LRS KAUNO SKYRIUI – 50. PEGASAI IR KITI KŪRYBINIO ĮKVĖPIMO YPATUMAI

Toliau miname takelius praeitin, link Kauno rašytojų veiklos, kūrybos ir telkimosi pradžios ir brandos, kai kurie tie priėjimai-praėjimai užmaršties kupsteliais apaugę, tenka nuklysti, paklaidžioti paribiais. Ačiū kolegoms, ypač prozininkui Petrui Venclovui, nuolat tikslinančiam ir papildančiam skelbtą informaciją apie kauniečių skyrių. Juk jis nuo 1975 m. čia triūsė: buvo Grožinės literatūros propagandos biuro instruktorius, literatūros konsultantas, vėliau referentas. Jau minėjau, kad P. Venclovo atsiminimus skelbsime, o dabar jo patikslinimai dėl Jaunųjų rašytojų sekcijos: „Mečys Rakauskas sekcijai vadovavo tik vienerius metus, nes 1974 metais jį priėmė į RS. Tuo metu skyriaus vadovas dar buvo Antanas Drilinga. Per ataskaitinį-rinkiminį jaunųjų rašytojų susirinkimą į pirmininkus buvo pasiūlyti Petras Palilionis ir Gintaras Patackas.  P. Palilionis nesutiko kandidatuoti, o  G. Patackas susirinkime nedalyvavo, nes jau buvo paimtas į sovietinę armiją. M. Rakauskas pasiūlė mano kandidatūrą, aš nelabai norėjau šių pareigų, bet A. Drilinga pasikvietė mane į savo kabinetą ir įkalbėjo imtis šio nelengvo darbo. Jaunųjų sekcijai vadovavau dvejus metus: nuo 1974 iki 1976 metų rudens. Tada sekcijos pirmininku buvo išrinktas Romualdas Norkus; jį pakeitė mano brolis Vytautas Venclovas. Vėliau sekcijai ėmė vadovauti Donaldas Kajokas. Tuo laikotarpiu, kai buvau sekcijos pirmininku, net 3 jaunieji poetai išleido savo pirmąsias knygas: Vladas Baltuškevičius „Saulės židinį“, Gražina Cieškaitė „Tylos žydėjimą“, Gintaras Patackas „Atleisk už audrą“.”

Dėkoju P. Venclovui, taigi, Donaldas Kajokas jauniesiems vadovavo 1982-1983, vėliau, keletą kadencijų Gediminas Jankus (1983-1987), Kęstutis Navakas (1987-1988) ir istorinių permainų išvakarėse – Edmundas Janušaitis, 1989 m. užbaigęs jaunųjų sekcijos veiklą. Gerokai pamaištavęs, jis kvietė radikalioms permainoms – atsisakyti „jaunųjų“, lyg kokių nebrendylų, vardo, apskritai paleisti visą sekciją ir kurti Literatų bendriją. Toji bendrija tikrai buvo įsteigta, bet jos veikla nyko nunyko, neteko prasmės naujų iššūkių ir virsmų akivaizdoje. „Man revoliucijos buvo šventas dalykas. Ir tada sugriuvo tie visi jaunieji“, – nūnai sako E. Janušaitis. Viliuosi, kad jis pats išsamiau papasakos apie tą griuvimą.

Algimantas Mikuta, iš rašytojo asmeninio archyvo

Bet tęsiame kelionę praeitin, ir netrukus paaiškės, kodėl stabtelėjau ties tuometiniais jaunaisiais. Nuo 1982 m. Kauno skyriui pradėjo vadovauti poetas Algimantas Mikuta, tiksliau, perėjo iš vieno kabineto į kitą – juk šis mūsų senbuvis, nuo pirmojo „Nemuno“ numerio (1967 m.) dirbęs redakcijoje, dar 1972 m. tapo Kauno skyriaus literatūros konsultantu ir visą dešimtmetį rūpestingai ir reikliai skaitė daugybę pateiktų rankraščių, bandymų, pirmųjų knygų apmatų, kiekvienam pateikdamas išsamią analizę, vadinčiau tai įžvalgiomis vidinėmis recenzijomis. Skyriaus vadovu, tada atsakinguoju sekretoriumi, Algimantas išbuvo taip pat netrumpai – keletą kadencijų, iki 1988 m. Tad tarp ilgiausiai su mumis buvusių vadovų A. Mikuta užima bene antrą vietą (po P. Palilionio), o jei pridėtume „Nemuną“ – tai būtų ir pirmoji.

Bet ne tai svarbiausia. Juk kiek laiko bebūtum, svarbiausi yra atlikti geri, įsimintini darbai, o jais Algimantas tikrai galėtų pasigirti. Galėtų, bet nenori. Nes puikiai žinomas jo kuklumas ir kategoriškas vengimas garsintis ir girtis. Tad bandysiu tarti keletą žodžių apie tą laikotarpį, juolab teko dažnai būti šalia ir bendrauti su Algimantu, tiesiogiai regėti ir pajusti ir jo užmojų poveikį.

Mat tuo laikotarpiu keletą kadencijų buvau renkamas Jaunųjų rašytojų sekcijos pirmininku (1983-1987) ir džiaugiuosi, kad teko jį artimiau pažinti. Nors jaunųjų „šefu“ tradiciškai buvo literatūros konsultantas (tada – Aleksas Dabulskis), tačiau ir Algimantas nevengė jaunųjų – priešingai, nuolat jautėme jo dėmesį ir globą. Jis, be abejo, buvo mums autoritetas, išleidęs jau devynias poezijos knygas, ir ta jo poezija – akivaizdžiai maištinga, nesušukuota, niekaip netelpanti į ideologinį Prokrusto guolį. Ironija, kandumas, netikėti ir neįprasti sąskambiai, temos ir motyvai – visa tai darė įspūdį jauniesiems.

Algimantas Mikuta ir Algimantas Baltakis, iš A. Mikutos asmeninio archyvo. 1982

Nuolat dalyvaudamas mūsų susibėgimuose, rankraščių, publikacijų ar pirmųjų knygų aptarimuose Algimantas visada ateidavo pasiruošęs, ne kartą perskaitęs, visada kalbėdavo pagrįstai, jo analizės, kaip dabar prisimenu, būdavo išsamios, geranoriškos. Netgi sudrausdavo, pataisydavo įsismarkavusius kolegas, ne tik jaunuosius, pasišovusius supeikti svarstomas kūrybines paraiškas. Mano pirmininkavimo laiku pradėjome kviesti dažnesnius susirinkimus. Atsirado ir kritikų – Pranciška Genevičiūtė, Vidmantas Valiušaitis, Jonas Vabuolas. Vyko ne tik aptarimai. Tada dirbau Kauno dramos teatre, sumaniau tokius teminius vakarus-ciklą „Susitikimai su aktoriais“ Menininkų namuose. Labai palaikė Algimantas, pats stengdavosi dalyvauti ir pagirdavo: „Šaunuoliai, darykit!“ Kalbinau Valentiną Masalskį, Algimantą Masiulį, Virginiją Kochanskytę bei kitus.

Grožinės literatūros propagandos biure jau darbavosi Vidmantas Kiaušas-Elmiškis, jo rūpesčiu pradėjome dalyvauti literatūriniuse vakaruose kartu su vyresniaisiais, tada vadinome juos „klasikais“, važinėti po rajonus. Organizuoti, tartis teatras mane išmokė, išmokė tam tikros disciplinos, lankstumo, ypač su režisieriais, aktoriais… Ir visais klausimais įkyrėdavau pirmiausia A. Mikutai. Ir niekada nesu sulaukęs atmetimo, pašaipos. Svarstydavom įvairius variantus ir pasirinkdavome geriausią, žinoma, jo surastą ir apmąstytą.

Su Menininkų namais geriausi santykiai buvo vadovės, poetės Dalios Teišerskytės laikais (1973-1976). Jos dėka vyravo tokia laisva, tikrai demokratiška ir kūrybinė atsmosfera. Ir vėliau jos netrūko, bet, žinoma, jau mažiau. Keitėsi namų direktoriai, vienu metu net netekome dalies mums skirto ploto, tai A. Mikuta svaidė žaibus Vykdomajam komitetui ir kt. Reikliai ir priekabiai svarstė su savo biuru ir su jaunaisiais siūlomas kitas patalpas – Donelaičio g. 38, išsiaiškino, kad ir ten būsime kampininkai, atsisakė. O kuomet 1990 m., dar prieš Kovo 11-ąją išdygo toks naujas darinys – Kauno kultūros fondas ir užsigeidė perimti Menininkų namus (beje, fondui per mufti tufti tai pavyko padaryti), vienas iš pirmųjų, pasirašiusių motyvuotą protestą kartu su miesto kūrėjais, buvo Algimantas Mikuta.

Literatūros vakare Kėdainiuose. Bardas Alfredas Kukaitis, aktorius Robertas Vaidotas, poetas Algimantas Mikuta. 1985, iš Petro Palilionio asmeninio archyvo

Su šypsena ir nuolaidžiai jis sutikdavo įvairias mūsų iniciatyvas, palaikydavo, kad ir sienlaikraščio idėją. Kybojo toks didžiulis stendas mūsų kambaryje, kas ką norėjo, tą ir lipdė, atspausdinęs, pripiešęs ir pan. Ir parodijos, ir epigramos, ir šaržai. Ne visiems patiko, o Algimanats pagirdavo, pakrizendavo paskaitęs jaunatviškus „bliūznijimus“.

Kažkas iš „klasikų“, kalbėdamas apie jaunuosius, ironizavo: „Vilniečiams galvos susisuko nuo almanachų idėjos, o kauniečiai tik apie teatrą ir dramas kliedi“. Iš tikrųjų, vilniečiai poetai Vaidotas Daunys ir Valdemaras Kukulas tada rūpinosi kūrybinio jaunimo almanacho „Veidai” parengimu ir išleidimu (ten pateko ne vienas jaunasis kaunietis), o mes paskelbėme pjesių rašymo vajų, ir rimtai planavome organizuoti festivalį „Dramaturgijos rudenį“. O tada dramas suskato rašyti Gintaras Patackas, Vladas Baltuškevičius, Dovilė Zelčiūtė, Petras Venclovas ir kt. Kiek anksčiau – ir Petras Palilionis. Daugelį veikalų tįsdavau į teatrą, net pyktelėdavo kai kurie režisieriai. Bet ne vieną pavyko perskaityti teatro Meno tarybai. Nors tiek.  

A. Mikuta šį kelių entuziastų judėjimą palaikė ir rėmė, juk tik taip gali reikštis kūrybinė saviraiškos įvairovė. Teatrui, scenos menui jis niekada nebuvo abejingas ir labai svariai prisidėjo ir padėjo Kauno dramos teatrui, skubiai, bet labai kokybiškai 1986 m. išversdamas garsųjį Čingizo Aitmatovo romaną „Ešafotas“, specialiai režisieriui Jonui Vaitkui, kuris, tik gavęs vertimo pluoštelį, iš karto dėliojo savo inscenizaciją. Spektaklio, pavadinto „Golgota“, premjera įvyko 1987 m., numatytu laiku, žinoma, ir Algimanto Mikutos pasiaukojančio triūso dėka.

Algimantas Mikuta per Z. Gėlės literatūrinės premijos įteikimą poetui Gintautui Dabrišiui. 1983. Algimanto Puodžiūno nuotrauka

Rasdamas laiko kūrybai, vertimams, publicistikai, recenzijoms, Algimantas sėkmingai tęsė dar Vytauto Martinkaus bene 1976 m. sumanytą ir pradėtą „Pegaso“ literatūrinių vakarų tradiciją. Kiekvienų metų pradžioje perpildytoje didžiulėje Profsąjungos kultūros rūmų (dabar – Kauno kultūros centras) salėje vykdavo per metus išleistų kauniečių knygų pristatymas. Populiarus buvo tas „Pegasas“, vakarus vesdavo P. Palilionis, A. Dabulskis, ir žinoma, A. Mikuta. Svarbiausia, kad šalia „klasikų“, išleidusių kažkelintą knygą, pritūpdavo ir jaunieji su savo pirmosiomis ar antrosiomis knygelėmis. Ir kiekvienam būdavo randamas teigiamas žodis, paskata. Tradicija smagiai gyvavo, „Pegasas“ dar ilgai būtų skraidinęs kauniečius, bet knygų kiekis išaugo. Anksčiau išleisdavo 4-6 rinkinius, o pavyzdžiui, 2005 m. – jau net 47 knygas! Panašus kiekis, tai kiek sumažėdamas, tai padidėdamas, laikėsi nuolat, tad literatūrinių „Pegasų“ tektų surengti bent dešimtį, vienu kartu aprėpti tiek rinkinių neįmanoma. A. Mikuta pradėjo diegti kitas formas – nelaukdamas metų pabaigos, rengdavo konkrečios knygos sutiktuves-pristatymą.

Tradicinių literatūros vakarų “Pegasas” afišos

Bet svarbiausia, ką įsiminiau ne tik aš – tai principinga A. Mikutos pozicija dėl jaunųjų. Visada (žinoma, jei yra talento kibirkštys) gynimas, netgi kova dėl pirmosios knygos ar publikacijos. Toks lyg susitarimas buvo tarp jo, A. Dabulskio ir R. Keturakio, kalbant apie kokį funkcionieriui ar cenzūrai abejones keliantį pradedantį rašytoją: „Na, čia jau rimta, čia jau gerai, tai naujas žodis!“. Tokiais atvejais visada gindavo. Algimantas asmeniškai rūpinosi Gintaro Patacko priėmimu į Rašytojų sąjungą, Edmundo Janušaičio knygos išleidimu, rašė raštus visoms instancijoms dėl Vidmanto Valiušaičio persekiojimo po garsiojo Molotovo-Ribentropo pakto paminėjimo mitingo Vilniuje 1988 m.

Kauno jaunieji rašytojai 1985. Iš LRS Kauno skyriaus archyvo

Kažkada Algimantas Mikuta mūsų klasiką Juozą Grušą apibūdino kaip kalną. Pasakyčiau, kad ir jis pats kalnas. Kalnas poezijoje ir gyvenime. Buvo ir yra.  

 

Gediminas Jankus

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *