PETRAS VENCLOVAS. “LEMTINGIEJI METAI”. ATSIMINIMAI APIE TRAGIŠKUS 1991-ŲJŲ METŲ ĮVYKIUS

 

LEMTINGIEJI METAI. ATSIMINIMAI APIE TRAGIŠKUS 1991-ŲJŲ METŲ ĮVYKIUS

 

PETRAS VENCLOVAS

Rašytojas Petras Venclovas. Mildos Kiaušaitės nuotrauka

 

1989  metų rugpjūčio 23-ąją, minint 50-ąsias Molotovo-Ribentropo pakto dėl Europos pasidalijimo tarp Sovietų Sąjungos ir Vokietijos, visų trijų Baltijos respublikų žmonės susikabino rankomis ir stojo į grandinę, kuri sujungė Vilnių, Rygą ir Taliną. Taip buvo pareikštas protestas dėl šių šalių nepriklausomybės panaikinimo 1940 metais. Baltijos kelią surengė Lietuvos Sąjūdis ir Estijos bei Latvijos liaudies frontai.

Šiame kelyje dalyvavau ir aš su žmona Ona ir sūnumis Ovidijumi bei Kristijonu. Važiavome iš Kauno pilies autobusu, kurį parūpino miesto valdžia. Atrodė, kad į Ukmergę pajudėjo visas miestas; kelias buvo pilnas lengvųjų mašinų ir įvairių autobusų, tiesiog kimšte prisikimšęs. Mes išvykome po pietų, o sakoma, kad žmonės autostradoje Vilnius-Panevėžys pradėjo rinktis tuoj po vidurdienio. Prieš Jonavą mūsų koloną sustabdė kareiviškos dengtos mašinos: jos užkirto magistralę ir viena po kitos lėtai judėjo iš šalutinio keliuko. Be abejo, tokia jų buvo užduotis. Vėluodami perlėkėme per Ukmergę ir pasiekėme autostradą: ten iš abiejų pusių keliomis eilėmis stovėjo rankomis susikibę žmonės. Tuo metu virš mūsų praskrido lėktuvai, kurie barstė gėles. Vyravo pakili nuotaika, žmonės buvo šventiškai pasipuošę, jie dainavo, juokėsi, garsiai kalbėjo, kiti net šoko ant plento. Mus visus jungė viena mintis – laisva Lietuva! Tikėjome, kad taip ir bus.

1990 metų rinkimus į Aukščiausiąją Tarybą laimėjo Sąjūdžio aktyvistai, kurie kovo 11-ąją dieną paskelbė Nepriklausomybės atkūrimą. Lietuva mėgino taikiu būdu atsiskirti nuo Sovietų Sąjungos.

Tuo metu poilsiavau Druskininkuose, Lietuvos sanatorijoje, kuri tuo metu buvo prašmatniausia Lietuvoje. Atskiras korpusas, skirtas partijai ir vyriausybei, neveikė. Sutikdavau buvusį Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo pirmininką Vytautą Astrauską –  mažą žmogelį, susikišusį rankas į kelnių kišenes ir neva nerūpestingai švilpaujantį. Buvęs Tiesos laikraščio redaktorius Albertas Laurinčiukas jau buvo pasitraukęs iš pareigų ir simpatizavo Sąjūdžiui. Jis buvo ir rašytojas, tad mudu buvome šiek tiek  pažįstami. Vieną dieną tokios trys veiklios moterys susistabdė mane ir paprašė pasirašyti už A. Brazauską; mat jos rinko parašus, kad A. Brazauskas būtų išrinktas naujosios Aukščiausiosios Tarybos pirmininku. „O aš už Landsbergį!“ – atkirtau. Moterys smarkiai pasipiktino, o viena iš jų paklausė, kaip patekau į šią sanatoriją, jei esu landsbergininkas. Beveik visi žinojome, kad A. Brazauskas siūlo step by step politiką, tai yra mano, kad iš Sovietų Sąjungos reikia trauktis žingsnis po žingsnio; jo rėmėjai tikėjosi išsaugoti postus ir pareigas, galvojo, kad sovietai tuo atveju nesiims drastiškų priemonių prieš Lietuvą. Vytautą Landsbergį palaikė tie, kurie troško kuo greičiau atkurti Lietuvos valstybę, nieko nepaisant atsiskirti nuo Sovietų Sąjungos.

 

Kovo 11-ąją, sekmadienį, naujosios Aukščiausiosios tarybos pirmininku buvo išrinktas Vytautas Landsbergis; nė kiek neabejojau, kad jis siūlys atkurti Lietuvos Nepriklausomybę. Taip ir įvyko beveik vienuoliktą valandą vakaro: už Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymą balsavo 124 deputatai, tik 6 susilaikė. O A. Brazauskas tapo tik vicepremjeru, premjerės Kazimieros Prunskienės pavaduotoju.

Visą dieną praleidęs prieš televizorių, nulėkiau į sanatorijos holą, kur stovėjo telefonai automatai ir paskambinau į Vilnių broliui Algimantui. Kartu pasidžiaugėme, kad Lietuva vėl tapo laisva, kad sulaukėme šios dienos. Tada išpuoliau į gatvę; Druskininkuose buvo gana ramu: tik vienas kitas džiūgaujantis žmogus. Be abejo, visi žinojome, kad sovietai ne taip lengvai paleis mus iš savo gniaužtų, kad tai tik sunkaus kelio pradžia.

Balandžio 18-ąją Sovietų Sąjunga paskelbė ekonominę Lietuvos blokadą; mūsų šalis, kad prasidėtų derybos, turėjo paskelbti 100 dienų moratoriumą; sovietai tik simuliavo derybas, tikėdami su Lietuvos Komunistų partijos ir vadinamųjų platformininkų bei Jedinstvos organizacijos pagalba atkurti savo valdžią Lietuvoje.

Blokados metu dar labiau padidėjo prekių stygius, trūko visko, net nebegalėjai nusipirkti dantų pastos; buvo įvesti talonai lengvosios pramonės gaminiams, cukrui, druskai, kruopoms, alkoholiui ir tabakui. Dar vėliau nuo rublio hiperinfliacijos Lietuva gynėsi vadinamosiomis vagnorkėmis, popieriniais pinigais su žvėrelių atvaizdais.

Tų metų birželio 1-ąją Petro Palilionio pakviestas pradėjau dirbti Rašytojų sąjungos Kauno skyriaus literatūros konsultantu ir renginių organizatoriumi. Kartu buvau išrinktas ir Rašytojų profsąjungos pirmininku, tad teko dalyti talonus įvairioms prekėms, netgi patalynei ir apatiniams drabužiams. Rašytoja Marija Macijauskienė ilgai prisimindavo, kaip paskyriau jai taloną, su kuriuo ji galėjo įsigyti gerą megztinį. Norint nusipirkti cigarečių, irgi reikėjo turėti tam tikrą  taloną. Pagal tokius talonus, pastovėjęs ilgoje eilėje, gaudavau cigarečių, kurias nešdavau į psichiatrijos lioninę poetui Vladui Baltuškevičiui. Kai praturtėdavome kokiu nors talonu, skambindavome rašytojams ir klausdavome, ar kam nors nereikia. Taigi su Petru Palilioniu rūpinomės, kad rašytojai ne tik kurtų, bet ir turėtų kuo apsirengti ir pavalgyti. Palilionis dažnai skambindavo vyresniesiems rašytojams ir domėdavosi, kaip jiems sekasi, kaip jie vertina susiklosčiusią situaciją, gal jiems reikalinga Rašytojų sąjungos pagalba. Retkarčiais aplankydavome juos namuose, sveikindavome kokia nors proga,  mėgindavome kuo optimistiškiau nuteikti, patikinti, kad mūsų šalis po kiek laiko tvirtai atsistos ant kojų.

Iš kažkur į Kauną parsirado poetas Vladas Vaitkevičius  ir apsigyveno pas motiną. Nieko nepaisydamas jis rašė eilėraščius ir svajojo išleisti antrąją poezijos knygą. Prikalbinau jį stoti į Kauno jaunųjų rašytojų sekciją, kuri jam būtų tvirta moralinė parama: Vladas tuo metu buvo gerokai gyvenimo aplamdytas – tiek psichologiškai, tiek ir materialiai. Jam šiaip taip pasisekė įsidarbinti Kauno pieno kombinate; kartais po darbo jis atnešdavo mums ledų. Jaučiausi jam morališkai nusikaltęs, kai studijų laikais Universitete naktį Vilniuje kivirčo metu palikau jį vieną su įniršusiais taksistais, tad kiek pajėgdamas jį globojau. Vėliau jis pats atgavo pasitikėjimą savimi, pradėjo bendrauti su kultūros žmonėmis.

Prie Kauno radijo ir televizijos pastato 1991 m. sausio 13-osios naktį 

  

Petras Palilionis buvo veiklus žmogus, dabar jis jau vadinosi Kauno skyriaus pirmininku, o ne atsakinguoju sekretoriumi; iš Rašytojų sąjungos išprašė nevažiuojantį Moskvičių, kurį remontavome ir naujai perdažėme; kolonėlėse trūko benzino, jo duodavo normuotai, tad ir mūsų transportas niūksojo kieme. Kuro trūko tiek miesto, tiek tarpmiestiniams autobusams, net Poezijos pavasario negalėjome organizuoti Palemone, Lakštingalų slėnyje; teko jį perkelti prie Kauno pilies, kad žiūrovams nereikėtų autobusais  važiuoti tokio kelio.

Tą pavasarį kartkarėm pasikalbėdavau ir su vyresniuoju septyniolikmečiu sūnumi Ovidijumi: „Atsikūrusi valstybė, vaike, tai tarsi ką tik gimęs kūdikis, – sakydavau. – Jis silpnas, gležnas, nesaugus, jį bet kas gali pastumti. O jeigu mums tektų ginti savo šalį?” – „Aš nedvejodamas eičiau!“ – smarkaudavo Ovidijus. „Mums reikia išgyventi savaitę, dvi, tris, mėnesį, nes mes kasdien stiprėjame, vis daugiau sulaukiame simpatijų ir palaikymo“, – aiškindavau ne tik sūnui, bet ir sau. Tačiau blogos nuojautos šnibždėjo ką kita: nėra ko tikėtis, kad sovietai leistų subyrėti savo imperijai, kad nelaikytų dantimis įsikandę krauju sulipdytos ir tiek metų paklusnios teritorijos, turinčios beveik kolonijos statusą.  

Politinė atmosfera vis kaito: komunistų kurstomi lenkai skelbė autonomiją, bruzdėjo rusai ir visokie mišrūnai, susitelkę jedinstvininkai pamėgino užimti parlamentą, Vilniaus gatvėmis pražlegėdavo tankai, nes sovietinė kariuomenė nė neketino trauktis iš Lietuvos.

1991 metų sausio 7-ąją buvau Vilniuje tikrintis sveikatos; buvo gana šalta ir vėjuota. Tą dieną Kazimieros Prunskienės vyriausybė padidino maisto kainas, tarkim, sviestas pabrango tris ar keturis kartus. Aišku, reikėjo laukti nepasitenkinimo ir protestų. V. Landsbergis pakvietė Lietuvos žmones ateiti prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų paremti savo valdžios; kainų padidinimas buvo atšauktas, K. Prunskienė atstatydinta. Rusija Vilniuje telkė savo karines pajėgas: atskrido Pskovo divizijos desantininkai ir KGB specialiosios paskirties grupė Alfa. Sovietų Sąjungos prezidentas M. Gorbačiovas pareikalavo nedelsiant atkurti SSRS konstitucijos galiojimą Lietuvoje, komunistai ir jedinstvininkai įkūrė vadinamąjį Nacionalinio gelbėjimo komitetą. Iš Vilniaus ir visos Lietuvos rinkosi žmonės prie Aukščiausiosios Tarybos, prie Televizijos bokšto ir prie Radijo bei Televizijos komiteto. Aplink  Parlamento rūmus būriavosi minios, dainavo ir kalbėjo, kūreno laužus ir budėjo naktimis.

Sausio 12-ąją, šeštadienį, Aklųjų ir silpnaregių  kombinato priesalyje vyko aklojo poeto Stasio Krasinsko pirmosios knygos pristatymas, bet nemažai kalbėjome apie tuo metu susidariusią politinę situaciją. Grįžęs po renginio namo, į kelioninį krepšį prisidėjau šiltų drabužių ir ketinau kitą dieną važiuoti į Vilnių; žinojau, kad brolis Algimantas, jo žmona Irena ir dukra Eurika budi prie Televizijos bokšto; galvojau prisijungti prie jų.

1991 m. sausis. Prie Aukščiosiosios Tarybos (Atkuriamojo Seimo)

 

Visą vakarą žiūrėjau televiziją. Nelaimės nuojauta tiesiog kybojo ore. Tatai turėjo jausti visi: pablyškę, surūstėję parlamentarų veidai, kažkoks isteriškas žmonių atkaklumas, euforiškas pasiryžimas nepasiduoti, atlaikyti tankus plikomis rankomis. Stebėjausi ir kartu džiaugiausi, gal net pavydėjau jiems.

Visa, kas vyko tą baisią naktį, sužinojau kitą dieną: šarvuočiai ir tankai apsupo Radijo ir televizijos pastatą, užėmė studijas, prie TV bokšto žuvo 13 žmonių; Aukščiausiosios Tarybos, kurią saugojo apie dvidešimt tūkstančių žmonių, rusų kariuomenė pulti nesiryžo, nes būtų buvę baisybė aukų.

Žiūrėjau televiziją, kol išbalusi pranešėja Eglė Bučelytė pasakė, kad į studiją įsiveržė desantininkai; tuo transliacija iš Vilniaus ir baigėsi. Tuo metu į kambarį įpuolė Ovidijus ir ėmė šaukti, kad nebėra Lietuvos. Jis beveik verkė. Žiūrėjome vienas į kitą iš skausmo ir nevilties apdujusiomis akimis. „Ten žmonės žūsta!“ – kartojo sūnus.

Netrukus Kaune ėmė kaukti sirenos, skambinti bažnyčių varpai. Staiga man pasirodė, kad girdžiu tankų žlegsėjimą, staugsmą ir bildesį:  jie čia pat, kriokia per Vilijampolės tiltą, vienas paskui kitą, ištiesę straublius, traiškydami grindinį ir namų plytas – prieštvaniniai šarvuoti žvėrys kruvinai raudonomis akimis. Tuoj jų bus pilnas Senamiestis, o paskui ir visas miestas.

Oda pašiurpo, širdis suspurdėjo ir ėmė šuoliuoti: vėl buvau tarsi mažas vaikas, kuris pamatęs rusų kareivius puldavo į lovą, verkdavo ir klykdavo iki pamėlynavimo. Bet dabar nešaukiau, tik iš baimės užsimerkiau ir sukandau dantis, – supratau, kad mane ištiko primirštas panikos priepuolis. Turbūt smarkiai išblyškau, nes Ovidijus paklausė: „Tėvai, tau bloga?“ – „Pakviesk greitąją, – sumurmėjau; išsigandau, kad priepuolis tik didės, ir aš nepajėgsiu tvardytis.

 

Po pusvalandžio į miegamąjį įžengė pagyvenęs gydytojas: fonendoskopu pasiklausė mano širdies. „Kas ją taip įaudrino?“ – paklausė. „Sirenos, varpai, tankai“, – sulemenau. Daktaras tik palingavo galvą ir suleido man į raumenis keliagubą sedukseno dozę.

Rytą pabudęs pasižiūrėjau Kauno televizijos transliaciją ir sužinojau visą žiaurią teisybę. Jaučiausi lyg pervažiuotas volu, skaudėjo net akys. Vis dėlto pirmadienį susiruošiau į tarnybą; širdis plakė beveik normaliai. Laisvės alėjoje sutikau rašytoją Rimantą Marčėną; jo žiniomis, žuvusių buvo žymiai daugiau. Niūriai nusiteikęs buvo ir Petras Palilionis. Sekretorė Eglė išvirė arbatos ir mes sėdėjome prie stalo, šnekėjomės, nuogąstavome, kad ateinančią naktį kariuomenė bandys užimti Aukščiausiąją Tarybą ir daugiau institucijų; ateis eilė ir Kaunui. Kartkartėm virš gatvių nukriokdavo sraigtasparnis, tuometine Salomėjos Nėries gatve neskubėdama pravažiuodavo rudai žalsva brezentu dengta kariška mašina su rusišku užrašu Люди.

Petras Palilionis kelis kartus kalbėjosi su Rašytojų sąjungos pirmininku Vytautu Martinkumi. Jokių paguodžiančių žinių nebuvo. Martinkus paprašė mūsų per Kauno televiziją perskaityti keliolika į Rašytojų sąjungą atėjusių telegramų; įvairių šalių rašytojai palaikė Lietuvos siekius, užjautė dėl aukų, linkėjo nepasiduoti ir priešintis, neleisti užgniaužti laisvės ir nepriklausomybės. Mums skambino poetas Markas Zingeris, siūlė sudaryti menininkų delegaciją ir važiuoti derėtis su Panemunės dalinio vadu.  Jis pats skambino, bet vadas nepanoro su juo kalbėtis.

Staiga kažkas paskambino į Kauno skyrių, kalbėjo rusiškai, prisistatė esąs Kauno komendantas ir pareikalavo, kad visi darbuotojai nedelsdami paliktų pastatą. Petras Palilionis irgi piktai jam atkirto, kad mums niekas negali įsakinėti, kad mes nepasiduosime provokacijoms. Tikriausiai kažkas norėjo mus pagąsdinti ar net pasityčioti. Vis dėlto paprašėme sekretorę Eglę painformuoti apie skambutį Kauno menininkų namų darbuotojus. O ją pačią dėl viso pikto paleidome į namus.

Po darbo abu su Petru Palilioniu patraukėme į Daukanto gatvę, į Radijo ir televizijos komiteto būstinę. Pastatas buvo apstatytas sunkvežimiais, prikrautais plytų ir betoninių plokščių. Iš pradžių mūsų nenorėjo įleisti į vidų, bet Petras Palilionis čia buvo dirbęs daug metų, tad turėjo pažįstamų darbuotojų, kurie pasitikėjo mumis, ir galiausiai mudu šliauždami po sunkvežimiais patekome Į vidų. Žinias pranešinėjo ta pati  Eglė Bučelytė, kuri praėjusią naktį paskutinė paliko studiją Vilniuje; ji mus pakvietė perskaityti pasaulio rašytojų telegramas, kurios turbūt Martinkaus rūpesčiu buvo išverstos į lietuvių kalbą. Mudu skaitėme, o Vytauto Didžiojo universiteto prorektorė Liucija Baškauskaitė viską vertė į anglų kalbą.

Vakare su žmona Ona ir sūnumis Ovidijumi bei Kristijonu nužingsniavome į miesto centrą; niekam nematant į striukės rankovę įsigrūdau armatūros gabalą: jeigu kas pultų mano šeimą, turėčiau ją kaip nors ginti. Vaikščiojome Daukanto ir Donelaičio gatvėmis, pavargę pasėdėjome universiteto hole; sutikome Jurgį Gimberį su Dovile Zelčiūte, Rimantą ir Gražiną Klusus, dar kelis pažįstamus. Po vidurnakčio Vilniaus gatve grįžome į namus.

Kitą dieną mudu su Petru Palilioniu aplankėme Karo muziejuje pašarvotą Sausio 13-ąją prie Televizijos bokšto žuvusį Titą Masiulį. Lietuva laidojo savo žuvusius didvyrius. Aplink Aukščiausiąją Tarybą buvo statomi įtvirtinimai, kasami prieštankiniai grioviai, bet sovietų agresija palengva išsikvėpė.

Mane kaip ir daugelį Lietuvos žmonių Sausio 13-osios įvykiai smarkiai paveikė: širdis vis nerimavo, psichologinė būsena buvo prasta, jėgų neturėjau, greitai pavargdavau. Važiavau į Vilnių, į Antakalnio ligoninę: ten nieko ypatingo nerado, prirašė vaistų, ir tiek. Kartu nuvykau ir prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų, jie buvo vis dar aptverti, ant armatūros smaigų kabojo sovietiniai pasai ir kariniai bilietai; vienur kitur matei nuodėgulių krūvas, kur buvo kūrenti laužai. Vėl išvydau dainuojančių žmonių minias, pasiryžusias plikomis rankomis stoti prieš okupantų tankus. Manęs ten nebuvo, bet mano širdis buvo kartu su jais.

Petro Palilionio patartas kreipiausi į profesorę Jūratę Dundulytę; mane paguldė į Kauno klinikų Kardiologijos skyriaus ligoninę. Sužinojęs, kad mano sveikata pablogėjo po Sausio įvykių, profesorius Petras Zabiela manimi ypatingai rūpinosi. Ligoninėje prabuvau gal dvi savaites, bet nesėdėjau rankų sudėjęs: radęs nuošalesnį kampelį redagavau Rimanto Marčėno apsakymų knygą Meilės blyksniai.