-07-21)

 

 Sąžinės kaliniai

                     

Politinis kalinys, monsinjoras Alfonsas Svarinskas, dalyvaudamas Lietuvoje besikuriančios Tarptautinės Amnestijos susirinkime Rašytojų sąjungos klube pasakojo, kaip jį iš sovietinio lagerio gelbėjo šios organizacijos grupė, veikianti JAV. Šios grupės nariai surinko 35 tūkstančius žmonių parašų, reikalaujančių sąžinės kalinį paleisti iš lagerio ir laiškais tiesiog užpylė tuometį SSSR vadovą Michailą Gorbačiovą.

Kas gyveno okupuotoje Lietuvoje, gerai supranta, jog tie laiškai tikriausiai nepasiekdavo genseko.

Tačiau grupė buvo aktyvi ir sugebėjo JAV prezidentui Ronaldui Reiganui, besiruošiančiam oficialiam vizitui į Maskvą, į rankas įteikti laišką apie savo globojamą sąžinės kalinį. Neoficialaus ir draugiško pokalbio metu R. Reiganas užsiminė M. Gorbačiovui apie lageryje kalintį kunigą. Pasak A. Svarinsko, M. Gorbačiovas paklausęs Amerikos prezidento: ,,A vam nužen etot ksionz? Berite… požaluista…“

Štai taip monsinjoras A. Svarinskas, Tarptautinės Amnestijos 48–osios grupės JAV pastangomis iš sovietinio lagerio buvo paleistas ketveriais su puse metų anksčiau. Tačiau teisės gyventi laisvai negavo – buvo iki gyvenimo pabaigos ištremtas iš SSSR.

Kai A. Svarinskas nuvyko į JAV, juodaodžiai amerikiečiai, jo gelbėtojai, nesitvėrė džiaugsmu – glebėsčiavo kunigą, šoko ir dainavo.

Daugumai iki šiol nesuprantama šios organizacijos veikla. Todėl paaiškinsiu. Tai nepriklausomas, pasaulinis paprastų žmonių judėjimas, neremiantis jokios vyriausybės nei politinės santvarkos, nekovojantis su jokia politine organizacija. Tarptautinei Amnestijai terūpi ginti žmogaus teises, nepaisant valdžios ideologijos ar nukentėjusių įsitikinimų. Organizacija siekia išlaisvinti visus sąžinės kalinius, uždarytus kalėjimuose dėl politinių įsitikinimų, etninės kilmės, lyties, odos spalvos ar kalbos, jei tik jie patys nenaudojo smurto ir jo neskelbė.

Mums buvo patikėta globoti ir ginti Turkijos ir Kinijos sąžinės kalinius.

Jurga Ivanauskaitė ir jos 1993 metais įkurtas Lietuvos fondas ,,Tibetas“ buvo aktyvus mūsų partneris.

Lietuvos kariai išneša iš Antakalnio kapinių Kinijos vicepremjeto Cen Cicenio vainikus,

kurie buvo skirti Sausio 13-osios aukų kapams.

 

Bendrystė be žodžių

                     

Nuo Jurgos visados sklido nuoširdi šiluma, todėl visiškai suprantu žmones, kurie tik iš matymo pažinoję rašytoją arba net ir visiškai jos nepažinoję – susipažinę vien su kūryba, vadina save rašytojos bičiuliais. Jurga buvo žmogus, kuris kiekvieną nuoširdesnį sutiktąjį užkrėsdavo sunkiai įvardijama sielos giminyste. Tačiau drąsiai galiu paliudyti, jog žmonių, įkyriai lendančių į akis, rašytoja nemėgo.

Kartą su labai ryškią negalią turinčiu literatu šnekučiavomės „Suokalbyje“…

Netikėtai išdygo Jurga, užsisakė arbatos, kažko lūkuriavo. Mudu su ja pasikeitėme šypsenomis. Tą pamatęs neįgalusis neįtikėtinai žvitriai pašoko nuo kėdės, ant kurios sėdėjo, ir sunkiai išlaikydamas pusiausvyrą puolė prie Jurgos šaukdamas: „Liagana, Liagana!“

Jurga akivaizdžiai išsigando šio nenuspėjamo žmogaus elgesio, jo traukulių tampomo kūno, neaiškios kalbos. Ji skubiai išėjo iš kavinės.

