ALDONA DUDONYTĖ – ŠIRVINSKIENĖ. SUSITIKIMAS SU VAIŽGANTU

 

ALDONA DUDONYTĖ – ŠIRVINSKIENĖ. SUSITIKIMAS SU VAIŽGANTU

 

Anykštėnė kultūrininkė, rašytoja Aldona Dudonytė-Širvinskienė – filantropė, labdaros ir paramos fondo “Baltasis balandis”, remiančio jaunuosius poetus, pirmininkė, nuolat rengianti visos Lietuvos literatų prozos konkursus. Sunku būtų išvardinti visus jos įgyvendintus sumanymus, kultūros projektus, svarbu tai, kad daugybė visuomeninių darbų netrukdo Aldonai kurti, ji jau išleido per dvidešimt poezijos ir prozos rinkinių. Jau ne kartą skelbėme jos kūrybą mūsų svetainėje. 

Artėjant Juozo Tumo-Vaižganto (1869 09 20 – 1933 04 29) gimtadieniui, kuris visada jautriai paminimas jo gimtuosiuose Malaišiuose, paaiškejo, kad būtent A. Dudonytė – Širvinskienė nuolat aktyviai dalyvauja tuose paminėjimuose, ir ne kaip žiūrovė ar garsiojo klasiko gerbėja. Ji tampa viena iš vaizdingai aprašytų J. Tumo -Važganto personažių – kaimietuke Anse, kurią įtaigiai ir labai gyvai suvaidina. 

Autobiografinių motyvų pripildyta jautri impresija “Susitikimas su Vaižgantu” netikėtai ir itin nuoširdžiai byloja autorės gebėjimą subtiliai kalbėti apie dvasinius dalykus, taupiais štrichais atskleisti rašytojo asmenybę, skirti dėmesį klasiko gimtinės vaizdams. 

Gediminas Jankus

Juozo Tumo – Važganto aprašyta kaimietukė Ansė iš Malaišių – Aldona Dudonytė – Širvinskienė

 

Aldona Dudonytė- Širvinskienė                                                                                                        

Susitikimas su Vaižgantu

                                                                              I

Impresija   

                                          

Vakarais, užbaigusi dienos darbus, apeinu sodą arba išeinu pasivaikščioti tolėliau nuo namų. Išėjusi iš kaimo, prisėdu ant griovio krašto pailsėti ir žiūriu į tamsėjantį vakaro dangų. Stebiu, kaip saulė piešia vakaro spalvas, ir žaviuosi debesų kalvomis, augančiomis horizonte. Senieji kaimynai žino mano įpročius, tik svetimi ar pravažiuojantys stebisi: ”Kodėl moteriškė sėdi – gal neturi namų?” Bet čia mano namai! Čia gimiau, čia augau, čia gyvenu!

Pieva. Laukas. Raistas. Upelė.

Man patinka bristi stirnų išmintu takučiu tarp javų ir rapsų laukų. Beveik kiekvieną vakarą jos ateina apsidairyti, paragauti, kas naujo išaugo ar buvo pasodinta mano sode, ir numalšinti troškulį tvenkinio vandeniu. Perėjus Kudrelių kalnelį, žvėrių taku per raistą pasiekiu Popšutę ir užsuku į svečius pas rašytoją Vaižgantą Malaišiuose. Jei nusprendžiu keliauti tolėliau, sėdu į automobilį. Tada sustoju ties Žygės kalnu su upele Malaiša, Juodonių piliakalniu ar Valiulio kalneliu. Kartais nuvažiuoju į Pamalaišį, savo vaikystės kaimą. Sustoju ties stogastulpiu rašytojui Stepui Zobarskui ir prisimenu save mažą, kai pabėgdavau iš namų pas rašytojo motiną Karoliną. Ji buvo mano geriausia draugė ir guodėja. Vėliau pieva einu į raistą prie Laumių pelkės.

Dabar sėdžiu ant senstančio kelmo Kudrelių kalnelio viršūnėje ir žvelgiu į dangų. Vakarėja. Čia tik didelės pušys ir aš… Palaukėje vėjas žaidžia ir supasi javų lauke.  Laukas margas nuo mėlynų rugiagėlių, tarsi pats dangus būtų nusileidęs saugoti augančią duoną.

Staiga šmėsteli šešėlis, judėdamas artėja prie manęs. Sustingstu. Stirnos? Nebesulaukė, kol išeisiu.

 –  Labas, –  pasigirsta vyriškas balsas.

Atsigręžiu ir sustingstu iš nuostabos. Stovi Vaižgantas su juoda sutana, kurios skvernus plaiksto vakaro vėjas. Nusipurtau. Gal prisnūdau? Noriu pasisveikinti, nenoriu būti nemandagi kaimynė, bet negaliu prasižioti. Dar turiu kunigui pabučiuoti ranką. Pritrūkstu oro.

–  Galiu prisėsti? –  mandagiai atsiklausia ir prisėda ant gretimo kelmo. –  Tu esi pirma, kuri mane pamatė. Aš taip ilgai to laukiau… Tik niekada nepagalvojau, kad mane pamatys čia, gimtinėje. Tai mane matai?

–  Matau… –  išlemenu drebančiu balsu. O pati galvoju: kada žmonės ima matyti vaiduoklius? Kai ”stogas” pavažiuoja? ”O močiutė pasakytų: kai matai mirusįjį iš anapus, tai žinok, jog jis turi svarbią žinią gyviesiems perduoti.” Paskui galvoju, turėtų jis būti Kaune?

– Taip… Tu teisi, turėčiau būti Kaune. Kadangi niekas nežino, kur mano kapas, man lengva keliauti erdvėje ir laike.

– Kur tik sugalvojate, ten ir atsiduriate? –  aš nustembu.

–  Taip.

–  Turėtų būti linksma…

–  O taip! Dar kaip smagu. Girdžiu, šalimais žmogelis kalba apie mane nesąmones. Aš jį pavadinu kvailiu ir įspiriu į užpakalį. Anksčiau negalėjau, buvau kunigas, – jis nusikvatoja. – Dabar galiu kvailioti…

– Bet… juk niekas jūsų nekalbina, niekas jūsų nemato… Turėtų būti liūdna, – ištariu nusiminusi.

–  Kaip tu gyveni? –  paklausia, lyg neišgirdęs mano klausimo.

–  Gerai, –  pasakau ir susimąstau. Kaip aš gyvenu? Kaip man sekasi? Jei grįžčiau iš anapus, ką pirmiausia norėčiau pamatyti? Su kuo pasikalbėčiau? Ar kas norėtų su manimi kalbėtis, o gal bėgtų tolyn nuo vaiduoklio…

–  Man patinka tavo sukurtas Ansės personažas iš XIX amžiaus, – pasakęs rašytojas Vaižgantas nusišypso.

Per literatūrinius renginius aš persirengiu kaimiete Anse. Staiga susigūžiu. Susigėstu. Pasijuntu lyg išdavusi rašytoją Vaižgantą!

 –  Kada atsirado Ansė? –  jis vėl paklausia.

–  Per poezijos skaitymus 2014 metais…

–  Tegul ir toliau gyvena Ansė Malaišiuose. Man bus linksmiau.

–  Supratau, –  nedrąsiai atsakiau.

–  Jau vėlu. Dabar eik namo.

–  O kur jūs nakvosite? –  paklausiu, o pati pagalvoju, kad reikėtų pakviesti garbingą svečią į namus.

 –  Prie savo paminklo ant suolo, –  ramiai atsako Vaižgantas. –  Ryte pasimatysiu su artimaisiais ir kaimynais.

–  O jeigu lis? –  susirūpinu.

–  Lietus gerai. Išprausia purvinas mintis, deja, ne visiems.

–  Ar jus dar pamatysiu, rašytojau?

–  Dar ne kartą susitiksime, juk esame kaimynai. Įsidėmėk, kaip per Vaižgantinių šventę Malaišiuose pusė dienos svečiai kalbės apie Vaižgantą, įteiks laureatui Vaižganto premiją, o į mane žiūrės kaip į akmenį –  nė vienas nė karto nepažvelgs kaip į žmogų. Bus liūdna ir šalta nuo akmeninių parodomųjų žodžių…           

         

–  Todėl, kad jūsų nemato, –  bandau guosti rašytoją.

–  Kartais taip norisi išrėžti pamokslą, kad ne taip gyvena, ne taip kalba ir ne taip elgiasi!

–  Rytoj šventė Malaišiuose, –  bandau pralinksminti. Deja, rašytojas jau žygiavo pakalnėn kaimo link. Dar šūkteliu: –  Dar pabūkite!

Jau rytas. Dangus varto pilkus ir juodus debesis. Vėjas vis keičia kryptį. O įdienojus dangus nusidažo paslaptinga violetine spalva. Paslaptinga migla apsigaubia laukai ir raistas. Kur bepažvelgiu – visi liūdni, nežiūri į akis ir nekalbūs, jaučiasi kalti.

Čia, rašytojo Vaižganto gimtinėje, Malaišiuose,  svečiai rinksis į renginį. Jei pasipils lietus, sugadins šventinę nuotaiką. Platus kiemas, Vaižganto paminklas ir didžiuliai medžiai alsuoja ramybe. Paukščiai čiulba, pasislėpę tarp šakų. Jiems nė motais stiprus vėjas ir apniukęs lietingas dangus. Čia, po lapija, yra kitoks pasaulis – sodriai žalia žolė. Lyg nebuvę vasaros kaitros, nes medžių pavėsis išsaugojo pavasarinę drėgmę.

Ką daryti? Ko paklausti? Vaižgantas žiūri. Jo akmeninis veidas toks ramus, kad stabteliu, lyg jis kažką būtų tarstelėjęs. Dar kartą atsigręžiu ir išgirstu:

–  Lietaus nebus…

Laikrodžio rodyklė trūkčioja ties kiekviena padala. Greitai čia susirinks rašytojai ir literatūros mylėtojai. O paukščiai nesiliauja džiaugtis.

 – Ar neužkimsite? –  klausiu jų.

 Nieko man neatsako, tik dar garsiau gieda. Ir nardo pro medžių šakas, retkarčiais praskrisdami visai šalia manęs. Vaižgantas sakė: lietaus nebus…

Palengva nuo upelės Malaišos violetinis rūkas lipa į kalnelį, prarydamas pakelėje sutiktus krūmus, pievą ir javų lauką. Jis lėtai raitosi į kamuolius ir gula ant apdžiuvusios žolės. Man visiškai nesvarbu, ar rūkas spės išsisklaidyti, ar klaidins važiuojančius. Girdžiu, kaip renkasi paukščiai ir tupia į medžius. Kodėl jie čia? Iš kur jų tiek daug? Mažų, didelių… Jau nebegirdėti giesmių – tik sparnų šlamėjimas ir švilpimas. Kas darosi? Gal prasideda pasaulio pabaiga? Tik maži rasos lašeliai glaudžiasi žolėje, kalbina mane ir, einant, prausia mano kojas.

–  Vėjau! – šaukiu įkandin. –  Išgainiok debesis! Juk tu gali!

O jis tik pralekia ir nieko nežada. Pasaulis toks platus, bet jis vis grįžta, vis pilkesnis ir piktesnis. Gal nori, kad kartu skrisčiau, virtusi rūku?

–  Kojos mano tik vaikšto, sparnų neturiu ir su tavimi skristi negaliu! -–  vėjui šaukiu.

Vėl pralekia. Gaila vėjo. Kodėl? Jį visi bara. Vargšas – niekas jo nemyli.

Mano mintys kvepia rūku ir vėju. Nieko gero nežada prasidėjusi diena. Liepų viršūnėse jau matyti pavieniai rudeninio dailininko nuspalvinti lapai. Prasidėjo rugsėjis. O vasara dar išdidžiai vaikšto liepų alėja. O, kad prakalbėtų…

Staiga sutemsta. Girdžiu tik sparnų plazdėjimą. Žiūriu ir savo akimis netikiu – dangus juodai violetinis, bus audra. Visada prieš lietų kyla viesulas ir sutemsta. Stoviu. Žiūriu – marmurinį Vaižgantą ir mane skiria toks tirštas rūkas, lyg būtume vienas nuo kito per šimtmečio atstumą. Aš viena. Nejauku. Kūnu perbėga šaltukas. O mano mintys išskrenda su vėju. Dangus traškėdamas plyšta, stumdamas rūką. Nušvinta! Per plyšį veržiasi violetinė šviesa ir leidžiasi ant Juodžiaus kelmo, eina akmenine paminklo tvora link paties Vaižganto. Nieko panašaus nesu mačiusi. Užvertusi galvą, sulaikiusi kvėpavimą, stebiu violetinę juostą danguje, o ten paukščių pulkai suka vis didėjantį ratą, kildami spirale aukštyn.

–  Ačiū, paukščiai! Ačiū! –  šaukiu jiems įkandin.

Netrukus, sparnais išbaidę lietaus debesis ir susimetę į ilgą juodą juostą, jie nuplasnoja link horizonto, kur dangus meiliai glaudžiasi prie žemės. Pro įplyšusį dangų energingai braunasi spinduliai ir pati auksinė saulė.

 –  Bus linksma, –  šypteli Vaižgantas. –  Einu pasitikti svečių…

 Matau, kaip iš po rašytojo kojų auksinis saulės takas, persipynęs dangiškos ramybės ir švelnumo jausmu, išsitiesia liepų alėja, tarsi magiškas koridorius, virš Vaižganto galvos sukuria žalią arką, kur saulės spinduliai žaidžia su lapais, šokdami į žemę žėrinčiais atspindžiais.

Alėjos gale matyti švelniai vingiuojantis asfaltuotas keliukas, vedantis į mažą, paslaptingą Malaišių kaimelį, lyg kvietimas įsitraukti į ramų gamtos ritmą ir pasinerti į laiką, kur lėkimas sustoja. Oras prisotintas liepų aromato, o tylų šios vietos alsavimą pertraukia tik švelnus vėjo šnaresys, nešantis užuominą apie tolimus laikus ir praeities paslaptis. Visa aplinka pulsuoja gyvybe ir ramybe, laukdama svečių, kurie prisijungs prie šios tylios simfonijos, užsimiršdami ir pasinerdami į Malaišių žavesį, kur kiekvienas žingsnis atneša naujų istorijų ir neatskleistų paslapčių.