STANISLOVAS ABROMAVIČIUS. BALTUŠKEVIČIAI IŠ LIEPYNŲ KAIMO

Stanislovas ABROMAVIČIUS

 

BALTUŠKEVIČIAI IŠ LIEPYNŲ KAIMO

 

Šią istoriją mums papasakojo Kaune, Šančiuose, gyvenęs gydytojas, docentas Algirdas Baltuškevičius (1933–2021). Jų giminėje buvo daug garbingų žmonių“ partizanų, mokslininkų, poetų.

Poetas, vertėjas Vladas Baltuškevičius (1939–2022) yra išleidęs devynias poezijos knygas, išvertęs šešias knygas. Kūrybos publikavęs almanachuose, rinkiniuose („Poezijos pavasaris“, „Nupinsiu Lietuvai vainiką“, „Kauno vainikai“, „Ant tavo rankų supasi gerumas“).

 

Algirdas Baltuškevičius gimė dabartinio Marijampolės raj., Liepynų kaime, ūkininkų šeimoje. Baigė Kauno medicinos institutą (dabar – LSMU), apsigynė daktaro disertaciją ir toliau dirbo mokslinį darbą, gilinosi į reumatologiją ir apiterapiją (gydymo metodiką, kai naudojami bičių produktai ir iš jų pagaminti preparatai). 1958 m. susituokė su prof. Tado Ivanausko įdukra Eleonora Vaidelyte-Ivanauskaite, susilaukė dviejų sūnų – Tado ir Raimundo. Prof. T. Ivanauskas Obelynę testamentu paliko savo įdukrai, kuri kartu su vyru čia įkūrė memorialinį muziejų. Šiuo metu Obelynė veikia kaip Kauno raj. muziejaus padalinys, čia priimami lankytojai, o senąja sodyba ir jos aplinka padedant muziejininkams ir toliau rūpinasi Baltuškevičių šeima.

Kažkada Algirdo seneliai Mykolas ir Magdalena Baltuškevičiai Tarkiškiuose turėjo penkiolikos hektarų ūkį, augino gausią šeimą: sūnus Joną, Adomą, Kazį, Vladą, dukras Marytę, Petrutę, Magdaleną. Giminė visą laiką gyveno Trakiškių kaime, kur jo tėvelis Jonas, 1918–1919 metų Lietuvos nepriklausomybės kovų savanoris, parceliuojant Kvietiškio dvarą gavo 3 ha žemės sklypą. Apie 1921–1922 metus pasistatė gyvenamąjį namą, ūkio pastatus, užveisė sodą.  Jame tarp vaismedžių visuomet stovėjo 3–4 bičių aviliai. 1924 metais jis vedė Katariną Šlaniškytę. Sako, dvaro žemėse besikuriantys buvę savanoriai ūkininkai nusižiūrėjo į Kvietiškio dvaro liepynus, patys pamėgo šiuos gražius medžius, apsodino jais sodybas ir pavadino savo kaimą Liepynais.

Jonas ir Katarina Baltuškevičiai savo žemėje augino cukrinius runkelius, laikė keletą karvių, turėjo daug vištų, žąsų, ančių. Per keletą metų prasigyveno, įsigijo dar tris hektarus žemės, susilaukė sūnelio. 1930 metais šeimą ištiko nelaimė. Po Vytauto gimimo motina susirgo kraujo liga, gydėsi Kaune, Raudonojo Kryžiaus ligoninės akušeriniame skyriuje pas prof. Praną Mažylį. Sako, antibiotikus pakeitė geras liepų medaus, tad moteris pasveiko. 1932 metais pasaulį išvydo Onutė, kitais metais gimė Algirdas, jauniausias Vladas. Deja,  mamai susirgus, pirmagimis mirė. Tad užaugino Baltuškevičiai tris vaikus. Algirdas – mokslininkas, Onutė Bankauskienė – mokytoja, gyveno Kaune, Vladas – literatas, poetas.

Algirdas Baltuškevičius, 2018 metai

 

MANO VAIKYSTĖ

Algirdo Baltuškevičiaus atsiminimai

 

Pirmaisiais sovietiniais okupacijos metais pradėjau lankyti Liepynų kaimo pradžios mokyklos pirmąjį skyrių. Prisimenu, jau buvo atosto­gos, kai 1941 metų birželio 22 dienos ankstų rytą tėvai mus, mie­gančius vaikus, prikėlė ir pasakė, kad prasidėjo karas, Vokiečių lėktuvai bombardavo Marijampolės miestą, ir mums reikėjo bėgti slėptis į kamarą. O tai buvo iš molio sienų drėbta patalpa daržovėms lakyti. Tėvai manė, kad tenai kulkos mūsų nepasieks. Netrukus mūsų kaime pasirodė vokiečių kareiviai. Jie mūsų neskriaudė. Bombardavimai aprimo, ir tėvai toliau galėjo šeimininkauti savo ūkyje. Net vietinė vokiečių valdžia davė ru­sų belaisvį padėti tėvams dirbti ūkio darbus.

Rugsėjyje pradėjau lankyti antrąjį pradžios mokyklos skyrių. Vokiečių okupacijos metais naujų vadovėlių nebuvo, reikėjo naudo­tis prieškariniais vadovėliais, tik reikėjo iškirpti Salomėjos Neries eilėraš­tį „Poema apie Staliną“. Ir pradžios mokyklos mokytoja turėjo prisitaikyti prie naujos valdžios. Jei anksčiau garbino Staliną, tai dabar turėjo girti Hitlerį. Tuojau prasidėjo neramios dienos. Tėvai nuvykę į miesto turgų parveždavo blogų žinių – miesto gyventojams įvestos maisto kortelės, o gyvenantys žydai buvo persekiojami. Jie buvo varomi dirbti prie sugriautų pastatų valymo, prikabinus prie kiekvieno dirban­čio šešiakampę geltoną žvaigždę.

Jeigu mano tėvai prieš karą galėjo lais­vai bendrauti su savo pažįstamų žydų šeimomis, jiems pardavinėjo grieti­nę, vištieną, kiaušinius ir iš to gaudavo šiek tiek pajamų, tai vokiečiai bendrauti su žydais uždraudė. Gerai prisimenu, kaip mano tėvai pergyveno, kada sužinojo apie žydų sušaudymą. Apie tai ir man, 8 metų antro skyriaus mokinukui teko patirti tokį vaizdą. Mūsų pradžios mokykla buvo apie 500 metrų atstumu nuo Marijampolės cukraus fabriko. Tad vieną 1942 metų rudens dieną besimokant mokykloje pertraukos metu staiga išgirdome žmonių riksmą ir šaudymo salves. Žmonės kalbėjo, kad minėto fabriko vakarinėje dalyje buvo iškasti grio­viai ir ten suvarytų žydų grupės, jų moterys ir vaikai buvo šaudomi. Atmintyje išliko kraupus vaizdas. Jau tada pagalvojau, kodėl turi žūti visai nekalti žmonės.

Prisimenu dar vieną įvykį iš mokyklos laikų. O tai įvyko 1944 me­tų pradžioje. Vieną šaltą žiemos rytą mokiniai susirinko į jau naujo­je vie­toje įsikūrusią mokyklą. Ilgai laukėme neateinančios mokytojos. Tik po kelių valandų laukimo sužinojome, kad pamokos neįvyks, nes mūsų mokytojos vyrą, kuris tarnavo vokiečių policijoje, nušovė rusų par­ti­zanai. Mes, vyresnių klasių moksleiviai, turėjome dalyvauti laidotuvė­se. Tai buvo šalta žiemos diena, ir ten labai sušalome, pakol buvo sakomos rusus smerkiančios kalbos. Dar gerai, kad po to gavo­me keletą dienų atostogų.

1944 metų pavasarį baigiau pradžios mokyklą. Tada reikėjo išlaikyti baigiamuosius egzaminus ir po to jau įstojau į Marijampolės gimnazijos pirmąją klasę, išlaikęs stojamuosius egzaminus. Prasidėjo gana nerami atostogų vasara. Žmonės kalbėjo, kad jau artinasi antras karas, nes rusai varo vokiečius ne tik iš užimtos Rusijos dalies, bet jau artinasi ir prie Lietuvos. Į mūsų sodybą pradėjo rinktis daug žmonių, kurie po pirmo Marijampolės bombardavimo gyveno dar išlikusiuose jos priemiesčiuose, o vietos vokiečiai ir jiems prijaučiantys lietuviai traukėsi į vakarus. Prisimenu gerai, kada vieną tos neramios vasaros dieną atėjo pas mano tėvus atsisveikinti tėčio brolis Kazys, kuris tuo metu vairavo vokiečių tarnybos automobilį. Jį atlydėjo jauniausias tė­čio brolis Vladas, kuriam tada buvo 21-eri metai. Jis slapstėsi nuo vokie­čių, kad jį nepaimtų į vokiečių kariuomenę. Mano dėdė Kazys kalbino kartu vykti į Vakarus ir savo brolį Vladą, bet jis tuomet pasakė, kad nie­kur nesitrauks iš savo tėvynės, nes ją dar reikės ginti nuo besiartinan­čių rusų ir kovoti už Lietuvos laisvę.

Ir štai, vieną karštą rugpjūčio mėnesio dieną vėl prasidėjo karas: atskrido rusų lėktuvai ir pradėjo naują Marijampolės miesto likučių bombardavimą. Kada bombos pradėjo kristi netoli mūsų sodybos, mano tėvai susiruošė bėgti iš savo namų. Į dvikinkį vežimą susikrovė reikalingus daiktus, pasiėmė maisto atsargų, dar prisirišo prie vežimo karvę. Mus visus 3 vaikus susodino ant pakrauto vežimo, ir išvažiavome pietų kryptimi, kur nebuvo matyti bombų sprogimų. Išvažiuojant pamatėme jau susprogdintą Marijampolės cukraus fabriką. Už kokių 5–6 kilometrų apsistojome pas mano mamos giminaičius. Ten pagyvenę apie vieną savaitę, aprimus karo veiksmams, nutarėme sugrįžti į savo namus. Juos radome nesubombarduotus.

Pasirodę rusų kareiviai bu­vo labai suvargę, prašė duoti valgyti ir skundėsi, kad jiems šis karas labai sunkus. Jie mažai tikėjosi pasiekti Vokietiją ir ten nugalėti Hit­le­rį. Tėvai šiaip taip nusėmė nuo savo laukų neblogai užaugusį derlių, o man reikėjo ruoštis eiti į gimnazijos pirmąją klasę. Karas dar ne­bu­vo pasibaigęs, nors frontas buvo gerokai pasistūmėjęs į vakarus. Mūsų Marijampolės gimnazija per stebuklą išliko nesubombarduota, bet buvo užimta, nes ten buvo įsikūrusi rusų karo ligoninė, o miesto ligoninė buvo dalinai sugriauta. Gimnazijai buvo paskirtas dar išlikęs prie miesto geležinkelio stoties dviejų aukštų mūrinis pastatas. Man pusę kelio teko eiti į pamokas geležinkelio bėgiais. Mokyklos klasės buvo ankštos, labai perkrautos, dažnai silpnai šildomos, kartais net su paltais tekdavo sėdėti klasėse. Mokslas vykdavo dviem pamainomis. Kada tėvai rytais dar neprašvitus su reikalais važiuodavo į miestą, mane pavėžėdavo. Grįžtant po pamokų dažnai matydavau prie geležinkelio esančioje pievoje nusileidusį dvisparnį lėktuvėlį, į kurį sukraudavo atvežtus sužeistus karius ir juos transportuodavo į didesnes karo ligonines. Varganai tęsėsi mokslas iki pavasario. Vieną gegužės mėnesio rytą sužinojome, kad karas jau baigėsi, ir mus visus mokinius suvarė į mies­to centrą, kur reikėjo klausyti vietos komunistų kalbų Jie kalbė­jo sustoję iš laikinai pastatytos medinės pakylos.

Jau po kelių dienų mums mokiniams buvo liepta kraustytis su savo suolais miesto gatvėmis į sugrąžintos gimnazijos patalpas. Mokslas laikinai buvo nutrauktas, nes mokiniams reikėjo tvarkyti gana apleistą mokyklos aplinką ir švarinti klases nuo paliktų sovietinių karių kraujo pėdsakų. O mokslo metų pabaigoje reikėjo laikyti keliamuosius egzaminus į aukštesnę klasę. Pagrindinėse gimnazijos patalpose pamokos vyko irgi dvejomis pamainomis. Man iš savo namų iki gimnazijos buvo 5 kilometrai. Reikėjo eiti kaimo takais ir keliu, o pro sugriauto cukraus fabriko griuvėsius iš vis buvo sunku praeiti, kol suvaryti vokiečių belaisviai jų nenuvalė. Pasibaigus karui, miesto centre dar ilgai buvo sugriautų namų griuvėsių, pro kuriuos sutemus buvo baugu net praeiti.

 

Tauro apygardos partizanas Vladas Baltuškevičius-Špokas (1924–1946)

 

Dėdė partizanas

Pas mano tėvus naktimis ateidavo partizanai, nes su jais buvo ir mano tėčio jauniausias brolis Vladas. Jis ateidavo su keliais draugais. Buvo visada geros nuotaikos, turėjo ilgus plaukus. Jiems buvo paruošta vieta praleisti dieną („dienavoti“), o man, tuometiniam mokinukui, duodavo pinigų ir prašydavo mieste nupirkti papirosų. Už šią paslaugą aš gaudavau iš jų žiūronus, su kuriais galėjau slapčia pasidairyti po apylinkes. Tėvai man buvo griežtai uždraudę niekam neprasitarti, kad pas mus lankosi partizanai. Berods po dvejų metų iš Marijampolėje gyvenančių giminaičių gavome žinią, kad netoli miesto įvyko susišaudymas ir jo metu buvo sunkiai sužeistas mano dėdė Vladas, kuris turėjo Špoko slapyvardį, dar gyvas ir paguldytas į ligoninę. Jis nuslėpė savo tikrą pavardę ir ligoninėje greitai mirė.

Net giminės nežino, kur buvo palaidotas. (Šaltiniai teigia, kad minimas mūšis Trakiškių kaime vyko 1946 metų rugsėjo 2 dieną. Partizanai slėpėsi Mykolaičių sodyboje. Užpuolus kareiviams, sodybos šeimininkams pavyko pasitraukti, vienas ar keli partizanai žuvo, buvo užkasti  Marijampolės žvyrduobėse. Vladui Baltuškevičiui-Špokui pavyko – pabėgo. Kaip teigė marijampolietė Dailydienė, Vladas tada buvo pavardę susitrumpinęs ir vadinosi Baltuška. Taip jį įvardijo knygose ir Justinas Sajauskas „Žinau tavo vardą“ (Aldona Vilutienė ir Justinas Sajauskas „Ištark mano vardą“.)

Marijampolės kapinėse 1944–1955 metais žuvusių ir iš įvairių užkasimo vietų ten perlaidotų Tauro apygardos partizanų, taip pat 2001 m. rugpjūčio mėnesį palaidotų identifikuotų keturių Tauro apygardos Vytenio būrio partizanų, užkastų Tuskulėnų dvarelyje Vilniuje, atminimui pastatytas paminklinis ansamblis. Jame yra ir Vlado Baltuškevičiaus-Špoko pavardė.

Paminklas Tauro apygardos partizanams Marijampolės miesto kapinėse fragmentas. Jame iškaltos Vlado Baltuškevičiaus-Špoko ir Algimanto Gumausko-Balandžio pavardės.