Pasirodžius Jurgos Ivanauskaitės romanui ,,Ragana ir lietus“, o ypač po triukšmo dėl knygos turinio, tikrai ne retas ir pačią rašytoją pavadindavo ragana… Regis, ji per daug neėmė į galvą. Tačiau mano „Suokalbio“ pašnekovo emocijų Jurgai, matyt, pasirodė per daug. Gal ji prisiminė kelionėse lankytą amžinąjį miestą – Benaresą, jo Elgetų laiptus: „Luošiai ir išsigimėliai, kurie nesisapnavo nei P. Bruegeliui, nei H. Boschui… ,,Didi, – šaukia, gargaliuoja, švogždžia, jie, tiesdami bepirštes rankas, tabaluodami bigėmis, ropodami keturiomis, šliauždami pilvu, baltakiuodami neregėmis akimis, viepdamiesi klaikiomis, belūpėmis kaukolių šypsenomis, – ,,help“, – padėk, – didi…“  Didi reiškia ,,sesę“. Didi pakniopstomis lekia pragaro laiptais aukštyn, bergždžiai tikėdamasi viršuje aptikti kokį nors ramesnį šios realybės lopinėlį.“ 

Daug bendraudamas su žmonėmis, turinčiais kitokį kūną, atkreipiau dėmesį, jog kai kurie neįgalieji dažnai linkę labai sureikšminti save. Su tais, susireikšminusiais, kaip ir su pernelyg informacijos žeriančiais plepiais, ne tik sunku, bet ir nemalonu bendrauti. Po to, norom nenorom reikia kažkaip išsivalyti.

Bendrauti su Jurga buvo labai lengva. Ji nemėgo tuščio pliauškėjimo. Vienas kitą suprasdavome be didelių šnekų.

Mūsų piketuose, be Jurgos Ivanauskaitės, dar dalyvaudavo keliautojas ir fotografas Paulius Normantas, žurnalistė Gordana Gonzales, Jurgos sesuo Radvilė Racėnaitė ir daugelis kitų geros valios žmonių, kurių pavardžių nebeprisimenu. Vėliau prie mūsų noriai prisijungė rašytojai Birutė Marcinkevičiūtė, Benediktas Januševičius, Raimondas Kašauskas, mus rėmė žurnalistas Rytis Juozapavičius.

Jurga su savąja grupe mielai dalyvaudavo ne vien akcijose dėl Tibeto laisvės, bet ir renginiuose, smerkiančiose vaikų, sąžinės kalinių žudynes, ,,dingimus“ be žinios Kolumbijoje, Turkijoje, Venesueloje, Irake.

Tada organizavome nemažai renginių, kad Lietuvoje greičiau būtų panaikinta mirties bausmė.

Suvokėme, kad laisvė – ne tik kiekvienos tautos universalus siekis, bet ir kiekvieno asmens siekiamybė. Tibeto vienuoliai, o ir pasauliečiai, susidegindami juk taip pat reikalauja laisvės – sąžinės laisvės ir pasaulio dėmesio.

Krikščionims savižudybė – nepriimtina protesto forma, tačiau suprasti didžiulę pasiryžėlių neviltį krikščionybė netrukdo.

Sąjūdžio pabudinti, gindami savo laisvę ir nepriklausomybę, jausdami kitų tautų palaikymą, mes stengėmės ne vien užstoti kitus, bet ir įveikti baimę.

Šioje kovoje nereikėtų užmiršti pasaulio paramos. Ji teikė mums stiprybės.

Pamenate, kaip džiaugėmės, kai Islandija pirmoji pripažino mūsų atkurtąją Nepriklausomą valstybę? Tokia maža valstybė… Tačiau išdrįso! Kol tylėjo visos didžiosios…

Dažnai svarstau: kodėl šiandien bandoma iš mūsų atminties ištrinti daugelį šventų dalykų? Kodėl, tarkime, prisimenant 1991-ųjų sausį, per televiziją rodomuose dokumentiniuose filmuose iškirpti vaizdai apie prie Parlamento aukotas šv. Mišias? Juk tada ne vien dainos, bet ir kolektyvinė malda vienijo žmones.

