LAUDACIJA VIOLETAI ŠOBLINSKAITEI ALEKSA JUBILIEJAUS PROGA. LAUDAMUS DILECTUM SCRIPTOREM

Lauros Vansevičienės nuotrauka

LAUDACIJA VIOLETAI ŠOBLINSKAITEI ALEKSA JUBILIEJAUS PROGA

LAUDAMUS DILECTUM SCRIPTOREM

Gediminas JANKUS

Mūsų miela, mylima kolegė Violeta Šoblinskaitė turi tinkamą progą perskaityti jai skirtą pagiriamąjį žodį – laudaciją. Būtent mūsų visų, jos kauniečių kolegų ir bičiulių, gerbėjų skaitytojų nuoširdaus pasveikinimo ir pasidžiaugimo gyvenimo Jubiliejaus proga. Tasai Jubiliejus  – dar kuklus, be abejo, sulauksime solidesnių, nors man ir dabar sunku patikėti, kad rugsėjo 2-ąją mūsų Violeta pažymės gražią sukaktį. Nes tokios jauntaviškos, gražios, energingos, veiklios ir sumanios-išmanios kolegės man sunku būtų surasti. Ir svarbiausia – tokios įvairiapusiškai talentingos!

Violeta Šoblinskaitė – unikalus talentas, itin reta sandora – ji poetė, prozininkė, dramaturgė, vertėja, viena aktyviausių kultūrinės veiklos entuziasčių, nerimstanti dvasia, nuolatiniame skrydyje, polėkyje, judėjime. Unikalumas ne tik žanrų įvairovėje. Ji visur palikusi (ir dar, be abejo paliks) itin ryškų kūrybiškumo, originalumo, netikėtumo įspūdį, kiekviena Violetos knyga tampa įvykiu literatūroje.       

Be abejo, V. Šoblinskaitė – viena talentingiausių ir kūrybingiausių – darbščiausių mūsų rašytojų. Nuo pat kūrybinio kelio pradžios ji neapsiribojo vienu žanru – 1986-aisiais debiutavusi eilėraščių rinkiniu „Šaknų žiedai“, jau 1991 m. autorė išleido apysaką „Rudens dienos užkalbėjimas“, o vėliau išleido du romanus – “Vilkų marti” ir “Skyrybų kambariai”. Paminėtinas ir rašytojos trumpojo žanro – novelių rinkinys “Tyruliukuose viskas gerai“. Išleistos poezijos knygos „Šaknų žiedai“, „Šešėlio erškėtrožė“, „Stirnino metai“, „Stiklo knyga“, „Septynios suknelės“, „Obuoliai iš meilužių sodo“, „Margalapė“, kitų žanrų prozos knygos („Rudens dienos užkalbėjimas“, dvitomis „Truputis lauktuvių“), pjesių (beje, pastatytų įvairiose scenose), daugybė vertimų iš lenkų, rusų, vokiečių kalbų.

Autorės kūryba įvertinta prestižinėmis Žemaitės, Salomėjos Nėries, Gabrielės Petkevičaitės-Bitės, Juozo Paukštelio literatūrinėmis premijomis.

O 2020 m. ji tapo tarptautinio konkurso „Iverija“ (Sakartvelas) nominacijos „Geriausia metų užsienio autorių kūryba“ laureate – „The Prize IVERIA“ už poeziją. Kovo 20 d. Sakartvelo nacionalinėje parlamentinėje bibliotekoje įvyko 8-ojo tarptautinio konkurso „Iverija“ apdovanojimų ceremonija. Tai Ilijos Čavčavadzės, garsiojo Sakartvelo tautinio atgimimo veikėjo (galime jį palyginti su Lietuvos Jonu Basanavičiumi), įsteigto laikraščio „Iverija“ konkursas, kuriame dalyvavo poetai, rašytojai, knygų dizaineriai, fotomenininkai, kūrėjai iš užsienio šalių. Nominacijos „Geriausia metų užsienio autorių kūryba“ laureatais paskelbti du Lietuvos poetai: būtent Violeta Šoblinskaitė Aleksa ir Gasparas Aleksa. Jiems iškilmingai įteikti tai liudijantys diplomai ir šventojo Ilijos Teisiojo kryžiai.

Prieš keletą metų Violeta Šoblinskaitė atliko milžinišką darbą – išvertė gruzinų klasiko Čabua Amiredžibio didžiulį romaną „Mėnulio sūnus“ (originale – “Data Tutašchija”), kuris nukelia mus į XIX a. pabaigos – XX a. pradžios Gruziją. Knygoje pasakojama apie atsiskyrėlį, nesitaikstantį su įprastinėmis visuomenės normomis. Romaną sudaro keturios dalys ir penki epigrafai, iš kurių aiškėja, jog bus kalbama apie žmogui esminius dalykus: sąžinę, kad galėtų atpažinti savuosius trūkumus; jėgą, kad tuos trūkumus įveiktų; protą ir širdies gerumą, be kurių nesisektų būti teisingam tiek sau, tiek artimui; pagaliau – tėvynę, kad turėtų kam tarnauti ir už ką, jeigu reikia, guldyti galvą.

Drauge su broliu Valdemaru Šoblinsku (1960-2024) parengė laiškų ir prisiminimų rinkinį „Tėtė: kalbininkas Adomas Šoblinskas“. Netikėta ir paradoksali Violetos poezijos – prozos knyga „Romanas su Frau“, kurioje ir eilėmis, ir prozos impresijomis išsakyti patirti įspūdžiai, Vokietijoje slaugant senolę. Autorė, norėdama savo kailiu patirti, ką lietuvaitės išgyvena svetur, 47 dienas praleido nedideliame Žemutinės Saksonijos miestelyje, slaugydama vienišą neįgalią senutę. Taip atsirado minėta knyga, kuriame atsispindi ne tik vokiečių ir lietuvių buities ir kultūros skirtumai ir sąlyčio taškai. Rinkinio pavadinimas – aliuzija į Thomo Manno romaną „Lota Veimare“.

Nuo 2016-ųjų Violeta it bitė sukosi Veliuonos bibliotekoje, jos dėka biblioteka tapo didžiulės traukos centru, pamėgo savo rūpestingąją literatūros žinovę ir didelis, ir mažis. Jai buvo suteiktas Geriausios 2017 metų bibliotekininkės vardas Jurbarko rajone, 2018-aisiais – Klaipėdos regiono metų bibliotekininkės nominacija „Jonvabalis“. O prieš  keletą metų nenuilstanti kultūrininkė Violeta su vyru rašytoju Gasparu Aleksa buvo pagerbti tarp kitų šviesuolių – Jurbarko rajono savivaldybės meras Skirmantas Mockevičius jiems iškilmingai įteikė garbingus „Krištolinės lelijos“ apdovanojimus.

Verta paminėti ir 2021 metais išleistą V. Šoblinskaitės dešimtąją poezijos knygą „Vaivorų ribėjimas“. Jei ankstesni V. Šoblinskaitės poezijos rinkiniai dažnai kupini lyrizmo, tautosakos motyvų, miesto kultūros ir senosios baltiškosios pasaulėjautos paradoksalaus palyginimo, tai „Vaivorų ribėjimas“ ženklina kitas temas, kitą kalbėjimą, eilėse daugiau filosofinės meditacijos, nostalgijos, susimąstymo. Tos “dainuojamosios lyrikos”, randamos ankstesniuose rinkiniuose, jau beveik nebeliko. Autorė prabyla itin savitu, netikėtu balsu, vyrauja gilūs būties apmąstymai, galima juos pavadinti egzistencine lyrika.

Šiais metais autorė išleido trečią savo romaną „Edipo dukterys“. Akivaizdus aukštą meistriškumą pasiekęs V. Šoblinskaitės prozininkės talentas, veikėjų gyvenimo dramos ir vingiai jaudina, nes yra sukurti su meile ir atjauta. Pasidžiaugiu mūsų mielos kolegės Violetos Šoblinskaitės Aleksa šiuo bei kitais kūrybiniais pasiekimais, ir jūs visi pasidžiaukite! Juk rašytoja jau pradėjo rengti ir novelių knygą “Pirmuoju asmeniu”.

Violetos Šoblinskaitės proza – meistriška, niuansuota, patraukia sodrūs, psichologiški charakteriai, aprašomos aplinkos puikus pažinimas, motyvuoti veikėjų poelgiai. Ir tie veikėjai – šalia esantys paprasti žmonės, regis, tik kasdienos rūpesčiuose ir buityje paskendę, tačiau kiek juose dvasinės stiprybės ir vidinės šviesos! „Edipo dukterų“ pasakojimas įtraukiantis, veikėjų gyvenimo dramos ir vingiai jaudina, nes yra sukurti su meile, atjauta ir dideliu išmanymu.

Violetos Šoblinskaitės proza – egzistencinė, jos naujosios knygos personažai atsiduria ribinėse situacijose, kuomet reikia pasirinkti moralinę poziciją. Svarbu, kad autorės dėka moralinis imperatyvas juos ir jų poelgius lydi nuolat. Romano siužetas rutuliojamas pokario metais, mažame Žemaitijos miestelyje – Tirkšliuose, kuriame, beje, rašytoja gimė ir mokėsi pradžios mokykloje. Spėju, kad daugelis romano prototipų yra autentiški, autorei gerai žinomi, girdėti, tik, be abejo, kūrybiškai ir su užmoju perteikti.

Šios kelios brūkštelėtos laudacinės pastabos toli gražu neaprėpia visos Violetos talento ir nuveiktų darbų įvairovės, jos užmojų, atliktų darbų prasmės ir reikšmės. Ši laudacija – tik didžiulės pagarbos ir bičiulystės kukli išraiška, kupina pasigėrėjimo, džiaugsmo, nuoširdžiausių linkėjimų.

Miela mylima Violeta, su gražiu Jubiliejumi! Sveikiname mes visi,  kauniečiai ir ne kauniečiai rašytojai, kolegos, literatai, Tavo kūrybos skaitytojai, mylėtojai ir gerbėjai!

LAUDAMUS DILECTUM SCRIPTOREM!

GYVUOK, GYVUOK, GYVUOK!