RAŠYTOJO GASPARO ALEKSOS APMĄSTYMAI “KELIONĖ BE PABAIGOS”. PIRMA DALIS

Prozininkas, poetas, dramaturgas Gasparas Aleksa. Elijaus Kniežausko nuotrauka

 

Gasparas ALEKSA

 

KELIONĖ BE PABAIGOS

Apmąstymai

Jei rašote tik sau, perskaitykite, ką parašėte,
ir po dešimties minučių taip pasibjaurėsite,
kad norėsite būti miręs.

Thomas Merton

 

Naujas literatūros vardas: Jurgutė

 

Kiekviena sekundė ir menkiausias įvykis ką nors keičia mūsų sielose. Ar mąstau apie kvantinės fizikos naujausius atradimus, ar gilinuosi į Jėzaus palyginimą apie sėjėją, ar bandau suvokti Dalai Lamos XIV žodžius apie pasaulio religijas, širdį užplūsta mintys, kad vis dar per mažai išmanau pasaulį.
Rašytojas žvelgdamas į save, į savo tikrąjį ,,aš“, atranda visa, kas skatina kurti. Pasak Thomo Merono, šventieji įžengia į Dievą, kad būtų kuriami. Rašytojo savikūra ir savivoka jį žudo ir tobulina, jis tarytum rugio grūdas, pasėtas vėlyvą rudenį, patenka į šalčio spąstus, kad pavasarį sudygtų.
Lietuvių rašytojai retai palieka nuoširdžius testamentinius tekstus skaitytojams ir sielos bičiuliams. Jurga Ivanauskaitė paliko. Kalbu ne vien apie ,,Viršvalandžius“, sukrėtusius daugumą jos gerbėjų, bet ir apie Jurgos kovą su liga istoriją, apie paliudytą moters tvirtybę. Jai pavyko būti savimi.
Jurga iš tiesų dosniai padalijo mums savojo asmens atmintį.
Tikiu, kad atminties „namai“ – mūsų sielose, todėl atmintis nemirtinga – kaip ir pati siela.
Išeidama iš žemiškojo pasaulio, Jurga buvo pasiekusi brandžios asmenybės aukštumas. Ji – žmogus, keitęs, o gal ir tebekeičiantis pasaulį. Tą jos poveikį dar ir šiandien aptinku bibliotekose. Jurgos Ivanauskaitės knygos švyti nuo skaitytojų prisilietimų, įvairiais rašikliais pažymėtų citatų, užlenktų lapų. Tos knygos gyvos, jos dalyvauja mūsų gyvenimuose.
Žmogaus atmintis paklūsta subtiliai, nors nenuspėjamai vidinei jausmų ir pojūčių atrankai. Kartais tiesiog stebiesi tos atrankos išsidėstymu, vidiniais ryšiais – net nežinai, kokia akimirka, kokio įvykio nuotrupa, kokia nuotrauka ar netikėtai suskambęs žodis ištrauks į paviršių visa, ko tau šią valandėlę labai reikia.
Į mano namus pirmąją žinią apie naują vardą literatūroje – veržlią ir žaismingą jauną rašytoją Jurgą Ivanauskaitę – atnešė lietuvių literatūros patriarchas Jonas Mikelinskas.
Buvo devintasis praėjusio amžiaus dešimtmetis. Po ilgus metus besitęsusio brežnevinio sąstingio, po tam tikro, nors ir labai nemalonaus šalies „stabilumo“, Sovietų imperiją ėmė valdyti gensekas Jurijus Andropovas. Keistas laikmetis… Darbo dienomis mieste – kino teatruose, parduotuvėse, kirpyklose – pasirodžiusius žmones gaudydavo milicija, grūsdavo į juodus voranokus, veždavo į skyrius… Ten reikėdavo pasiaiškinti, kodėl šlaistaisi gatvėmis, kodėl nesi darbe. Niekam nerūpėjo, kad tuščioje maisto prekių parduotuvėje tryneisi laukdamas, kada pagaliau atveš kiaulių galvų ar jaučio kanopų – sovietinio inteligento ,,skanėstų“…
Daug blogiau, jei tave dienos metu užtikdavo sėdintį Laisvės alėjoje, po liepomis, ar buvusioje Lenino aikštėje, Vilniuje, po ,,stalininiais“ žibintais – tada neturėdavai net ir to menkučio pasiteisinimo, kad noras „gauti produktų“ tave į gatvę išvijo… Juk nepradėsi milicininkams pasakoti, „nusiplovęs“ iš darbo, nes lauki pažįstamos knygyno vedėjos ir viliesi „iš po prekystalio“ nusipirksiąs įdomesnę knygą…
Ką tik buvo gimęs jaunėlis mano sūnus Gasparas. Sukau galvą, kaip tą savo kūdikį pašventinti. Padėjo Jonas Mikelinskas. Jis kreipėsi į monsinjorą Kazimierą Vasiliauską. Kunigas sutiko vaikelio krikšto sakramentą, gražiausią ir brangiausią iš visų Dievo malonių, suteikti namuose. Jonas Mikelinskas tapo sūnaus krikštatėviu. Netikėtai atsiradusi giminystė leido mudviems dažniau matytis ir apie daug ką atvirai pasišnekėti.
Sykį, po brangvynio taurelės, sūnaus krikšto tėvas, nevengęs išsipasakoti asmeninių negandų, prabilo apie malonų šviesos spindulėlį: Dailės institute (dabar – Dailės akademija), studijuojanti tokia jaunutė prozininkė Jurga, kuri paprašiusi metro įvertinti jos pirmuosius kūrinius.
Daug vėliau aptikau nuspėjamas giliąsias šio prašymo priežastis. Jurgos močiutė Halina Korsakienė karo metais buvo Jono Mikelinsko mokytoja Pasvalio gimnazijoje. Rašytojas – patikimas Halinos ir Kosto Korsakų žmogus, kurio nuomonė apie anūkės Jurgutės kūrybą jiems tikriausiai buvo svarbi. Kad seneliai globojo ir auklėjo Jurgą, žinių aptikau jos močiutės, rašytojos Halinos Korsakienės atsiminimų knygoje ,,Namas, kuriame gyvenome“. Močiutė atsimena: ,,Anūkėlei susirgus bronchine astma ir gydytojui P. Baubliui patarus būtinai ilgesnį laiką pabūti su ja prie jūros, man dažnokai tekdavo palikti Kostą Turniškėse, globojamą mūsų ilgametės šauniosios šeimininkės Adelės. Visada būdavo kiek neramu, kad vėl kas nesutrikdytų jo poilsio valandų nuošalioje sodybėlėje. Kad kokia nors ,,praryta rupūžė“ neišvestų iš pusiausvyros“. O senelio, Kosto Korsako dienoraštyje 1968-III-6 užrašyta: ,,Jurgutę šiandien paguldėme į ligoninę. Vaikas išvažiavo su džiaugsmu, dar nesuprasdama, kas jos ten laukia…“

 

„Supuvusių“ Vakarų „specialistė“

 

Šiandien susiradau ir visiškai kitaip perskaičiau 1982 metais liepos mėnesį ,,Nemuno“ žurnale išspausdintas dvi Jurgos Ivanauskaitės noveles – ,,Namas užmiestyje“ ir ,,Atsitiktinis pokalbis birželio naktį“.
Jurga rašo apie Vienišystę ir Baimę: „Patikėkit, man buvo labai baisu, man buvo taip baisu, kad neprisimenu, nei ką jaučiau, nei ką galvojau, negaliu to čia aprašyti. Jei kas iš jūsų savo rankomis esate užmušęs dievą – mane suprasite.“
Žodis Dievas išspausdintas mažąja raide. Kitaip rašyti tuomet buvo draudžiama. Žurnalų, poezijos ir prozos knygų redaktoriai autoriams apskritai patardavo neminėti tokio žodžio. Eilėraščių tekstuose, be Dievo, nepageidauta ir kitokio „negatyvo“. Mirtis, liūdesys, ašaros – visa tai buvo brauktina… Taip pat, deja, ir Tėvynė, jei tik prieš ją nesipuikavo būdvardis tarybinė. Sovietų jaunimas ir senimas visuose leidiniuose privalėjo entuziastingai liudyti laimingą gyvenimą. Mes visi privalėjome entuziastingai šypsotis, nes buvome piliečiai šalies, kuri, tremianti ir lageriuose kalinanti milijonus, lyg niekur nieko kūrė dainas „tėvynei“ nuo Maskvos iki Šiaurės jūrų, gdie tak volno dyšet čeloviek… Apie gulagus ir politinius kalinius – mirtina tyla. Užtat kuo garsiau garbstomi jaunuoliai, vykstantys į imperijos platybes įsisavinti apleistų, nederlingų žemių – plėšinių…
,,Nemuno“ žurnalo, kuriame atspausdintos pirmosios Jurgos novelės, įvadiniame straipsnyje kaip tik apie tokį tarybiškumą ir suokia tuometis komunistinės jaunimo sąjungos vadovas.
Kaip į leidinį prasmuko Jurgos Ivanauskaitės tekstai, liudijantys neįprastą, hiperbolizuotai jautrią, siurrelistinių vizijų paveiktą pasaulėjautą? Sunkoka suprasti. Net šiandien. Ką jau bekalbėti apie 1982-uosius.
Kodėl stebiuosi tuo, kas šių dienų jauniausiajai rašytojų kartai gali atrodyti juokinga? Jaunimas juk nežino, kas yra politinė kūrybos cenzūra. O mes tai patyrėme – kiekvienas savaip. Anuomet buvo atidžiai cenzūruojama kiekviena rašytojo publikacija.
Po 1986-aisiais įvykusios avarijos Černobylyje (jau gerokai „šiltesniais“, genseko Michailo Gorbačiovo laikais) teko šiek tiek padėti ukrainiečių poeto ir vertėjo Dmitro Čeredničenkos šeimai, nukentėjusiai nuo radiacijos. Norėdamas bent truputį prablaškyti slogios nežinios kamuojamą Dmitro šeimą, pasiūliau savaitgaliais pakeliauti. Vienas maršrutų vedė į Kiršus, į Salomėjos Nėries bei jos motinos tėviškes. Po įspūdžių, patirtų Suvalkijoje, Dmitro tiesiog pašėlo: reikia parašyti peticiją, reikia būtiniausiai kreiptis į kompartijos CK! Kodėl Kiršuose viskas taip baisiai apleista?
Šiuo reikalu susirūpinusį ukrainietį Dmitro Čeredničenką palydėjau į ,,valdžios būstinę“. Mudu atsidūrėme tuometės Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto kultūros skyriaus vedėjo Sigito Renčio kabinete ir atsitiktinai nugirdome pokalbį telefonu. Iš nuotrupų supratau, jog ideologas Renčys su atsakingu ,,Literatūros ir meno“ asmeniu aptarinėja Sigito Gedos publikacijos likimą – buvo ,,derinami“ poeto sonetai, skirti Maironiui. Reiklusis cenzorius aiškiai pasakė „klapčiukui“ kitame laido gale: jeigu autorius atsisakys tos ir tos eilutės, tokių ir tokių žodžių, pakeisdamas juos kitais, eilėraščius spausdinkite, jeigu ne – atmeskite.
Tuometinę situaciją gerai atspindi ir mudviejų su Dmitro vizito į CK rūmus tikslas. Vyresnioji skaitytojų karta turėtų gerai prisiminti: ko jau ko, o Salomėjos Nėries garbinimo sovietmečiu tikrai nestigo. Manau, visiems mums atrodė, jog tėviškėje poetė itin pagerbta. Tačiau apsilankę Vilkaviškio rajone mudu su Dmitro tiesiog pašiurpome. Kiršai atrodė nykiai. Aukštuose gluosniuose kioksojo tušti, žolių prižėlę gandralizdžiai – medžių šakos taip iškerojusios, kad paukščiai nebegalėjo į juos nutūpti. Gandrai, nenorintys palikti sodybos, lizdus krovė ant elektros stulpų, ant tvarto kraigo. Šalia poetės tėvų buvusio sodelio spygliuota viela aptvertame diendaržyje tvyrojo galvijų kanopų suminkyto ir išmaknoto mėšlo smarvė…
Kad kaime ganomos kolchozo karvės, nei manęs, nei Dmitro nestebino. Stebino amoniaku pradvisusi netvarka. Juk visiškai šalia, ant Salomėjos Nėries gimtojo namo pamatų, kiekvieną pavasarį vykdavo poezijos šventės… Juokavome: gal tarybų valdžia mėšlo smarve tiki ištrinsianti iš žmonių atminties, kad poetės tėvai buvo turtingi ūkininkai?
Visa tai ir išdėstėme Sigitui Renčiui. Išklausęs mūsų „pretenzijų“, partijos funkcionierius, labai maloniai, nors gana įkyrokai palydėjo mudu su Dmitro iki pat laukųjų „galingojo“ pastato durų, kad tik nesugalvotume savo „skundo“ oficialiai užregistruoti, kad nepaliktume rašytinio liudijimo, kokiu tikslu čionai atsibastėme.
Deja, kaip tik tokiam žingsniui – užregistruoti abiejų pasirašytą raštą – mudviem su Dmitro ir pritrūko drąsos…
Visame šiame kontekste, kurį trumpai papasakojau, dar paradoksalesnis atrodo tas faktas, kad pirmąją Jurgos Ivanauskaitės publikaciją „Nemuno“ žurnale skaitytojams pristato Jonas Mikelinskas. Jauna mergaičiukė drąsiai patikėjo savo kūrybos pradžią rašytojui, apšauktam sovietinės tikrovės juodintoju ir išmestam iš Lietuvos rašytojų sąjungos prozos konsultanto pareigų! Juk Jonas Mikelinskas, KGB specų vadintas nepataisomu, buvo grėsmė, galinti demoralizuoti sovietinį jaunimą… Genrikas Zimanas žurnalo ,,Komunistas“ vyriausias redaktorius, Jono Mikelinsko apsakyme atpažinęs save, sugebėjo užkirsti kelią rašytojo kūrybos spausdinimui.
Pristatydamas „Nemuno“ skaitytojams Jurgą, Jonas Mikelinskas gudrauja visu patyrusio žmogaus apsukrumu. Jis parašo eilutes, puikiai atliekančias ,,perkūnsargio“ vaidmenį: „O kuo įdomios, savitos tos novelės?! Pirmiausia tuo, kad gana gerai atspindi Vakarų jaunuolio vidaus pasaulį, jo buitį, dvasines krizes, draugystę, meilę, atkaklų savęs ieškojimą, pastangas susigaudyti savyje ir aplinkoje.“
Jaunoji rašytoja pristatoma vakarietiško gyvenimo žinove?
Dar daugiau: skaitytojui įteigiama, jog autorė rašo apie herojų, kuris „ieškodamas savęs, aiškumo, šilumos, supratimo bei dvasinės atramos, susipažįsta ne tik su bitnikais, hipiais, pankais, bet ir su dzen-budizmo etika bei estetika, Ničės filosofija, stengiasi susigaudyti psichoanalizėje, absurdo apologetų kūryboje, liguistose siurrealistų vizijose.“ Taip prasideda drąsus jaunutės Jurgos literatūrinis žaidimas – rašyti tartum apie pūvančius Vakarus, o iš tiesų atspindėti bendraamžių ir bičiulių, ieškančių kitokios patirties, gyvenimą.

 

Pakalnutės – permainų simbolis?

 

Oficialioji sovietinė rutina buvo privaloma visiems. Ji tapo našta jaunam ir senam, tačiau labai pasistengus, tapdavo įmanu sukurti keistokas „žaidimo“ taisykles, kurios neerzintų partinių skalikų…
Tais laikais net ir vienas galėjo būti lauke karys.
Tokie „kariai“ – dirbdami kultūros leidinių redakcijose, leidyklose – tyliai, su tikru Sizifo užsispyrimu stengėsi įleisti į „brandųjį socializmą“ bent gurkšnį gryno oro.
Jurga Ivanauskaitė augo šeimoje, turinčioje gilias meno tradicijas, perduodamas iš kartos į kartą. Senelis, Kostas Korsakas – prisiekęs lietuvių literatūros tyrinėtojas, profesorius, akademikas, močiutė, Halina Korsakienė – rašytoja, tėvas, Igoris Ivanovas – talentingas rusų dailininkas, motina, Ingrida Korsakaitė – subtili dailėtyrininkė.
Tikėtina, kad senelių namuose nuo mažens įgyta patirtis brandino kitokį Jurgos požiūrį į sovietinę realybę, nei buvo oficialiai priimta.
Apie tai liudija ištrauka iš minėtos Halinos Korsakienės knygos: ,,Kartą praradęs ramybę dėl nelaukto sukrėtimo, Kostas atlankė mus Palangoje, pajutęs reikalą ,,išsikalbėjus aprimti“. Amžina jūros mūša visada raminamai veikdavo pašlijusius jo nervus. Sugalvojome suruošti išvyką į Ventės Rago apylinkes, kurias dar nelabai pažinojome. Atvykę į tą iš tiesų žavų pamario kampelį, netikėtai užtikome čia nemažą būrį pažįstamų, tarp kurių buvo ir sovietinės Lietuvos valdovas Antanas. Sniečkus su šeima, ir Juozas Banaitis (sovietinės Lietuvos kultūros ministras) su žmona aktore Kazimiera Kymantaite ir dar kai kurie. Visi atrodė gerai nusiteikę, kūreno didelį laužą, virš kurio pakabintame puode jau kunkuliavo žuvienė. Turbūt aistringi žvejotojai buvo gerokai praalkę, nes Kymantaitė jau čirškino keptuvėje nemažai surinktų baravykų. Pakvietė ir mus prisėsti prie linksmos puotos gamtos prieglobstyje. Paragavę skanios žuvienės ir pakepintų baravykų, mūsų mažai anūkėlei pavargus ir ėmus zirzenti, paskubėjome atsisveikinti su vasarojančia linksma kompanija ir grįžti atgal į Palangą. Kažkodėl A. Sniečkus panoro mus kiek palydėti. Atrodė jis tą dieną, žūklei gerai nusisekus, ypač pakilaus ūpo. Šlepsėjo basomis kojomis, pasiraitęs ligi kelių nublukusį treningą. Dažniausiai matytas prezidiume už stalo ar rūsčiai kalbantis iš tribūnos, pasirodė man labai neoficialus, prieinamai paprastas. Kiek paėjėjęs prisėdo ant iškilusio kauburiuko ir ėmė kojine šluostytis smėlėtas pėdas. Stabtelėjome ir mes. Staiga, gal paakintas sočios žuvienės pakeltos nuotaikos, kreipėsi į Kostą:
– Jau laikas, laikas apsispręsti, ar girdi?
Kostas iš nuostabos apstulbo dėl šito netikėto paraginimo čia, gamtoje, pirmajam
sekretoriui sėdint ant vėjų supustyto kupsto ir… aunantis batus.
– Reikia, reikia apsispręsti, ar girdi, jau laikas!
Vis dar nepaleisdamas mūsų, A. Sniečkus ėmė aiškinti, kad jam, Korsakui, bus daug
lengviau dirbti, įstojus į partiją. Argi jis to pats nesuvokia? Jo nepartiškumas daug kam rėžiąs akį… Sukeliąs nepasitikėjimą. Netgi įtarumą! Daug kas negali suprasti tokio Korsako elgesio: kas jį laiko, kad nestoja į partiją? Kai daugelis į ją veržte veržiasi!
Kostas tylėjo.
Antanas Sniečkus, baigęs autis batus, atsistojo, nusipurtė nuo treningo smėlį ir su sniečkiška plačia šypsena apvalainame veide padavė atsisveikinimui ranką ir dar kartą įsakmiai pakartojo:
– Laikas pagaliau apsispręsti, ar girdi!
Ir į mane kreipdamasis:
– Paveik, paveik jį! Paspausk! – garsiai prasijuokė smagiu sniečkišku juoku.
Paėjus geroką kelio galą Kostas atsipeikėjęs pasakė:
– Nieko sau rimtas pokalbis! Aunantis batus… Pasisekė, matyt, meškeriojimas.
Pasakiau, kad man netgi patiko Sniečkaus neoficialus paprastumas. Gal tikrai jis linki mums gero?
– Ne, į tuos spąstus aš jau nelįsiu!
Gal ir lengviau būtų dirbti, sutiko Kostas. Bet ar tai nebūtų atsisakymas menkiausio savarankiško samprotavimo? Beliktų klusniai, kas įsakoma, vykdyti! Ar tai nereiškia galutinai prarasti savojo aš? Kurio ir taip ne kiek jau likę…
Bridome per smėlį tarp žemaūgių pušelių. Kostas, paėmęs ant rankų anūkėlę, vis dar susijaudinęs tęsė netikėtai išprovokuotą pokalbį. Nori mane galutinai supančioti, piktai kalbėjo, jis, ir dar kada rado laiką – kojine valydamasis tarpupirščius! Ne, taip lengvai manęs nepaims.“

Senelius Jurgutė labai mylėjo ir jų jaudulys veikė jos mažą širdelę.
Tikėtina, kad namuose buvo šnekama apie modernią poeziją ir Kaune puoselėjamą dramaturgiją, apie Jono Jurašo spektaklius ir Modrio Tenisono pantomimą…
Jurga turėjo žinoti ir apie alternatyvius jaunimo judėjimus – tiek užsienyje, tiek Lietuvoje, o tiksliau pasakius, Laikinojoje sostinėje.
Kaune anuomet tvyrojo išskirtinė kultūros atmosfera. Čia dirbo jau minėti Jonas Jurašas ir Modris Tenisonas, čia kūrėsi puikios lietuviškojo roko grupės, kurias valdžia „užtrumpino“ po Romo Kalantos susideginimo. Laimė, lemtingais 1972-aisiais prasidėjus visuotiniam kultūros „valymui“, išliko bent jau „Nemuno“ žurnalas, prieš penkerius metus Lietuvos rašytojų sąjungos ir Lietuvos komjaunimo centro komiteto įsteigtas tuomet itin pažangus leidinys, nors be „kadrų valymo“ neapsieita ir čia: paskutiniu lašu, perpildžiusiu partijos „kantrybių taurę“ tapo „Nemune“ paskelbtas literatūrologo Vytauto Kubiliaus straipsnis „Talento mįslės“, kuriame suabejota socrealizmo literatūros vertybėmis ir oficialiąja rašytojų hierarchija…
Poetą Antaną Drilingą prie redakcijos vairo tuojau pat pakeitė prozininkas Laimonas Inis – veikiausiai pragmatiškesnis ir atsargesnis vyriausiasis redaktorius, tačiau ,,Nemunas“ vis dar gebėjo balansuoti ant pavojingos ,,galima – negalima“ ribos. Tikriausiai todėl savo pirmajai publikacijai Jurga su ją globojančiu Jonu Mikelinsku ir pasirinko ne tuometę „Pergalę“, ne „Literatūrą ir meną“, o būtent šį, po truputį maištauti vis dar gebantį žurnalą.
Aktyvi politinė ir religinė rezistencija Lietuvoje išryškėjo aštuntąjį dvidešimtojo amžiaus dešimtmetį, kai J. Ivanauskaitė tebebuvo paauglė.
Ar Jurga žinojo apie pogrindyje leidžiamą „Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką“, nespėliosiu. Tačiau, kad matė kitus savilaidos leidinius, neabejoju – jeigu samizdatas pasiekdavo net ir mane, gydytoją, ką jau bešnekėti apie „dailiokus“, kuriuos taip masino hipių ir bitnikų ideologija? Juoba, daugelis filosofinių, teosofinių ar orientalistinių samizdato traktatų, kuriuos, gavęs vos ,,vienai nakčiai“, pasislėpęs skubėdavai perskaityti, ne iš kur kitur, o kaip tik iš to meto Dailės instituto rūmų vilniškius ir pasiekdavo…
Po pirmųjų novelių publikacijos, o ypač po knygos ,,Pakalnučių metai“ (1985) pasirodymo, Jurga neabejotinai tapo ,,sovietų standartais“ nepatenkinto, nedrąsiai maištaujančio, meniškos prigimties jaunimo traukos centru.

 

Gyventi. Draudžiama užmiršti

 

Didysis praregėjimas po Sausio Tryliktosios apėmė daugelį mūsų tarytum užkrečiama karštinė. Visi žmogiškieji pojūčiai tapo aštresni. Naujausios žinios sklido nepaprastai greitai, buvo perduodamos iš lūpų į lūpas autobuse, gatvėje, belaukiant troleibuso. Tada ir subrendo daugybė naujų idėjų – pasijutome drąsiais pasaulio piliečiais.
Dažnai mintimis sugrįžtu į tas akimirkas, kai teko veikti kartu su Jurga ir patirti džiugius laimėjimus – kaip tada mums, Lietuvos fondo ,,Tibetas“ ir Vilniaus Tarptautinės Amnestijos grupės nariams ir rėmėjams – atrodė.
Lietuvoje Tarptautinės Amnestijos grupę tuojau po 1991 metų sausio 13-osios įvykių įkūrėme kartu su poete Daina Pranckietyte. Iš pradžių sunku buvo suburti žmones. Ėmėmės nukankintų ir nužudytų sovietinėje kariuomenėje lietuvių rekrūtų bylų, tikėdamiesi padėsią atstatyti tiesą, sumažinti tėvų skausmą, bet paaiškėjo, kad Tarptautinės Amnestijos grupė negali ginti savos šalies piliečių teisių. Tada pradėjome organizuoti renginius, skirtus mirties bausmei Lietuvoje panaikinti. Tarptautinės Amnestijos sekretoriato, įsikūrusio Londone, darbuotojai, pamatę mūsų iniciatyvas, oficialiai įregistravo Lietuvos grupę ir pavedė ginti Kinijos ir Turkijos sąžinės kalinius.
Kaip susipažinau su Jurga, kada susitikome akis į akį, neatsimenu. Netapau artimu jos bičiuliu. Mus siejo vien tiktai bendras rūpestis – sąžinės kaliniai. Jurga Ivanauskaitė, aistringa keliautoja, ypač susižavėjusi Prarastąja Pažadėtąja žeme – Tibetu, susirūpinusi jo laisvės byla, mąstė apie akcijas, skirtas šios šalies nepriklausomybei ginti. Tai mus ir suvienijo.
Rašytojų sąjungos kavinė ,,Suokalbis“ vienu metu buvo tapęs jaunų rašytojų susibūrimo vieta. Kartais čia pasirodydavo ir Jurga, bet mėgdavo atsisėsti atokiau, stebėti aplinką. Jos grožis darė įspūdį. Tikriausiai ne vienam jaunuoliui širdis imdavo dažniau plakti, pamačius mąslias akis ir vilnijančius plaukus. Tačiau Jurga bevelijo žavėti iš tolo. O jeigu jau ir atsitikdavo taip, kad patekdavo į literatūros jaunimo sūkurį prie vieno stalo, nors šalin nebėgo, tačiau pokalbyje dalyvaudavo ramiai, tylokai. Jos balso tembras buvo malonus, nerėžiantis ausies.
Bohemiškieji kolegos, deja, gana skeptiškai žiūrėjo tiek į Jurgos rašymą, tiek ir į jos visuomeninę veiklą.

BUS DAUGIAU

Prie Antakalnio kapinių pasitinkame Kinijos vicepremjierą ir užsienio reikalų ministrą Cen Cicen (Qian Qichen). Iš kairės: rašytojai Gasparas Aleksa, Jurga Ivanauskaitė ir dailininkė Aušrelė Anuškevičiūtė, 1994, Vilnius.

Kaunas Laisvės alėja. Tarptautinės akcijos dalyviai renka parašus Laisvės alėjoje. ,,Lietuvos aidas“, 1994-06-14. Nr.115.

Piketas prie Kinijos ambasados. Nuotraukoje iš kairės: Benediktas Januševičius, Gasparas Aleksa ir Jurga Ivanauskaitė. ,,Lietuvos rytas“, 1994-03-11. Nr.48.

Dmitro Čeredničenko. Iš kairės: Ukrainiečių rašytojas Dmitro Čeredničenko, jo dukra Oliana Rūta, mano mama Teofilė Aleksienė. Stovi mano teta Teodora Rimkūnienė. Veliuona, Antkalnės kaimas. 1986.

 

Nuotraukos iš rašytojo Gasparo Aleksos asmeninio archyvo

Lietuvos rašytojų sąjungos veiklą „Gyvoji literatūra: kūryba, refleksijos, aktualijos“ iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba