LAUDACIJA GASPARUI ALEKSAI JUBILIEJINIO GIMTADIENIO PROGA. LAUDAMUS DILECTUM SCRIPTOREM!

 

Gasparas Aleksa. Mildos Kiaušaitės nuotrauka

 

LAUDACIJA GASPARUI ALEKSAI JUBILIEJINIO GIMTADIENIO PROGA. LAUDAMUS DILECTUM SCRIPTOREM – ŠLOVINAME MYLIMĄ RAŠYTOJĄ!

 

Gediminas JANKUS

 

Džiugu, kuomet atsiranda proga pagerbti mylimus kūrėjus – bene tinkamiausia per jų gražias gyvenimo ar kūrybos sukaktis, nors, be abejo, derėtų daug dažniau kalbėti apie jų įsiminusius kūrinius, visuomeninę veiklą, ryškius pasiekimus. 

Būtent vienas iš mano gerbtiniausių kolegų, jau seniai tapęs pavyzdžiu – prozininkas, poetas, dramaturgas Gasparas ALEKSA nūnai pradeda savo gražaus artėjančio Jubiliejaus sutiktuves, pradeda ne dėl dėl kokio įgeidžio – tiesiog skirtingai žymimos jo gimimo datos -dėl kažkokio rikto įrašuose vienur gruodžio 15-oji, kitur – sausio 1-oji. Laikysimės tos metų pradžios dienos, tačiau tai nei kiek netrukdo pradėti Jubiliato sveikinimus dar iki Šv. Kalėdų, tęsti kartu su Naujamečiais palinkėjimais ir fejerverkais.

Gasparas Aleksa – retas ir unikalus rašytojas, jau seniai pagarsėjęs mūsų literatūroje, vienas įdomiausių ir originaliausių autorių. Debiutavęs kaip dramaturgas („Pakerėtieji“: pjesė. – Vilnius: Vaga, 1992) ir poetas („Lauk šoko ugnis“: eilėraščiai. – Vilnius: Vaiva, 1993), po beveik dešimties metų rašytojas Gasparas Aleksa įsitvirtino ir kaip įdomus, labai kūrybingas prozos autorius.

Rašytojas yra baigęs Kauno medicinos institutą (dabar Lietuvos sveikatos mokslų universitetas), 1971–1982 m. dirbo chirurgu Šakiuose, 1983–1990 m. – Vilniuje), atliko tūkstančius operacijų, dėstė chirurgiją Vilniaus medicinos mokykloje, tad pirmasis stambus jo prozos kūrinys – romanas „Adomo broliai ir moterys“ (2001) pasakojo apie gydytojų chirurgų darbus ir gyvenimą. Jau šiame kūrinyje autroius arskleidė gebėjimą jungti tikrovės ir fantazijos pasaulius, išmonę ir autentiškas detales. 

Trečiasis G. Aleksos romanas „Ėriukėlis stiklo ragais“ (antrasis –  „Pusė obuolio Ievai“, 2002, Lietuva Sąjūdžio laikais griūvant Sovietų imperijai), nukelia į fantastinį ateities laikotarpį. Veiksmas vyksta apie 2150-uosius nebeatpažįstamoje Lietuvos žemėje: negyvas Nemunas, negyvi medžiai jo pakrantėse, dirbtiniai ežerai su delfinais, klonuotų žmonių bedvasė bendruomenė.  Rašytojo vizijoje tokia Lietuva – tai tuštėjančios realybės žemė, praradusi savo tapatumą, individualumą, natūralų grožį ir įvairovę. O svarbiausia – jausmų pasaulį.

Kompozitorė Snieguolė Dikčiūtė pagal šį romaną sukūrė intraOperą  “Ėriukėlis stiklo ragais“ – tarpdisciplinės muzikos, žodžio, judesio, garso objektų ir vizualių žaismių pasaulį. Žiūrovai tapo kūrinio dalyviais, keliaujančiais per menamą žmogaus kūno vidų. 

Su medicinos pasauliu, kuris buvo plačiai išskleistas pirmuose romanuose, rašytojas neišsiskiria, tačiau tas pasaulis nuo mūsų nutolęs pusantro šimto metų ir įgijęs fantasmagoriškus, groteskiškus pavidalus. 

Būtina paminėti ir penktąjį Gasparo Aleksos romaną „Šventojo Akiplėšos medžioklė“ apie garsų kunigą, sovietmečio disidentą Juozą Zdebskį, kurio pasišventimas tikėjimui ir pasipriešinimas okupantams tapo legendomis. Jame gausu faktų, tačiau rasime ir kūrybinės išmonės. Štai kitas romano personažas – chirurgas Jurgis Šalna patenka į KGB pinkles ir tampa kunigo persekiotoju. Įtempto siužeto romanas skatina mąstyti apie neatšaukiamą dvasios ir kūno bendrystę, apie meilę priešams, moterims ir Dievui.

Šiame romane kitaip nei iki šiol prabylama apie erotiką bei seksualumą, drąsiai atskleidžiamas kunigo santykis su jaunomis bičiulėmis, paklydusiomis ir abejojančiomis, teikiančiomis jam įkvėpimo sielovados misijai. Celibatui įsipareigojęs kunigas ir moterys ir merginos iki šiol Lietuvoje – delikati tema.

Žinoma, visą dėmesį prikausto išmoningai atkleista kunigo J. Zdebskio asmenybė, jo dvasiniai ieškojimai, originalus ir netikėtas neišgalvotas romano veikėjas – poetas Algirdas Verba. Spalvingas, talentingas kūrėjas. Beje, Gasparas Aleksa kartu su Alfu Pakėnu yra sudaręs atsiminimų knygą „Pilkoji Algirdo Verbos žvaigždė“ (Kaunas: Kauko laiptai, 2015).

Jurbarko rajono bibliotekos parko alėjoje – suolelis, skirtas kraštiečiams kūrėjams Violetai Šoblinskaitei ir Gasparui Aleksai.

 

Ypatingai svarus ir svarbus ne tik mūsų Jubiliato kūryboje, bet ir nūdienos lietuvių prozos panoramoje, mano manymu, yra romanas “Baik cirkus, Cvirka!” (2021). Tai ne tradicinis gerai žinomų faktų, dokumentų ar prisiminimų atpasakojimas, ne paviršutiniškas banalybių ir anekdotų apie rašytoją rinkinėlis, o skausmingas, atviras, intriguojantis pokalbis apie talentingą kūrėją, „kairįjį“ inteligentą, įtikėjusį „broliškos Sovietų Sąjungos“ geranoriška globa, aktyviai skleidusį socializmo idėjas, galų gale pakliuvusį į kultūrbolševizmo spąstus ir keistomis aplinkybėmis pokario metais netikėtai mirusį.

Ši jauno, nė 40-ies metų nesulaukusio talentingo, pripažinto prozos meistro mirtis, apaugusi gandais, sąmokslo teorijomis ir melais ar nutylėjimais, G. Aleksos knygoje atskleidžiama visai kitu, netikėtu rakursu: dažnai kalbama arba duodama suprasti apie sąmoningą, laipsnišką rašytojo moralinį ujimą, ideologinių reikalavimų gausą, atsakomybės už jo „prižiūrimų“ kolegų – sovietinių „sielos inžinierių“ (Stalino pamėgtas rašytojų apibūdinimas) – naują, skambų socialistinio realizmo perpildytą kūrybinį žodį. Vis tik bene kraupiausiai romane nuaidi užuominos apie tiesioginį, fizinį rašytojo sunaikinimą, tikrą nuodijimą. Nors P. Cvirkos mirtis jau ir tada buvo apipinta įvairiais gandais, – kai kurie literatūrologai, kolegos tvirtino, kad jis mirė nuo trūkusio apendicito, kiti – kad nuo infarkto (tai mini ir itin solidžios, akademinės monografijos „Petras Cvirka“ autorius Petras Bražėnas, nemažai vietos skyręs ir gan išsamiai rašytojo biografijai (Vilnius: Vaga, 1998), – ko gero, būtų sunku tuo patikėti, tačiau Gasparas Aleksa – medikas, ne tik rašytojas, tad į jo prielaidas verta atkreipti dėmesį, juolab jos pateikiamos remiantis iki šiol nežinotais šaltiniais.

Imdamasis šio kūrinio, autorius atsakingai, reikliai išnarpliojo aibes prisiminimų, liudijimų apie kanonui priklausantį rašytoją, atmetė sovietinės ideologijos dešimtmečiais kurtus bei bruktus štampus. Romane su propagandos pezalais nuolat polemizuojama, ginčijamasi, pateikiama visiškai priešinga, netikėta P. Cvirkos poelgių ir veiksmų traktuotė. Tekste gausu įžvalgų, kurios yra ne tik kūrybinės laisvės išdava. Skaitydamas dar kartą įsitikinau, jog tokioms įžvalgoms vien rašytinių šaltinių nepakanka – būtini pokalbiai su dar gyvais liudininkais, išgyvenusiais tas dramatiškas dienas, buvusiais šalia.

Pats autorius kilęs iš P. Cvirkos gimtųjų vietų, kad jį nuo jaunumės lydėjo autentiški rašytojo artimųjų, kaimynų, moksladraugių prisiminimai, knyga įgauna rimtą, visais atžvilgiais pagrįstą traktuotę. Bet, išlaikydamas biografinį-istorinį pasakojimo pobūdį, autorius kategoriškai atsisako nepelnytos panegirikos savo herojui. Atmesdamas linijinį pasakojimą, G. Aleksa pasitelkia „šokčiojantį“, besikeičiantį kaleidoskopinį stilių: sapnus, vizijas, košmariškus vaizdinius, sugrįžimus į praeitį, laiko sampynas, kuriuose nuolat grįžtama prie lemtingų paskutiniųjų P. Cvirkos gyvenimo dienų ir valandų. Anapusinė iliuzija, knygų herojų bei personažų kuždesiai, kūrybinė graužatis ir nuolatinė kančia – toks kinematografinis „trūkinėjančios juostos“ principas perteikia herojaus būklę, karščiuojančią sąmonę, kurioje susilieja realybė ir sapnai, ryškiausi gyvenimo epizodai ir sąžinę kamuojantys košmarai.

Romano autorius pasitelkia ne vien kūrybinę vaizduotę, bet ir įtaigų, pasakojimais bei prisiminimais paremtą paskutinių P. Cvirkos valandų tiksėjimą. Ilga, nepakeliamai sunki bei košmariška toji paskutinė kelionė iš Rašytojų sąjungos rūmų į ligoninę Rožių alėjoje. Šventinis literatų šurmuliukas, vaišės rašytnamyje Darbo žmonių solidarumo šventės proga, tostai, sveikinimai, svaigulys. Ir – įtarūs žvilgsniai, įtampa, pasiklausymai, provokuojančios jau užverbuotų agentėlių kalbos. O kur dar nepakeliami skausmo priepuoliai, signalizuojantys apie artėjančią baigtį.

Tačiau bene svarbiausia romano „Baik cirkus, Cvirka!“ kulminacinė dalis, užbaigiantis, apibendrinantis vainikas yra pabaigoje, vietoje epilogo. Tai skelbiama sensacinga paties Petro Cvirkos nebaigto romano „Upė negrįžta“ ištrauka, išlikusi Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto archyve ir G. Aleksos vėl po 65 metų prikelta, nūnai įsikūnijusia vizija:

„…Ir taip graudu, kai pagalvoji: nė pakasynų žmoniškų, kapo niekas nesužinos… Elziutė man sako: „Neraudok, mama, pamatysi, susirinksim mes visų kankinių kaulus, iš pelkių, iš girių surinksim ir palaidosim gražiai, kai bus laisva Lietuva. Visus jų kapelius mes, lietuvaitės, gėlėm nubarstysim…“

 

 

Talentingas, praturtinęs mūsų literatūrą įtaigiais, originaliais prozos kūriniais, Gasparas Aleksa, be abejo, yra ir savitą stilių ir braižą turintis poetas. Prisimintinas “Giedantis rupūžys“ – ketvirta jo eilėraščių knyga. Knygoje daug biblinių motyvų, tautosakos įvaizdžių, prisiminimų, istorinių įvykių, mūsų kasdienos. Autorius drąsiai poetiškai siaučia, laužo sustabatėjusias, įprastas formas, neboja eksperimentų ir novatorystės. Kūrybinė drąsa būdinga ir kitiems jo eilėraščių rinkiniams.

Turiu paminėti dar vieną (iš daugybės) Gasparo Aleksos sugebėjimų – mūsų kolega rašo įdomius, intriguojančius atsiminimus – apmąstymus, pavyzdžiui, “Kelionė be pabaigos”, kurie buvo skelbti mūsų svetainėje kaunorasytojai apie sovietinio laikmečio ideologinius absurdus, apie prozininkę, poetę Jurgą Ivanauskaitę, jos kelią į literatūrą, bendrą veiklą Tarptautinės Amnestijos grupėje bei apie daugelį kitų mažai žinomų įvykių.

Ir dar. Prieš keletą metų Sakartvelo nacionalinėje parlamentinėje bibliotekoje įvyko 8-ojo tarptautinio konkurso „Iverija“ apdovanojimų ceremonija. Tai Ilijos Čavčavadzės, garsiojo Sakartvelo tautinio atgimimo veikėjo (galime jį palyginti su Lietuvos Jonu Basanavičiumi), įsteigto laikraščio „Iverija“ konkursas, kuriame dalyvavo poetai, rašytojai, ikonografai, knygų dizaineriai, kūrėjai iš užsienio šalių. Nominacijos „Geriausia metų užsienio autorių kūryba“ laureatais paskelbti du Lietuvos poetai: Violeta Šoblinskaitė Aleksa ir Gasparas Aleksa. Jiems buvo įteikti tai liudijantys diplomai ir šventojo Ilijos Teisiojo kryžiai.

Ir dar ir dar. Ir tai tik nuotrupos iš gausybės Jubiliato veiklos faktų –  2018 m. Jurbarko rajono bibliotekos parko alėjoje buvo, tarp kitų, pastatyti suoleliai, dedikuoti kraštiečiams  Violetai Šoblinskaitei ir Gasparui Aleksai.

 

Gasparas Aleksa. Elijaus Kniežausko nuotrauka

 

G A S P A R A S     A L E K S A    

Gasparas Aleksa – poetas, prozininkas, dramaturgas.
Gimė 1946 01 01 Antkalnės kaime netoli Veliuonos mstl., Jurbarko rajone.
1970 m. baigė Kauno medicinos instituto gydomąjį fakultetą (dabar Lietuvos sveikatos mokslų universitetas). 1971–1982 m. atliko apie 3 tūkstančius chirurgijos ir ortopedijos–traumatologijos operacijų Šakių rajono centrinėje ligoninėje, vadovavo chirurgijos ir ortopedijos–traumatologijos skyriams. Kartu su gydytoju Vytautu Purliu 1972 m. pirmi Lietuvoje pradėjo persodinti dirbtinius klubo sąnarius, sužalotų ligonių gydymui ėmė taikyti pažangius gydymo metodus. Sukaupė unikalią mokslinę medžiagą ir paskelbė 27 mokslo straipsnius Lietuvoje ir užsienyje. 1983–1990 m. tuometinėje Vilniaus medicinos mokykloje (dabar Vilniaus kolegijos medicinos fakultetas) akušeres, masažuotojus ir slaugytojas mokė chirurgijos, ortopedijos-traumatologijos ir reanimacijos pagrindų.

1991–1996 m. dirbdamas Invalidų reikalų tarybos prie LR Vyriausybės pirmininko
pavaduotoju, kartu su bendraminčiais įkūręs Lietuvos žmonių su negalia sąjungą, tapo jos
viceprezidentu ir aktyviai dalyvavo kuriant fizinės negalios žmonių socialinės rebilitacijos sistemą Lietuvoje. 1997–1998 m. laimėjo konkursą ir tapo LR socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Invalidų socialinės integracijos skyriaus viršininku.

1995 m. įsteigė leidyklą „Joružis“ ir leido neįgaliesiems skirtus metodinius leidinius, 1996 m. įsteigė žurnalą „Bičiulis“, skirtą neįgaliesiems, jų artimiesiems ir geros valios žmonėms. Tapo žurnalo redaktoriumi, paskelbė apie 1 tūkstantį tiriamosios žurnalistikos straipsnių.

Po stažuotės JAV Mičigano universitete ir VFR Osnabriuko socialinės reabilitacijos įstaigose 1999–2005 m. Vilniaus Gedimino technikos universiteto Biomechanikos katedroje vedė neįgaliųjų socialinės reabilitacijos technikos valdymo, kojų ir rankų protezų projektavimo, etikos ir deontologijos paskaitų ciklus.

Nuo 2011 m. atsidėjęs kūrybinei veiklai, dalyvauja įvairiuose kūrybiniuose projektuose. Poezija ir proza versta į vokiečių, latvių, lenkų, anglų, gruzinų, baltarusių, ukrainų ir rusų kalbas, skelbta almanachuose „Brüken1Tiltai“ (2004 m.), „Lietuviešu un latviešu dzejas diena“ (2006 m.), „After the northern sky“ (2008 m.), „Swiadectvo“ (2009 m.), „Diemedžio vakarai“ (2009 m.) ir kitur.
Lietuvos rašytojų sąjungos narys – nuo 2001 m.

B i b l i o g r a f i j a :

Pakerėtieji: pjesė. – Vilnius: Vaga, 1992.
Lauk šoko ugnis: eilėraščiai. – Vilnius: Vaiva, 1993.
Lozoriaus paukščiai: eilėraščiai. – Vilnius: Vaiva, 1995.
Nugalėk save: straipsniai ir patarimai žmonėms su negalia, jų artimiesiems ir slaugytojams. –
Vilnius: Vaiva, 1995.
Užkeikti barbarus: eilėraščiai. – Vilnius: Vaiva, 1996.
Mergaitė ir Apaštalas: dramos. – Vilnius: Joružis, 1997.
Adomo broliai ir moterys: romanas. – Vilnius: Vaga, 2001.
Pusė obuolio Ievai: romanas. – Vilnius: Vaga, 2002.
Neįgaliųjų savarankiško gyvenimo ABC: negalios metodika (kartu su E. Vaičikauskaite). – Vilnius:
Joružis, 2002.
Ėriukėlis stiklo ragais: romanas. – Vilnius: Vaga, 2003.
Adomo broliai ir moterys: romanas (Brailio raštu). – Vilnius: Brailio spauda, 2004.
Fabricijus sprogdina arklius: romanas. – Vilnius: Petro ofsetas, 2006
Giedantis rupūžys: eilėraščiai. – Kaunas: Savaitraštis „Nemunas“, 2007.
Prabudimai: poezija. – Kaunas: Savaitraštis „Nemunas“, 2009.
Fabricijus sprogdina arklius: romanas (Brailio raštu). – Vilnius: Brailio spauda, 2009.

Žiogas žvirblį medžiojo: pakraščių kasdienybė: esė. – Kaunas: Kauko laiptai, 2012.
Meilė be mirties smėlynuose: libretas operai (kartu su Violeta Šoblinskaite). Premjera
Vilniuje. 2013
Giedančio rupūžio improvizacijos: žodžio ir muzikos pjesė (kartu su kompozitore Snieguole
Dikčiūte). Premjjera Vilniuje. 2014.
Prabudimai: misterija (Kartu su kompozitore Snieguole Dikčiūte). Premjera Vilniuje 2016.
Šventojo Akiplėšos medžioklė: romanas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016.

Geoopera Vitruvijaus žmogus arba FI (kartu su kompozitore Snieguole Dikčiūte}. Premjera
Paluknio areodrome, 2020.
Baik cirkus, Cvirka!: romanas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021.
Intraopera Ėriukėlis stiklo ragais (kartu su kompozitore Snieguole Dikčiūte). Pastatyta
Vilniuje Senjorų avilyje, 2025.

S u d a r ė :

Atrakintos širdys: poezijos almanachas (kartu su K. Lenkšu). – Vilnius: Joružis, 1996.
Bičiulis: straipsnių rinkinys. – Vilnius: Joružis, 1998.
Draugystė: (atsiminimai) apie fizinės negalios žmonių būrelį „Draugystė“ (kartu su J.
Baliutavičiūte). – Vilnius: Diemedis, 2001.
Neįgaliųjų kelias į savarankišką darbą. – Vilnius: Joružis, 2003.
Poezijos pavasaris 2008: almanachas (kartu su V. Šoblinskaite). – Vilnius: Vaga, 2008.
Kun. Artūras Stanevičius ,,Tikėjimo tiltu. Mažoji teologija“: straipsnių rinkinys. Vilnius:
Petro ofsetas, 2014.
Pilkoji Algirdo Verbos žvaigždė: prisiminimai (kartu su A. Pakėnu). – Kaunas: Kauko laiptai, 2015.
Poezijos pavasario laureatų bibliotekėlė. Algirdas Verba: eilėraščiai. – Kaunas: Naujasis lankas: Kauno meno kūrėjų asociacija, 2015.