ALDONA DUDONYTĖ-ŠIRVINSKIENĖ. LAUMIŲ PELKĖ

Poetė, prozininkė Aldona Dudonytė-Širvinskienė

 

Džiugu žinoti, skaityti mūsų regionų šviesuolių literatų kūrybą, stebėtis jų nenuilstama visuomenine veikla, kūrybinėmis iniciatyvomis.

Viena iš aktyviausių, itin ženklius darbus atliekanti, kūrybingus žmones burianti yra anykštėnė Aldona Dudonytė-Širvinskienė – poetė, filantropė, labdaros ir paramos fondo “Baltasis balandis”, remiančio jaunuosius poetus, pirmininkė. Sunku išvardinti visus jos įgyvendintus užmojus, tačiau svarbiausius būtina suminėti: dar nuo 2005-2009 metais su Vilniaus apskrities kultūros centru ji rengė Rytų Lietuvos literatų konkursus, o panaikinus šį Centrą, nuo 2010 m. tokius konkursus ji rengia viena, minėto labdaros fondo iniciatyva Kunigiškiuose įrengta parodų ir renginių salė, rengiamas visos Lietuvos literatų prozos konkursas “Baltasis balandis”. Nuolat vyksta visos Lietuvos literatų prozos konkursas, kurio laureatu yra paskelbtas ir mūsų bičiulis, talentingas prozininkas Romaldas Zabulionis.   

Daugybė visuomeninių darbų ir veiklų netrukdo Aldonai Širvinskienei kurti, ji išleido per dvidešimt poezijos ir prozos rinkinių. Autorei maloniai sutikus, skelbiame jos naujausią jautrią prozos impresiją “Laumių pelkė”.

Gediminas Jankus

 

ALDONA DUDONYTĖ-ŠIRVINSKIENĖ                                                                         

 

LAUMIŲ PELKĖ

 

Birželio rytas. Šiandien Joninės ir laukiu stebuklo, nes paparčiai žydės. Man norisi kažko artimo, pažįstamo ir paslaptingo.

Pavakare išvažiuoju į Gimtinę. Automobiliu suku ratus laukų vieškeliu. Čia tebegyvena mano Vaikystė. Ji tebevaikšto laukų ir miškų takeliais ieškodama mažos mergytės, kuri seniai užaugo, tik pasakyti pamiršo.

Sustoju. Laukas nušienautas ir žolė išvežta. Atolas jau ūgtelėjęs. Šiemet pavasaris buvo lietingas. Žolė vėl sodriai žalia, vešliai sužėlusi ir išsipuošusi naujai besiskleidžiančiais žiedais.

Čia tik technika atkeliauja šienauti pievų, čia daugiau nevažiuojama. Žmonės surinkę šieną, vėl dingsta iki sekančios vasaros.

Seniai ir aš čia ėjau. Nuo gausos žiedų toli sklinda malonūs kvapai. Pagriovys apšepęs įvairiaspalviais augalais, vieni vos sukrovę žiedus ir pražydę, o kiti spėję nužydėti. Jie tiltais juosia griovį iš abiejų pusių. Priėjusi arčiau pamatau tiltą. Jo vaikystėje nebuvo. Sustoju. Po tiltu kažkas pliuškenasi. Iš keliuko išmintas siauras takelis leidžiasi, nuožulniu šlaitu pro purienas, prie vandens. Pažvelgusi nuo tilto matau dvi stirnas, stovinčias tarp vilkdalgių ir godžiai geriančias vandenį. Labai tyliai pereinu tiltą, kad tik neišgąsdinčiau. Dar apynaujis, gan grubokai aptašytų rastų, paskubomis sunertas ir netvarkingai sukaltas dideliais vinimis.

Einu. Jau pamiškė. Čia samanos žalios, savo spalva prisitaikę prie pievų žolės. Kojos negrįžta, vis brenda gilyn į mišką. Lyg kažkas traukte trauktų prie Laumių pelkės.

Miške daug kelių, kelelių susipynusių ir išsišakojusių. Tik tereikia atskirti, kuris žvėrių, o kuris žmonių ir kuris kur veda.

Sustoju. Noriu nors trumpam pamatyti pelkę. Pirmą kartą čia buvau vaikystėje. Kai grįžau namo motina išbarė, kad neatsiklaususi išėjau ir uždraudė eiti. Pažadėjau ir nėjau.

Čia retas miškas. Ryto rasa tvaska neišdžiuvusi samanose. Kur ne kur pro šimtamečių galiūnų šakas pabirusios mažytės saulės švieselės, ant retų uogienojų, spindi. Samanų lygus gultas. Čia taip gražu, lyg iš dailininko paveikslo. Ramybė. Staiga keistas šnabždesys pasiekia ausis. Žvilgteliu – šalia didžiulis skruzdėlynas. Pro mano kojas skruzdėlių upė teka. Pats darbymetis. Bebaigiančiu išnykti keliuku pasuku į miško gilumą. Medžiai supasi vėjuje. Kur ne kur matyti seni kelmai, apaugę girtuoklių ir mėlynių ploteliais. Uogienojai taip gausiai apkibę uogomis, jog skinu ir gardžiuojuosi. Pataisų sąžalynai draikosi, viliodami savo mažais gelsvais žiedeliais, kurie stebuklingais vaistais virs vėlų rudenį. Žinau, čia atklys medžioklės metu sužeisti žvėrys išsivolioti pataisų gydančiuose pataluose. Paskui prie gydomųjų akivarų gulės, kol pasveiks. Aplinkui gausybė baltų voratinklių. O vėjas supa paukščių vasaros giesmę. Kas žingsnis gausėja voratinklių, tik nematau nė vieno voro. Kur jie?

Netikėtai išdygsta brūzgynų siena? Gal teks grįžti? Rūbai kabinasi už šakų, spygliai braižo veidą ir rankas. Mane apdengia balti voratinkliai. Einu. Krūmynai staiga išnyksta, lyg jų nebuvę. Aplinkui pavieniai išsimėtę paparčiai. Miške jau vakaras. Retėja medžių. Už jų, plati ir erdvi pieva su įvairaus dydžio akmenimis apaugusiais žaliomis vešliomis samanomis. Iš kur šie akmenys? Krisdami paskutiniai saulės spinduliai išryškina už akmenų sienos mėlynus senosios pelkės akivarus. Čia pieva keistos spalvos, lyg būtų apiberta sidabro dulkėmis. Čia labai gražu! Tamsa jau nusileidusi į mišką, tik šioje oazėje dar vis pavakarys. Gal čia netemsta? Pievoje ypatinga žolė. Vos ją užminu, ima dejuoti. Man nejauku! Čia pat už akivarų juostos mažas ežeras su smėlėtu krantu. Staiga išgirstu žingsnius, kurių iki šiol nebuvo. Skubiai pasislepiu tarp akmenų. Bandau šiek tiek pajudėti, bet kūnas neklauso. Pažvelgiu į kojas, o jos apsiviję žaliomis samanomis. Man baisu! Dairausi. Pievoje pasirodo moterys baltais drabužiais. Jie plevena nuo švelnaus miško vėjo. Jos eina nešinos krepšiais, o iš po kojų skamba muzika. Eina link ežero. Paskui sustoja ir pasikaišiusios sijonus, rankose laikydamos skalbinius lėtai brenda į vandenį. Išgirstu kultuvių garsus. Ima žydėti papartynas ir nušvinta visa laukymė. Netrukus vienos moterys išbrenda iš vandens ir ant pievos vynioja baltutėlius voratinklių rietimus, o kitos – dar vis skalbia. Tik retėja kultuvių trenksmai.

– Tikros Laumės, – prakalba šalia manęs gulintis akmuo.

– Pašėlusiame gyvenimo ritme, kasdien modernėjančioje visuomenėje, prie naujų technologijų,  yra tikrų Laumių?  Niekas manimi nepatikės!

– Tikros… Laumės tikros.

– Kodėl dar skalbia? – išsigandusi klausiu.

– Vienų žmonių skalbiniai švarūs, o kitų – neišskalbiami.

 – Kodėl?

– Gėris, tik apdulka, o blogis visada juodas.

Laumės yra žmonių gynėjos nuo įvairių blogybių, gėrio nešėjos, – atgijo vaikystės prisiminimai su motinos pasakojimu. – Jos padeda dirbti įvairius darbus, jų dėka soduose dera vaisiai, paklydusius miške suranda ir parodo taką, globoja neturtingus ir t. t.. Kaimo gyventojai pažadėjo Laumėms, kad niekada neis: maudytis į ežerą, kirsti medžių, uogauti ar grybauti, nedrums raisto ramybės. Jei laikysis sutarties kaimas klestės ir visi ilgai ir laimingai gyvens.

– Kodėl pavadinote Laumių pelke? – paklausiau motinos.

– Norėdami apsaugoti nuo ”svetimų akių” savas Laumes, praminėme mišką Laumių pelke. Žmonės išgirdę apie pelkę, ten kojos nekelia.

– Aš žinau, kad kartą per metus, Joninių naktį, Laumės leidžia žmonėms ateiti į raistą prie ežero.

– O aš nežinojau… Dabar esu akmuo.

– Kalbantis akmuo? – suvokusi krūpteliu.

– Atėjau, ne Joninių naktį, Laumių lopšinės pasiklausyti ir amžiams likau akmeniu. Grįžk namo, kol dar žydi paparčiai.

Paskubomis pakylu ir nesidairydama bėgu. Pasibaigus laukymei, ties medžiais uždususi sustoju ir atsigręžiu. Matau, kaip Laumės moja man.

Po penkerių metų trečią kartą išsiruošiu pas Laumes. Aplankysiu.

Deja, pamiškės pieva nešienauta. Kas nutiko? Prieinu skersai pievos išsitiesusį griovį. Nebėra augalų ir jų žiedų įvairovės. Vien piktžolės. Einu toliau. Sustoju. Tiltas pajuodęs ir gerokai senstelėjęs. O surūdiję vinys vos laiko turėklus.

Atsargiai einu tikėdama po juo pamatyti atėjusias atsigerti stirnas. Deja, jų nėra. Mano kojos brenda keliuku gilyn į mišką prie pelkės.

Medžių viršūnės supasi vėjuje ir kužda:

– Atėjo mūsų vaikas!

Jau kvepia gailiais, nes prasideda raistas. Tik voratinklių kas žingsnis gausėja. Šiandien žinau, kad jie ne vorų, o Laumių. Jos iš voratinklių audžia drobes. Vėl noriu nors trumpam pamatyti Laumes. Mano rūbai aplipę baltais voratinkliais. Jau prasideda papartynas dar gausiau ir tankiau sužėlęs. Čia labai gražu! Krisdama saulės šviesa išryškina žydrus pelkės akivarus už akmenų. Staiga ima kunkuliuoti akivarai ir pati pelkė. Verda. Šoka vanduo putomis, purslais ir kyla fontanais į tamsėjantį dangų. Girdžiu garsėjantį šnypštimą. Kas tai? Gyvačių marga juosta prašliaužia pro šalį ir dingsta medžių tankmėje. Nesuprantu, kas nutiko! Suskamba tranki nakties muzika. Verdantis vanduo banguodamas prasiskiria į platų taką. Ir labai lėtai, lyg banga išplaukia baltu voratinklių rūbu išsipuošusi neapsakomo grožio Laumė. Išlipusi krante iš rankų paleidžia vyniotis voratinklių rietimą. Šis baltas takas nubėga į mišką ir juo išeina Laumė. Pražysta papartynas. Kunkuliavęs putotas vanduo rimsta. Krisdama pilnaties šviesa kiekviename šaltinyje paskandina po sidabro pinigą.

Čia miško Laumių namai!

Pasiilgau Laumių. Važiuoju jų aplankyti po dešimties metų.

Visą laiką prisimenu vaikystės kelius. Deja, šiandieną negaliu net takais pavadinti. Užžėlę. Kur ne kur vienišas žiedas pralindęs pro sugriuvusią, nunykusią ir pūvančią metų metais nepjaunamą žolę. Visur priaugę įvairiausių piktžolių. Nė vieno ramunės žiedo. Nykus ir piktas laukas. Tiltas sutrešęs. Kai kurios supuvusios atramos ir pusiau perlūžę rastai sukritę į griovį. Pro kiaurus tilto tarpus matyti murzinas, užpelkėjęs, pasidengęs žalia plėvele vanduo. Negyvas vanduo! Atsargiai pereinu įvairiais balsais traškantį tiltą. Einu, žinau kelią į pelkę. Medžiai sunerimę suošia ir šakomis nulinguoja mišku:

– Paklys, mūsų mergytė! Paklys!

Aplinkui voratinkliai. Šį kartą kažkokie murzini, pilki. Lipu per krūvas šakų ir apeinu nukirstų medžių kelmus. Iškirstas raistas! Kas išdrįso? Čia miško Laumių namai!

Dar neišėjus į ežero laukymę prasideda paparčių vežlūs sąžalynai. Mane pasitinka dvi stirnos.

Smėlėto kranto nebėra. Ežeras užaugęs, užpelkėjęs ir susitraukęs. Vanduo pažaliavęs. Tik papartynas dar tankesnis, platesnis ir aukštesnis. Iš pelkės kyla nerangus murzinas rūkas. Šliaužia, ropoja krantu. Artėja prie manęs. Man nejauku! Matau, iš pelkės maurų išnyra juodai išsipuošusi Laumė su juodų voratinklių rietimu rankose. Plėšo voratinklius, o jų juodi gniužulai kyla juodais paukščiais, o šie kranksėdami grėsmingais balsais skrenda ir skrenda į dangų. Rietimui pasibaigus Laumė apsisuka ir lėtai panyra į maurus. Pelkė ir akivarai putodami ir gargaliuodami įvairiausiais piktais baimę keliančiais balsais užsitraukia. Tik pavieniai burbulai vis dar kyla.

Staiga pražysta papartynas. O švieselės iš jų žiedų kyla į dangų, skrenda į pamiškę, leidžiasi ant mano rankų ir rūbų. Koks grožis! Mieguista tyla lėtai gula ant samanų, o paryčiui virs baltu rūku. Vėliau besirąžydamas rūkas išsities pamiškėje milžino ūgiu ant pievų paleisdamas dulksną. Rasos lašai lėtai kapsės ant lapų, žolės.

Taip prasidės nauja diena, žadindama gyvenimui, palikdama užmarštyje rūpesčius, nerimą, netektis ir suteikdama viltį tikintiems, laukiantiems ir mylintiems.

Kai manęs nebebus, kasmet paparčiai vis žydės, o Vaikystė, Laumės ir Miškas lauks grįžtančios mergytės.

Laukinė siela gyva tik Laisvėje!

Lietuvos rašytojų sąjungos veiklą „Gyvoji literatūra: kūryba, refleksijos, aktualijos“ iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba