LRS KAUNO SKYRIUI – 50. VIRSMAI, LITERATŪRINIAI IR KITOKIE VAINIKAI

Toliau dėliojame Kauno rašytojų veiklos ir kūrybos mozaiką, beje, padedami buvusių skyriaus vadovų ir biuro (vėliau – tarybos) narių – Antano Drilingos, Vytauto Martinkaus, Algimanto Mikutos, Petro Venclovo jau nukeliavome nemenką kelio dalį. Skelbėme jų įžvalgas, apmąstymus, patikslinimus, kai kurių veiklą patys prisiminėme.

Ir atsidūrėme ties „pertvarkos“ slenksčiu, ties mūsų istorinių virsmų laikotarpiu. Nelengvas iššūkių metas, Nepriklausomybė, rodės, ranka pasiekiama, nepaisant pasipriešinimo ir trikdymų, ir būtent tada sovietinė Rašytojų sąjunga ryžtingai nutraukė ryšius ir priklausomybę nuo Maskvos, paskelbė apie Nepriklausomos Lietuvos rašytojų sąjungos atkūrimą.

Būtent šiuo nelengvu laikotarpiu, pasibaigus skyriaus vadovo Algimanto Mikutos antrajai kadencijai ir jam grįžus į „Nemuno“ žurnalo redakciją vadovauti, kauniečių rašytojų atsakinguoju sekretoriumi išrenkamas poetas Petras Palilionis, aktyvus kūrybinių procesų dalyvis, ilgametis Kauno radijo kultūrinių laidų redaktorius. Jis tada nepabojo laukiančių iššūkių ir miesto rašytojams vadovavo ilgiausiai – 20 metų (1989-2009)!

Apie tokį rekordiškai ilgą laikotarpį tikrai nelengva viską sudėlioti, prisiminti visus darbus ir iniciatyvas, kurių ėmėsi naujasis vadovas, juolab jis pats prisimena tik nepadarytus darbus, kurių, tiesą sakant, suskaičiuojama tik vienas kitas, ir tai labai priekabiaujant. O ko čia priekabiauti, kuomet ryškių, iki šiol tęsiamų darbų yra daugybė. Bet pastebiu tokią tendenciją – kuo daugiau tų įsimintinų veiklų-darbų, tuo mažesnis noras apie juos kalbėti, ypač Petrui Palilioniui, kurio nenoras padiktuotas ir niekuo nepagrįstu kuklumu, ir nūnai pasenusiu požiūriu, esą apie asmens teigiamus darbus tekalba kiti…

Nuogąstaudamas, kad mūsų tęstinis pasakojimas, skirtas Kauno skyriaus 50-ečiui, neliktų be vieno istorinio virsmo bei įsimintinos veiklos liudijimo, ryžtuosi bent keliais svarbiausiais bruožais apibūdinti tą laikotarpį.

Dvidešimtmetis – ne juokas. Tai solidi atkarpa, per kurią būta visko – ir nusivylimų, ir nuoskaudų, ir nesusikalbėjimo, tačiau visa tai te užsimiršta, nes bandysiu kalbėti apie Kauno rašytojus suvienijusią, sutelkusią idėją būti jei ne pirmose, tai tikrai ne atsilikėlių kūrėjų gretose. Tos idėjos autorius ir sumanytojas buvo būtent Petras Palilionis, kurio pastangų dėka Kauno rašytojų pozicija, kūrybingumas, iniciatyvos tapo matomi ir girdimi Lietuvos mastu. Subūręs aktyvius pagalbininkus, jis nuolat primindavo prieškario Laikinosios sostinės literatūrines tradicijas, kiekviena proga pabrėždavo, kad Kaune kūrė Juozas Tumas-Vaižgantas, Salomėja Nėris, Bernardas Brazdžionis, Vincas Mykolaitis-Putinas, Balys Sruoga ir daugybė kitų mūsų klasikų, ir ne tik primindavo – kartu su kolegomis rengdavo jų atminimo kūrybinius ar jubiliejinius vakarus. Neužmiršti ir jaunesni rašytojai, tradicinis kauniečių išleistų knygų aptarimas „Pegasas“ kasmet vyko Profsąjungos kultūros rūmuose (dabar – Kauno kultūros centras), vėliau – Menininkų namuose, plačiai nuskambėdavo ir kasmetiniai „Poezijos pavasariai“ Kaune, kurių organizavimui atiduota daug laiko ir gebėjimų (P. Palilionis – pagrindinis 1989-2005 m. Poezijos pavasarių Kaune organizatorius).  

Apskritai, P. Palilionio nuopelnai mūsų kūrybinei brolijai ir Lietuvos rašytojų sąjungai yra ypatingi ir neužmirštami. Jis nenuilstantis daugybės idėjų ne tik sumanytojas, bet ir įgyvendintojas (literatūrinių prestižinių Vieno lito, Bernardo Brazdžionio premijų – beje, pirmasis jos laureatas 2011 m.), Poezijos pavasario laureatų kūrybos leidėjas. Ir ne tik. 1995-2004 m. Lietuvos rašytojų sąjungos valdybos narys, pagrindinis vienas iš Kauno meno kūrėjų asociacijos steigėjų (2000 m.), dabartinis jos pirmininkas ir KMKA premijos sumanytojas ir steigėjas (2003), skulptūrinių paminklų – „O, brangi lietuviškoji“ poetui aušrininkui A. Višteliui-Višteliauskui sumanytojas ir Zapyškyje, Kauno r., įgyvendintojas (skulptorius S. Žirgulis, 1989 m.), „Metraštininkas“ – garsiems Pušaloto kunigams (A. Juškai, P. Rimkevičiui, J. Jaskevičiui, A. Sabaliauskui-Žaliai Rūtai) pagerbti sumanytojas ir įgyvendintojas (kartu su žurnalistu, VšĮ „Kauno radijo ir televizijos“ įkūrėju ir direktoriumi Petru Garniu), Pušaloto bažnyčios šventoriuje (skulptorius V. Ulevičius, 2009 m.). Nuo 2002 m. poeto B. Brazdžionio kūrybinio palikimo įgaliotasis tvarkytojas Lietuvoje; vienas iš Lietuvos rašytojų sąjungos išleisto „XX amžiaus lietuvių literatūros lobyno” projekto autorių ir Visuomeninės redaktorių tarybos narys.

Paminėtina ir jo iniciatyva rengiami „Literatūriniai pirmadieniai“ Kauno menininkų namuose, jų metu buvo pristatoma jaunųjų ar jau gerai žinomų rašytojų kūryba. Neužmirskime, kad tuo metu literatūra nebebuvo prestižiniu užsiėmimu, rimtų ir jaunų autorių ženkliai mažėjo. Apie tai ne kartą buvo kalbama P. Palilionio kadencijos pradžioje skyriaus Tarybos posėdžiuose ar visuotiniuose rašytojų susirinkimuose.

Beje, vartant keletą archyvinių dokumentų aplankėlių, užtikau kolegų nusiskundimų dėl itin pablogėjusios leidybinės situacijos, rašytojai jaučiasi esą „neįgaliųjų padėtyje, jie turi prašyti, nusiėmę kepures“. Tada nuolat buvo keliamas ir kultūros mecenatystės įstatymo klausimas. Taip, tai buvo bandoma daryti kartu su dailininkais ir kompozitoriais, deja, tada  (1992 m.) nepavyko nieko pasiekti – nei mecenavimo, nei autorių teisių įstatymo. Tada P.Palilionis stebėjosi ir piktinosi, kur dingo rašytojai deputatai Seime, kodėl nesigirdi jų balso, kai kalbama apie mūsų poreikius? Keltas ir „Nemuno“ žurnalo klausimas. Juk jei ne A. Mikuta, „Nemunas“ tada, psichozinės privatizacijos metais, būtų buvęs nupirktas ir nuklydęs nežinia kur. Tad didžiausias rūpestis žurnalo išlikimu teko ne tik redaktoriui, bet ir Kauno rašytojams. Juk Vyriausybė grasinosi nurėžti vos ne 50 procentų lėšų, remti tik keletą respublikinių leidinių, tad įdomus Gintaro Patacko pasiūlymas „skurdo metais surengti akciją“ – išleisti tuščią „Nemuną“ bei kitus literatūros leidinius tik su angliškais užrašais apie mūsų padėtį ir išsiuntinėti į užsienį. Beje, akciją tada ruošėsi surengti ir estų rašytojai – jie privertė leidėjus mokėti 15 procentų honoraro, jei ne – neįteikdavo rankraščio…      

Bet pradėta visu balsu kalbėti ir apie Kauno poetinę mokyklą, kuomet kauniečiai, jausdamiesi tradicijos tęsėjai, drąsiai ieškojo ir rado naujų originalių išraiškos priemonių. Rūpestis kauniečių knygų leidyba, rėmėjų paieškos (juk tada viskas trūkinėjo, senos tradicijos ir įprasta tvarka eižėjo), nauji laisvosios rinkos išūkiai, masinė euforija ir mitingų gausa bei pirmaeiliai Nepriklausomybės klausimai į pakraščius stumte stūmė rašytojų leidybos, publikacijų, buities klausimus. O dar sovietijos ekonominė blokada, tragiški 1991-ųjų Sausio įvykiai, Maskvos pučas! Tokiomis nelengvomis sąlygomis P. Palilionio savitvarda, išmonė, gebėjimas patraukti ir išaiškinti būrė ir senuosius, represuotus garsius rašytojus – Viktorą Katilių, Kazį Jankauską, Edvardą Viskantą bei kt. Būrė ir savo bendraamžius bei jaunesnius talentingus kolegas, galinčius padėti, prisidėti ir darbuotis – Algimantą Mikutą, Aleksą Dabulskį, Petrą Venclovą, Robertą Keturakį, Violetą Šoblinskaitę, Gintarą Patacką, Donaldą Kajoką ir kt.

Beje, kalbant apie Vieno lito literatūrinę premiją, teks patikslinti – P. Palilionis savo idėją paskelbė ne 1998 metais, o 1999 metų pradžioje, sausio 15 d. skyriaus tarybos posėdyje, tada kauniečių kasmetinei simbolinei premijai pritarta, tačiau tik gruodžio 12 d. posėdyje dar kartą apie tai išsamiai kalbėta. Premijos nuostatus paruošti įpareigoti Robertas Keturakis ir Rimantas Marčėnas.        

Tačiau vienas reikšmingesnių P. Palilionio įgyvendintų darbų – tai kauniečių almanachų ir antologijų leidimas. Jau pirmaisiais vadovavimo metais jis sugebėjo rasti paramą ir skyrius išleido informacinius leidinukus – „Kauno rašytojai. The writers of Kaunas“ (1992), „Santaka. Confluence“ (1993). Neilgai trukus jis sumanė naują leidinį –  „Kauno vainikai“. Idėja – savotiškai pratęsti prieškariu Kaune išleistas dvi poezijos antologijas „Vainikai“ (1921 ir 1936 m., sudarytojas – Kazys Binkis). Buvo suburta P. Palilionio vadovaujama Redakcinė taryba – Aleksas Dabulskis, Donaldas Kajokas, Robertas Keturakis, Rimantas Marčėnas, Violeta Šoblinskaitė. Taryba nusprendė be poetų, į antologiją įtraukti ir prozininkus, dramaturgus, vertėjus. Be abejo, abejonių, ir pagrįstų, kilo. Kas imsis leidybos? Kur rasti pinigų tokiam solidžiam leidiniui? Ir vėl P. Palilionio užsispyrimas ir gebėjimai padėjo – jis „išmušė“ finansinę paramą miesto savivaldybėje, o „Nemuno“ žurnalo vyriausiasis redaktorius, leidybinės grupės vadovas A. Mikuta sutiko išleisti „Nemuno“ bibliotekos serijoje. 

Antologijos įvade P. Palilionis rašė „Ši knyga – dar viena, nauja, kitoniška pažintis su dabartiniais Kauno rašytojais. Truputį biografinė, truputį bibliografinė, truputį kūrybinė, apskritai – informacinė“. Leidinyje buvo sutalpinta 53 rašytojų kūryba, trumpi jų prisistatymai bei nuotraukos. Antologijos ruošėju buvo paskirtas Petras Venclovas, kuriam teko atsakingiausia ir nelengva užduotis. Mūsų svetainėje pats P. Venclovas prieš metus paskelbė savo prisiminimus apie „Kauno vainikų“ rengimą (https://www.kaunorasytojai.lt/naujienos/petras-venclovas-kauno-vainikams-20/), tad nekartosiu, tik atskleisiu vieną detalę – 1999 m. spalio mėnesį P. Venclovui susirgus, leidinio rengimas sustojo, ir taryba rimtai svarstė apie ruošos darbų perdavimą A. Mikutai, tačiau šito neprireikė. Antologija, P. Venclovo parengta ir suredaguota, pasirodė 2000 metais.

Beje, tais pačiais metais buvo įgyvendintas dar vienas P. Palilionio projektas – eilėraščių rinkinys „Poetų Kaunas“, kurį išleido Kauno apskrities viešoji biblioteka, buvo ir dar kuklesnių informacinių leidinukų, kompaktinių plokštelių (Poezijos pavasarių laureatų skaitomi eilėraščiai) ir kt.

Bet P. Palilioniui ir to negana – jo užmojai augo, sumanymas vijo sumanymą – šį kartą suburti jaunuosius! Ir poetus, ir prozininkus. Suburti ne eilinei kūrybinei vakaronei, o pristatyti jų kūrybą almanachuose. Ir vėl po ilgų aiškinimų, posėdžių, susitikimų miesto savivaldybėje, sulaukus finansavimo, atsirado galimybė sudaryti ir 2004 m. išleisti almanacho „Kauno jaunieji“ pirmą knygą, kurioje paskelbti 26 poetų eilėraščiai, biografijos bei nuotraukos. Parengėjai ir sudarytojai – P. Palilionis ir Enrika Striogaitė. Neilgai trukus, jau po metų – antra knyga „Kauno jaunieji“, prozos almanachas, kuriame paskelbtos 17 prozininkų kūrinių ištraukos, trumpos autobiografijos ir nuotraukos. Almanacho projektas, sudarymas – P. Palilionio (kartu su P. Venclovu).

Savo įvadiniame žodyje jaunųjų poetų almanache „Sveiki, jaunieji giesmininkai arba binkiško pavasario belaukiant“ P. Palilionis tikrai binkiškai deklaravo: „Kad Kaunas prieš savo valią pirma laiko netaptų vien literatūros klasikų jubiliejinių sukakčių, paminklų, memorialinių muziejų ir antkapių miestu, reikia pavasario. Reikia tikro gaivalo, jaunatviško siautulio…“

Ir užmojai, ir siekiai buvo gražūs, sektini, reikalingi. Tokių antologijų ir almanachų sudarymu ir leidimu miestas galėjo didžiuotis ir vertinti. Ir ne tik miestas. Visa Lietuvos rašytojų bendruomenė, skaitytojai galėjo susipažinti su jaunaisiais kauniečiais talentais, įvertinti juos, palyginti. Neverta nė kalbėti, koks tai postūmis ir paskata buvo patiems jauniesiems!

Trumpa P. Palilionio svarbiausių darbų apžvalgėlė būtų nepilna, nepaminėjus jo organizacinių pastangų, perlaidojant Salomėjos Nėries palaikus iš Karo muziejaus sodelio į Petrašiūnų kapines (1992 m.), kuomet iškilmingos ceremonijos pravedimo ir atsakomybės našta gulė būtent ant jo pečių… O kaip nepaminėti P. Palilionio nuopelnų, grąžinant į Lietuvos rašytojų šeimą visą būrelį išeivijos rašytojų, jo rūpestį jų kūryba, knygų leidyba gimtinėje. Vien B. Brazdžionio atvykimai į Lietuvą, susitikimai su rašytojais, nuoširdūs, atviri pokalbiai – visa tai ir P. Palilionio rūpesčio dėka.

 

Gediminas JANKUS