Saugau tų akimirkų nuotraukas, dienoraščio ištraukas…

Ypač man brangus 1991 metų sausio 14 dienos dokumentas, gautas ryte, tuojau po kruvinųjų Sausio 13–osios žudynių. Jis atkeliavo iš Londono, iš Tarptautinės Amnestijos būstinės. Organizacija skubiai nusprendė ginsianti lietuvių laisvės siekį – 1,3 mln. jos narių iš 150-ies pasaulio valstybių siuntė tūkstančius laiškų, faksų, teleksų ir telegramų ponui Michailui Gorbačiovui ir jo bendrams, smerkdami smurtą, rengė demonstracijas ir piketus prie Sovietų Sąjungos ambasadų visame pasaulyje.

                     

Mūsų sielos skrenda atsilikusios

                     

Bėga laikas, užaugo nauja lietuvių karta… Tačiau – kaip ir anksčiau – daug kam sunku ištrūkti iš kasdienybės pinklių. Žmonės visą dėmesį ir asmenines pastangas skiria duonos kąsnio paieškoms, kankinasi dėl nuolatinio pinigų stygiaus, bando „sumedžioti“ bent truputį perspektyvesnį darbą.

Pasak Soreno Kierkegardo, žemiškoji tvarka paklūsta netobulumo dėsniui, bet juk viskas visiškai kitaip dvasios pasaulyje.

Derėtų prisiminti ir mokytojo Eckharto perspėjimą dėl pagundų. Jis pataria svarstyti, ne kur mums būti, ne ką turėtume veikti, o daugiau rūpintis, kaip būti.

Visuomenei, kuriai svarbūs vien tik konkretūs dalykai, vien tik auksas ir sidabras, visuomenei, kuri nepakanti paslapčiai, sunku iš ryškių dirbtinės šviesos ekranų žengti į sielos pasaulį, teapšviestą menkutės žvakelės.

O visų sunkiausia, matyt, suvokti, kad mūsų gyvenimas – kelionė be pabaigos.

Jurga Ivanauskaitė tą suvokė. Labai aštriai.

Paskutinėje savo kūniškojo gyvenimo sustojimo aikštelėje, prikalta ant sarkomos kryžiaus, Jurga bando įminti kančios paslaptį.

,,Viršvalandžiuose“ ji rašo: „Noriu nutapyti stacijas – Kryžiaus kelio stotis, kur visą kelią Golgoton kęstų moteris, o Kristus ją tik prilaikytų, nušluostytų kruvinu prakaitu pasruvusį veidą, padėtų nešti kryžių.“

Jurga nedejavo dėl kūno silpnumo, kai jos žemiškasis laikas nesustabdomai ėmė tirpti, bet liudijo sielos kelionę per kančią ir nušvitimą į retam tepasiekiamą harmoniją tarp Dievo ir Žmogaus.

Ši moteris asmeninę kančią pasitiko kaip dovaną ir išbandymą, tarytum nesąmoningai visą gyvenimą jos būtų ieškojusi.

Gal žiaurūs pasirodys mano žodžiai, tačiau kelionėje į Amžinąją Tėvynę didesnių ar mažesnių kančių tikriausiai retas kuris išvengsime. Neišvengė to nė Jurga. Tačiau svarbiausia, kad ji, šalindamasi dvasinio materializmo, ieškojo kelio vidun, į save. Jurga gerbė ne vien krikščionybę, bet ir kitas religijas. Ji jomis žavėjosi. Vis akivaizdžiau patiriu jos ištarmės tiesą: „Šiuolaikinėje visuomenėje laimi tai, kas veda žmogų tolyn nuo Aukščiausios tiesos, kas pakerta net menkiausią tikėjimą jos buvimu.“

Gaila, kad taip yra. Juk turėtų būti antraip. Bet gal dar turime trupinį laiko atsitokėti?

 

Pabaiga. Nuotraukos Gasparo Aleksos asmeninio archyvo

Lietuvos rašytojų sąjungos veiklą „Gyvoji literatūra: kūryba, refleksijos, aktualijos“ iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba