VERTĖJUI EDUARDUI VISKANTAI – 120!

 

EDUARDUI VISKANTAI – 120!

Vienam iškiliausių mūsų vertėjų, pedagogui ir žurnalistui, Kauno miesto Garbės piliečiui Eduardui Viskantai (1902 03 19 – 2002 01 02) šie metai – jubiliejiniai. Pažymime jo 120-metį. Darbštusis ilgaamžis, produktyvus ir itin profesionalus vertėjas mirė prieš 20 metų, eidamas 99-uosius, kelių mėnesių pritrūko iki itin gražaus ir solidaus 100-mečio.

Eduardas Viskanta gimė Išlandžiuose, Marijampolės rajone, mokėsi Seinų triklasėje mokykloje, Vilniaus lietuvių gimnazijoje, Marijampolės „Žiburio“ gimnazijoje. 1922–1926 m. Lietuvos universiteto Humanitarinių mokslų fakultete studijavo lituanistiką. Buvo Lietuvos tautininkų sąjungos narys. 1924–1925 m. LR Užsienio reikalų ministerijos sekretorius. Vėliau – Telšių gimnazijos ir Mokytojų seminarijos mokytojas lituanistas, Kauno mergaičių mokytojų seminarijos mokytojas, žurnalo „Vairas“ stilistas ir techninis redaktorius. 1937–1938 m. Neapolio (Italija) orientalinio instituto lietuvių kalbos lektorius. 1942–1944 m. Kauno valstybinės leidyklos redaktorius. 1945–1947 m. visuotinės literatūros dėstytojas Kauno universitete. Sovietinės valdžios nuteistas 25 metams lagerio su turto konfiskavimu. 1951–1955 m. kalintas Kostromos ir Gorkio srities lageriuose. Grįžęs į Kauną, dirbo leidyklos „Vaga“ vertėju.  Į lietuvių kalbą išvertė Levo Tolstojaus, Antono Čechovo, Viktoro Hugo, Anatolio Franso, Benvenuto Čelinio, Luidžio Pirandelo,! Džiovanio Bokačo ir kitų užsienio rašytojų kūrinių. Vertė iš prancūzų, italų, vokiečių ir rusų kalbų. Su Jurgiu Talmantu sudarė „Visuotinės literatūros chrestomatiją“ (3 d. – 1931 m.; 4 d. – 1932 m.).

Tokia trumpa šio iškilaus mūsų šviesuolio biografija, kurioje tik trumpai nužymėti jo darbai, jo indėlis į lietuvių literatūros lobyną – juk iki šiol naudojamės jo unikaliais pasaulinės literatūros lobyno vertimais iš italų, vokiečių, prancūzų, rusų kalbų. Įsimintini E. Viskantos straipsniai kalbos, vertimų klausimais, recenzijos. Tačiau ramybės nebuvo – pokario metais, tapęs skundikų taikiniu, buvo represuotas, nuteistas 25 metams, kalėjo lageriuose, iškentė, išlaikė bolševikinės prievartos sistemos žiaurumus ir pasityčiojimą, neprarado poreikio ir būtinybės dirbti mėgiamą, pažįstamą darbą – vertėjauti. Vienas po kito gulė išversti V. Hugo, A. Franso, Ž. Ruso, Dž. Bokačo, L. Tolstojaus tomai.

Garsusis vertėjas buvo neišpasakytai kuklus, itin savikritiškas, labai kruopščiai ir atsakingai, kaip jis pats sakė, „su meile“ versdavo klasikų veikalus. Man su E. Viskanta daugiau teko  bendrauti 2000 metais. Būtent tais metais, gegužės 18 d. Kauno miesto Taryba suteikė jam miesto Garbės piliečio vardą. Su tuo vardu buvo kebeknės – E. Viskanta iš tolo kratėsi tokio pagerbimo, nesileido į kalbas. Jam, be kaltės represuotam ir ilgai sovietų valdžios nereabilituotam, ko gero, tai atrodė, kaip kažkoks nevykęs papokštavimas. .

Tiesą sakant, kliaučių buvo ir dėl kitko – juk tada nebuvo tradicijos keliems kauniečiams vienu kartu suteikti garbingus vardus. O norėjome pagerbti, visų pirma, politinį kalinį – mirtininką, iškentusį stalininių budelių kankinimą ir patyčias bei katorginį darbą sovietų lageriuose, rašytoją ir visuomenės veikėją Liudą Dambrauską. O kaip Eduardas Viskanta? Tada nelengvai ieškojome sprendimo, buvo siūlymų E. Viskantą pagerbti vėliau, tačiau būtent Liudas Dambrauskas buvo kategoriškas – jis sutinka priimti regalijas tik tuo atveju, jei kartu bus pagerbtas jo buvęs mokytojas,  katorgos ir tremties draugas Eduardas Viskanta.  

Tokio atvejo, kaip minėjau, miesto Garbės vardų suteikimo istorijoje dar nebuvo. Man, tuometiniam miesto vicemerui, Tarybai teko įrodinėti ir pagrįsti tokio dvigubo pagerbimo prasmę ir būtinybę.

Iki šiol džiaugiuosi, kad miesto Taryba vienbalsiai balsavo už miesto Garbės piliečių vardų suteikimą dviems kultūros šviesuoliams – Eduardui Viskantai ir Liudui Dambrauskui. Tik po 17 metų, 2017-aisiais miesto Taryba suteikė dviems mūsų legendiniams pramoginių šokių mokyklos kūrėjams – Jūratei Norvaišienei ir Česlovui Norvaišai Garbės piliečių vardus. 

Eduardo Viskantos ir Liudo Dambrausko atvejis ypatingas, jų likimai dramatiški – jie abu praėjo kančias ir siaubą lageriuose ir tremtyse, išsaugojo žmogiškumą, padorumą ir tas aukštas moralines nuostatas, kurios dabar kai kuriems valdžios prisiplakėliams yra „ne šio pasaulio dimensijos“…

Prisimenu – tada E. Viskanta jautėsi nuoširdžiai pagerbtas, džiaugėsi, švytėjo šypsena. Tokį jį ir įsiminiau  sėdintį šalia Liudo Dambrausko miesto Rotušėje, kurioje vyko iškilminga apdovanojimo ceremonija. Sakydamas trumpą kalbą, Eduardas Viskanta susijaudino, jis negalėjo patikėti, kad po daugybės metų tylaus, kantraus triūso, po persekiojimų, beprasmių ir melagingų kaltinimų, jis buvo taip miesto pagerbtas… Sakė, kad nejaučiąs jokių savo išskirtinių nuopelnų, jis vertęs mylimus autorius, norėjo, kad ir lietuviai skaitytojai juos pažintų ir pamiltų.

Jam buvo 98-eri. Po dviejų metų jis iškeliavo…

Tuometinis Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkas Vytautas Martinkus ir LRS Kauno skyriaus vadovas Petras Palilionis įteikia vertėjui Eduardui Viskantai Lietuvos rašytojų sąjungos nario pažymėjimą. 1990 m. Iš P. Palilionio asmeninio archyvo.

Be savo klasikinių vertimų Eduardas Viskanta paliko ir įdomų savo gyvenimo ir darbų liudijimą – knygą „Gyvenimo kelionėje: prisiminimai, dienoraščiai, straipsniai “, kurie išleisti prieš 20 metų, autorius dar spėjo juos peržiūrėti. (Vilnius: ARS leidiniai, 2002). Skelbiame ištrauką iš šios knygos.

O rašytojas Petras Palilionis savo pašnekesių knygoje “Išlikę savimi” (Kaunas: Varpas, 1997) betarpiškai bendrauja su senosios kartos rašytojais ir valstybės veikėjais Bernardu Brazdžioniu, Juozu Urbšiu, Juozu Žlabiu–Ženge, Vytautu Alantu bei kitais. Tai itin svarbūs autentiški kūrėjų gyvenimo ir kūrybos liudijimai, praturtinantys literatūros istoriją ir rašytojų biografijas.

Knygoje skelbiamas ir pašnekesys su vertėju Eduardu Viskanta, pateikiame ištrauką “Vertėjo išpažintis”, kurioje atsiskleidžia mūsų vieno iškiliausio vertėjo pomėgiai, mylimi autoriai, vertimų problematika. 

Gediminas Jankus

 

EDUARDAS VISKANTA

 

GYVENIMO KELIONĖJE: PRISIMINIMAI, DIENORAŠČIAI, STRAIPSNIAI

 

KAS LABIAUSIAI ĮSIMINĖ ILGAME MANO GYVENIME?

 

Kai 1940 metų birželio 15 dieną išėjau į Laisvės alėją ir pamačiau, išgirdau atžlegančius sovietinius tankus, sutikau profesorių, amžinatilsį, Vytautą Graičiūną. Jo paklausiau:

– Kas daryti, kur bėgti nuo atslenkančios mirties?

Jis atsakė:

– Nevalia tragišku momentu apleisti savo tėvynę.

Jis pasiliko. Už tą pasilikimą paskui savo gyvybe užmokėjo – mirė kalėjime. Pasilikau ir aš.

Antras faktas, kuris mane pritrenkė. Tai buvo 1951 m. birželio 26 dieną, kada Kauno srities teismas man paskelbė sprendimą: 25 metams laisvės atėmimo ir 5 metai be teisių, su viso turto konfiskavimu.

Ir trečiasis, kuris dar labiau mane pritrenkė. Tai buvo 1957 metais, kada aš, grįžęs iš kalėjimų ir Gulago lagerių, parašiau LTSR prokurorui Galinaičiui pareiškimą, kad peržiūrėtų mano bylą ir mane reabilituotų. Netrukus iš LTSR prokuratūros gavau atsakymą: „Jūsų byla peržiūrėta. Jūs nuteistas teisingai. Reabilitacija nenumatoma“…

Nesitikėjau sulaukti Atgimimo dienų, kai Vilniuje, Gedimino bokšte iškils Lietuvos trispalvė, kai skambės V. Kudirkos himnas, kai viešai bus rodomi ir Gedimino stulpai, ir mūsų senasis istorinis herbas – Vytis. Gaila man tų draugų, kurie nesulaukė šių dienų. Gaila man Antano Miškinio, Juozo Grušo, Juozo Paukštelio, gaila mano mielo draugo, ne per seniausiai mirusio Aleksandro Žirgulio, kurie nesulaukė šių dienų. Dar labiau man gaila mano mokytojų, kurių kaulai ilsisi Sibiro žemėje.

Gaila Kazimiero Jokanto, kuris mokė lotynų kalbos. Mokytojas Sibire badavo ir 1942 metais mirė, lygiai kaip ir Antanas Daniliauskas, prof. Izidorius Tamošaitis, mano logikos profesorius.

Eduardo Viskantos prisiminimų knyga “Gyvenimo kelionėje”.

Kuo jie nusikalto? Kuo nusikalto Kazimieras Jokantas, parašęs didelį  „Lotynų-lietuvių kalbų žodyną“? Už tai, kad jis tame žodyne įrašė dedikaciją Antanui Smetonai? To žodyno nenorėjo išleisti privačios leidyklos, nes tai brangus daiktas, tiražas nedidelis, tai jis paprašė savo gerą bičiulį Antaną Smetoną, kad jis parekomenduotų Švietimo ministerijos knygų leidimo komisijai išleisti žodyną. Už šitą pagalbą jisai jautė pareigą įrašyti tokią dedikaciją: „Illustrisimo domino, domino Antonio Smetona, proftermerita immrtalita aput populum lituano. Gratioso principi adectisimis auctor“, ir už ją turbūt užmokėjo savo gyvybe.

Aš dėkoju Dievui, kad į Stalino Gulagus, į Stalino akademiją patekau ne 1940, 1941, ne 1944 ar 1945 metais, kurie baisūs buvo. Tais metais daugiausia žmonių mirė, pasiliko Sibiro žemėje, savo kaulus paguldė, ir tik nedidelė dalelė grįžo į Lietuvą. Patekau 1951 metais, kada Gulago jau lageriuose buvo šiokia tokia tvarka, kada jau buvo ūkiskiata – „chozrasčiotas“, kada jau kaliniams mokėjo šiek tiek už darbą, kada lagerio „lariokuose“ – krautuvėlėse, buvo galima nusispirkti ir marmelado, ir sausainių, o kartais net natūralaus bičių medaus atveždavo.

Lageryje jau beveik niekas nemirė badu. Aš genėjau šakas Gorkio ir Kostromos miškuose, gaudavau 150 rublių senais pinigais, o tie, kurie dirbo su elektriniais pjūklais – gaudavo net iki 600 rublių. Kai paskaičiau Dalios Grinkevičiūtės memuarus „Lietuviai prie Laptevų jūros“ arba Onos Bernotienės „Mūsų tremties keliai“, tai mūsų kryžiaus keliai, palyginti su anais, neatrodo tokie baisūs…

Pokario metais aš dirbau Kauno universitete, pasaulinės literatūros vyresniuoju dėstytoju, tuo pačiu ir literatūros leidykloje redaktoriumi bei vertėju. Sklandus darbas ir gyvenimas baigėsi, kai mano skyriaus vedėjas iš archyvo ištraukė dokumentus ir juos pateikė SSSR valstybės saugumui. Dokumentuose buvo nurodyta, kad aš Nepriklausomos Lietuvos laikais buvau žurnalo „Vairas“ stilistas, kalbos taisytojas, techninis redaktorius. Ir dar papildomai pateikė, kad aš Lietuvos laikais priklausiau laikraštininkų tautininkų sąjungai. To ir užteko, kad būtų galima man sufabrikuoti bylą. Labiausiai padėjo tas faktas, kad vokiečių okupacijos metais aš dirbau valstybinėje leidykloje redaktorium, grožinės literatūros skyriuje. Dirbdamas aš su politika neturėjau nieko bendra, redagavau nekaltus dalykus – Vaižganto „Pragiedrulius“, „Dėdes ir dėdienes“, paskui Tolstojaus „Aną Kareniną“, kuri vokiečių okupacijos metais buvo išleista. Aš stebėjausi, kaip vokiečių komisaras, tas Eizentrautas, leido rengti ir spausdinti priešiškos tautos rašytojo kūrinį. Bet man dar nedirbant toje leidykloje, dar tebemokytojaujant Kėdainių gimnazijoj, kur buvau iškeltas jau bolševikų metais iš Kauno, leidykla išleido dvi politikos brošiūras: „Žydai už Stalino pečių“ ir „Kolektyvinė tironija“. Tas brošiūras redagavo žinomi politinio skyriaus redaktoriai – Balvočius ir Zydkevičius. Jie, žinodami, kuo tai kvepia, pasitraukė į Vakarus, o aš, laikydamas, kad mano darbas nenuodėmingas tarybinei valdžiai, pasilikau. Ir buvo proga šitas nuodėmes suversti ant mano galvos bei gauti šitą kone mirties sprendimą.

Vėliau, kada 1955 metų lapkričio 6 dieną grįžau į Kauną nereabilituotas, leidykla ir Rašytojų sąjunga suko galvas, ką daryti su tuo grįžusiu „zeku“. Ir vis dėlto Sniečkus buvo pasakęs, kad reikia grįžusiems duoti darbo. Mokytojauti neleido, o leidykloje pagal sutartis gaudavau darbo ir taip išverčiau ir A. Moravijos „Čiočarė“, su Pranu Povilaičiu – „Romos apsakymus“, Benvenuto Čelinio memuarus, Ž.Ž. Ruso „Išpažinimus“, žodžiu, nebuvau jau labai, kaip sakant, nustumtas. Aplinkiniai stebėjosi: „Už ką toks tykus, ramus žmogelis pakliuvo už grotų. Matyt, kas nors įskundė?“

Su Petru Cvirka palaikiau nuoširdžiausius ryšius, su Antanu Venclova sykiu mokiausi Marijampolėje. Visi į mane prielankiai žiūrėjo ir stengėsi padėti. Tai aš neturėjau konfliktų ir šnairiai arba labai šnairiai į mane nežiūrėjo.

Poetas Aleksas Dabulskis ir vertėjas Eduardas Viskanta. 1989 m. Iš A. Dabulskio asmeninio archyvo.

Prisimenu 1946 metų, po Lietuvos „išvadavimo“, rašytojų suvažiavimą. Kazys Preikšas atstovavo LTSR vyriausybę ir „globojo“ rašytojus bei kitus intelektualus. Jis kaip liūtas puolė visą virtinę rašytojų. Puolė B. Sruogą, vargšą, fiziškai ir morališkai palaužtą žmogų, sugrįžusį iš vokiečių lagerio. „Mums nusikalto ir Balys Sruoga, – pareiškė K. Preikšas. – jis, būdamas rusų literatūros istorijos katedros vedėjas ir rašydamas dvitomę rusų literatūros istoriją, savo pratarmėje šitaip pareiškė: „Rašydamas šį mokslinį darbą, aš negalėjau naudotis sovietiniais šaltiniais, nes jie neobjektyvūs ir partyviški“.  

Paskui Balys Sruoga susijaudinęs skaitė, drebančiose rankose laikydamas mažus lapelius, savo nuodėmes atgailaudamas. Jo rankos ir balsas drebėjo, ir kai jis užbaigė atgailą, – taip ir sudribo kaip maišas kėdėje, šalia manęs sėdėdamas. Jo žmona ir ir duktė Dalia, tikėdamosi jį susitikti Vakaruose, pasitraukė nuo puolančių sovietų kartu su vokiečių kariuomene. Jis grįžo ir nerado nei savo žmonos, nei savo numylėtos dukros. Suprantama, kokioje psichinėje būklėje jis buvo atsidūręs, kaip buvo palaužtas moraliai ir fiziškai, netrukus mirė.

Kazys Preikšas apkaltino ir Mykolaitį-Putiną, kad jis vokiečių okupacijos metais mėnesiniame žurnale „Kūryba“ paskelbė poemą apie Lietuvos Golgotos kelius, apie deportacijas. Mykolaitis-Putinas, matyt išdresiruotas Seinų dvasinėj seminarijoj ir Peterburgo akademijoj, ir dar Fryburge, turėjo dvasinės tvirtybės atsakyti Kaziui Preikšui: „Aš galėjau, kaip ir daugelis kitų, pasitraukti į Vakarus, bet aš galvojau, ar neturiu teisę apleisti Tėvynę sunkioj valandoj, ir pasilikau. Ir dar pamąsčiau – jeigu bolševikai eina mirti už savo idėjas, tai ir aš galiu mirti”.

Ir taip Kaziui Preikšui buvo išmuštas ginklas iš rankų.

Buvo puolamas ir Eduardas Mieželaitis, kad jis rašo ne apie marksizmą – leninizmą, ne Staliną garbina, o kažkokią kumelaitę. Ir žadėjo E. Mieželaitį išmesti ne tik iš „Komjaunimo tiesos“ redaktorių, bet ir iš Rašytojų sąjungos. E. Mieželaitis paskui atsipirko „Broliška poema“. Ir septintame rašytojų suvažiavime susitikęs E. Mieželaitį, aš jį paklausiau:

– Kodėl, Eduardai, tu parašei tokias eilutes:

Aš tragiškai gyvenimo nekaltinu,

Nors jis ne syk mane baugino lageriu,

Nors jis ne syk man ruošė tremtinių vagonus.

Į tai man atsakė:

– Nedaug betrūko, kad ir aš papulčiau į tuos gyvulinius vagonus.

 

Iš Eduardo Viskantos prisiminimų knygos „Gyvenimo kelionėje“ (Vilnius: ALS leidiniai, 2002)

Vertėjas Eduardas Viskanta, poetė Aldona Puišytė, kompozitorius Algimantas Kubiliūnas, poetas Aleksas Dabulskis. 1978 m. Algirdo Kairio nuotrauka

 

PETRAS PALILIONIS

 

VERTĖJO IŠPAŽINTIS (Iš knygos “Išlikę savimi”)

 

“Plunksnos galybė daug didesnė, negu mano tie, kurie jos nepatyrė savo kailiu”

Dž. BOKAČAS

 

Ne knygos dabar žmonėms galvoje. Ir ne jų darbininkai. Tačiau kaip visais laikais, taip ir dabar, buvo ir bus pasišventėlių, pasiryžusių už spausdintą žodį paguldyti savo galvas.

– Ačiū Dievui, man galvos paguldyti neteko, – ramiai ir paprastai, tarsi kalbėtume apie kasdieninius dalykus, sako Eduardas Viskanta. – Į Stalino gulagus pakliuvau tik 1951-aisiais, kai tenai jau buvo “chozrasčiotas”, šiokia tokia tvarka… Antraip ne dvidešimt penkerių, kuriems buvau nuteistas, bet ir penkerių metų, kuriuos ten atpyliau, nebūčiau ištvėręs...

  Bijodamas ką nors praleisti, aš nė nebandysiu išvardinti visų pasaulinės klasikos kūrinių, kuriuos jūs prašnekinot lietuviškai. Apsiribosiu tik kai kuriais autoriais. Tai Hugo ir Mopasanas, Fransas ir Ruso, Bokačas ir Moravija, Hamsunas ir Brechtas, Levas Tolstojus ir Čechovas… Su kuriuo prancūzu, italu, vokiečiu, rusu sunkiausia buvo galynėtis?

Eduardas Viskanta nesiprašydina to paties kelis kartus klausiamas:

– Su visais!.. Vertėjas turėtų versti tik tuos kūrinius, kuriems simpatizuoja, kuriuos myli. Jei to nėra, vertimas niekada nebus meniškas, neprilygs originalui. Versdamas aš giliai pergyvenau “Karą ir taiką”, “Išpažintį”, Benvenuto Čelinio “Gyvenimą”, kitas knygas…

– Atleiskit, bet aš neatstosiu… Ar yra tarp Jūsų išverstų knygų tokia, kurios Jūs pradžioje baiminotės, vėliau – gal nekentėt, o galų gale -pamilot? Ar yra knyga, pareikalavusi visos vertėjo patirties, nuosavo gyvenimo išminties; knyga – kankintoja, knyga – kūrybinis džiaugsmas?

– Taip, yra… Tikiuos, Jūs ją neblogai žinot, – šelmiška ugnelė suspindi vertėjo akyse. – Tai Džovanio Bokačo “Dekameronas”. Pats kiečiausias riešutas, pareikalavęs visos mano vertėjo patirties. Knyga iš keturiolikto amžiaus pirmos pusės ir vidurio, parašyta senąja italų kalba, stilius gerokai senstelėjęs, įžangose – tiesiog ciceroniškas. Daugybė leksikos sunkenybių. Kartais net dideliuose italų kalbos žodynuose nerasdavau kai kurių žodžių. Tekdavo griebtis pagalbos, žiūrėti, kaip kiti vertėjai išsisuko. Be itališkojo teksto, turėjau Vesilovskio rusišką, turėjau lenkišką vertimą, labai gerai atliktą profesoriaus Edvardo Bojė. Turėjau du vokiškus vertimus – senąjį ir naująjį, taip pat – estiškąjį ir latviškąjį…

– Mes nežinom, kiek metų Bokačas rašė  savo “Dekameroną”. O kiek laiko vertėt, turbūt jokia paslaptis…

Eduardas Viskanta savo 90-mečio šventėje. 1992 m.

– Verčiau ketverius metus. Kadangi pasitaikydavo minėtų didelių sunkumų, “Dekameroną” verčiau ilgiau, negu “Karą ir taiką”. Nors Bokačo kūrinį lietuviškai tesudaro tik du tomai, o Tolstojaus – keturi. Mat itališkas senasis sakinys – ne rusiškas. Tekdavo aukštyn kojom versti, gerokai pamankštinti, kol jis įgaudavo lietuvišką struktūrą, skambesį.

– Įdomu, kodėl ėmėtės “Dekamerono” – tikros senienos… Iš tokių laikų, kai Lietuva dar rašytinės savos kultūros neturėjo. Ar tikėjotės tokio knygos pasisekimo, tikro ažiotažo? Ne visi skaitytojai linkę šluostyti praeities dulkes, ieškodami mintims ar jausmams peno…

– Man teko dvidešimt metų dirbti gimnazijose, vidurinėse mokyklose. Kalbėdavau apie pasaulinės literatūros šedevrus, kurių nė padujų mūsuose nebuvo. Kalbėdavau ir apie Bokačą be jo gyvenimo svarbiausio veikalo. Laikiau savo pareiga išversti tą kūrinį. Gaila, kad jo nebuvau užsiplanavęs 1936-1937 metais, kai gyvenau Italijoje, kai buvau lietuvių kalbos lektorius Karališkajame orientaliniame kalbų institute. Visus metus gyvenau Neapoly, ne kartą lankiaus Florencijoj, taigi, tose vietose, kur savo metu gyveno Bokačas. Ligi šiol gailiuosi, kad neaplankiau Bokačo tėviškės – Čertaldo miestelio, prigludusio Florencijos pašonėj. Ten jis užbaigė savo gyvenimą, ten 1375 metais užmerkė akis. Palaidotas šv. Jokūbo bažnyčioj, ant jo kapo uždėta marmurinė plyta su lotyniškais žodžiais: „Čia po akmeniu ilsisi Joano pelenai ir kaulai; dvasia, darbų nuopelnais pasipuošusi, vieši pas Dievą; mirtingas buvo; jo gimdytojas – Bokačas, tėviškė Čertaldas, didžiausias siekimas – žavioji Poezija“.

– Koka graži, prasminga epitafija – nesusivaldau nepertraukęs garbiojo vertėjo, pacitavusio ją lotyniškai ir lietuviškai. – Ji galėtų įprasminti visų kūrėjų gyvenimą… Juolab nesuprantamesnis Bokačo tėvynainių elgesys su savo rašytojo palaikais… Jie ne tik nebuvo palaidoti Florencijos Santa Kročės bažnyčioje, panteone, greta Galilėjaus, Makiavelio, Buonaročio, o berods, prabėgus 400 metų, netgi išniekinti.

Eduardas Viskanta su rašytoju Viktoru Katiliumi. 1992 m.

– „Dekameronas“ – amžina knyga, atnešusi autoriui nemirtingą šlovę. Tokia literatūros tyrinėtojų, tokia mano nuomonė. Kitos to meto knygos seniai užmirštos, o ši leidžiama ir leidžiama, skaitoma ir skaitoma. Ir ne tik dėl savo pikantiško turinio. Penkios, gal šešios knygos novelės, tarkim, nepadorios. Sakau, – tarkim, – nes neaišku, kokiom akim į jas pasižiūrėsim… Jei šiuolaikinio žmogaus, atsitraukusio nuo ekranų su siaubu, prievarta, seksu, tai… Turbūt tos „nepadoriosios“ novelės knygai ir jos autoriui buvo užtraukusios grėsmingą nešlovę… Daugeliui savo kritikų ir niekintojų, o vėliau – net palaikų persekiotojų, kaip pats minėjai, Džovanis Bokačas labai gražiai atsikerta Ketvirtosios dienos įžangoje. „Aš maniau, – rašo Bokačas, – kad umarus ir svilinantis pavydo viesulas triuškina tik aukštus kuorus ir iškiliausias medžių viršūnes. Bet dabar aš matau, kad šitaip galvodamas klydau: veltui visados bėgdavau nuo įnirtingų šios pašėlusios vėtros gūsių, stengdamasis eiti ne tik lygumomis, bet ir giliausiais slėniais… Nepaisydama to visko, ši vėtra be paliovos žiauriai mane purtė, beveik raute rovė su šaknimis, o nuodingi pavydo dantys skaudžiai mane kandžiojo ir draskė. Todėl aš puikiai suprantu, ką byloja išminčiai: „Šiame pasaulyje vien tik menkysta yra laisva nuo pavydo“.

Poetas Algimantas Mikuta sveikina Eduardą Viskantą 90-mečio proga. 1992 m.

Eduardas Viskanta perskaito daugiareikšmę citatą, užverčia „Dekameroną“. Regis, belieka aprašyti šią viešnagę. Pakylu atsisveikinti. Ir tik dabar, užverdamas Dainos gatvės namo duris, susigriebiu nė karto neatidavęs duoklės etiketui, nė karto mielojo šeimininko „nepajubiliejinęs“. O jam šį ankstyvą pavasarį – 90. Gražaus žmogaus – graži sukaktis. Viliuosi, kad suspėsiu. Juk ligi tikrojo – 100-ojo mūsų kultūros veterano jubiliejaus dar yra laiko. 

1992 m.

Iš P. Palilionio knygos „Išlikę savimi“ (Kaunas: Varpas, 1997).