VYTAUTUI ALANTUI – 120. TAUTA ISTORIJOS VINGIAIS

Jei aš po savo kojom nebejausčiau

Senolių kūlgrindų gilių, – 

Manęs nebūtų!

Jei nebejausčiau šilimos Amžinosios Ugnies

Nuo senovės šventųjų aukurų, –

Manęs nebūtų!

Jei nematyčiau pakelėse

Nuliūdusio, erškėčiais vainikuoto Dievo, –

Manęs nebūtų! 

Šis rašytojo, poeto, žurnalisto Vytauto Alanto posmas atskleidžia bene svarbiausius paskutiniųjų jo gyvenimo dešimtmečių kūrybos, publicistinių straipsnių ir esė pobūdį bei esmę. Tai, kad šie metai – jubiliejiniai V. Alanto metai (minime jo 120-ąjį gimtadienį) priminė seniai, dar 1991-aisiais, jo našlės Irenos Alantienės (1915-2010) maloniai man dedikuota rašytojo knyga “Tauta istorijos vingiais”. Šie, pasak autoriaus, “ideologiniai mąstymai” – paskutinioji jo knyga, kurioje itin ryškiai ir giliai išreikštas susirūpinimas lietuvių Tautos išlikimu. Tautinės ideologijos kūrėjas deklaruoja savo principus, pažiūras ir šiame politiniame ir ideologiniame testamente, pateikdamas išsamią Lietuvos istorijos, kultūros, netekčių ir okupacijų genezę, sudėlioja, jo manymu, svarbiausius tautos uždavinius naujoje epochoje.

Puikiai suvokdamas, kad Tauta yra gyvas, nuolat pirmyn žengiantis organizmas, kviečia “nuolat ją kurti”. Kaip toji kūrybos dvasia turėtų pasireikšti? V. Alantas knygos pratarmėje sako: “Po ilgų mąstymų ir gyvenimo patyrimo priėjau išvadą, kad tautai, itin mažai tautai, neribotas politinis susiskaldymas yra pragaištingas klystkelis į savižudybę. Piliečių politinis savitarpio susiklausymas yra vienintelis kelias į vidaus santvarkos pastovumą, solidarumą bei visokeriopą pažangą, užtikrinančią valstybės saugumą bei gerovę”.

Tragiškas lietuvių tautos likimas istorijos verpetuose, tremtys, žūtys, Miško brolių didvyriškas pasipriešinimas, rūpestis dėl lietuviškos kultūros, santykiai su agresyviais kaimynais ir nuolatinis priminimas apie savitarpio solidarumo būtinybę – tai bene svarbiausios šio ideologinio testamento bruožai. Vytautas Alantas, be abejonės, yra vienas žymiausių prieškario tautininkų ideologijos, ypač kultūrinės politikos, kūrėjų. Gal dėl to gan prieštaringai buvo vertinamas tiek išeivijoje, tiek mūsų padangėje. Jau minėta jo našlė Irena Alantienė Lietuvoje susidūrė su tam tikru rezervuotumu, tvarkant ir leidžiant vyro kūrybinį palikimą (1992 m. Rašytojų sąjungos leidykla pakartotinai išleido V. Alanto “Tauta istorijos vingiais”, o 1998 m. – istorinio romano “Šventaragis” dvitomį).

Rašytojas vis grįždavo prie savo rankraščių, skirtų senajam lietuvių tikėjimui, kai kurių jo kūrinių veikėjai ieškojo dvasinės atramos šioje tikyboje. Asmeniniame archyve išliko nemažai neskelbtos medžiagos šia tema, kaip ir rankraščiuose – šešios dramos ir istorinė tragedija “Daumantė”.

 

Vytauto Alanto paskutinė knyga “Tauta istorijos vingiais”, parašyta 1987 m., išleista 1990 m., su malonia rašytojo našlės Irenos Alantienės dedikacija 

Vytautas Alantas – literatūrinis slapyvardis (iki 1937 m. jis buvo Vytautas Benjaminas Jakševičius), gimė 1902 m. birželio 18 d. Sidabrave, Naujamiesčio valsčiuje. Mokydamas lietuvių kalbos ir literatūros, intensyviai rašė eilėraščius. Tuomet kūrybai slapyvardžiu pasirinko kairiojo Minijos intako – Alanto – pavadinimą. Upelio vardą, versmės sinonimą, 1937 m. oficialiai įteisino vietoj Jakševičiaus kaip pavardę.

1925-1929 m. studijavo Monpeljė universitete (Prancūzija). 1930-1934 m. buvo prancūzų skyriaus redaktorius Eltoje. 1934-1939 m. valstybinio laikraščio „Lietuvos aidas” vyr. redaktorius. 1940 m. išleido knygą „Žygiuojanti Lietuva”, giriančią Lietuvos prezidento Antano Smetonos vadovavimą. 1940 m. buvo  Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas.

1940 m., artėjant sovietinei okupacijai, pasitraukė į Vokietiją. Buvo pakviestas pirmininkauti Lietuvių aktyvistų fronto kultūros komisijai. Lietuvoje likusi šeima (žmona ir sūnus) 1941 m. birželio mėn. buvo ištremta į Sibirą. 1941-1944 m. V. Alantas buvo Vilniaus dramos teatro direktorius.

Lietuvoje išleido apsakymų rinkinių, publicistikos knygą, sukūrė pjesių.  Kaune išleido knygas “Artisto širdis” (1930), “Tarp penkių ir septynių” (1934), “Vadovybės principas valstybės gyvenime” (1937), “Žygiuojanti tauta” (1940)

1944 m. vėl pasitraukė į Vokietiją. Nuo 1949 m. gyveno JAV. Mokėjo prancūzų ir vokiečių kalbas, tačiau sunkiai kalbėjo angliškai. Įsikūrė Detroite, paprastu darbininku įsidarbino automobilių gamykloje „Ford”. Ten dirbo  devyniolika metų, iki pat pensijos. Daug rašydavo po darbo, naktimis. 1967-1971 m. buvo Lietuvių žurnalistų draugijos pirmininkas.

Išeivijoje parašė romanų, novelių, dramų, eilėraščių. Romanuose vaizduojama Lietuvos senovė, aukštinama baltų kultūra, neigiamai vertinamas krikščionybės poveikis lietuvių tautai, parodytas Lietuvos partizanų priešinimasis sovietiniams okupantams. Išeivijoje išleido knygas: “Ant siūbuojančios žemės” (1946), “Dramos veikalai” (1947), “Pragaro pošvaistės” (1951), “Svetimos pagairės” (1954), “Tarp dviejų gyvenimų (1960), “Amžinasis lietuvis ” (1972), ” Šventaragis” (1972-1974), “Romas Kalanta: gyvieji deglai Nemuno slėnyje” (1976), “Paversmiai” (1982), “Gelmių balsai” (1984), “Tauta istorijos vingiais” (1990) bei kt. Su kitais parašė ir suredagavo monografiją apie A. Vanagaitį (1954 m.). Periodinėje spaudoje paskelbė straipsnių apie lietuvių literatūrą, politikos, kultūros ir tautinės ideologijos klausimais. 

Rašytojo, žurnalisto, redaktoriaus Vytauto Alanto kapas Kauno Petrašiūnų kapinėse 

Mirė Vytautas Alantas 1990 m. balandžio 24 d. Detroite. 1992 m. birželio 12 d. buvo  perlaidotas Kaune, Petrašiūnų kapinėse.

2009-ųjų pabaigoje pasirodė Leono Peleckio-Kaktavičiaus monografija „Vytautas Alantas: gyvenimas ir kūryba“. 

Gediminas JANKUS