LRS KAUNO SKYRIUI – 50. LITERATŪRINIŲ NAMŲ PAIEŠKOS. ANTRA DALIS

Toliau žingsniuojame Kauno rašytojų takais takeliais, kartais vingiuotais, kartais tiesiais, juk ne vieno kelias į literatūrą buvo nelengvas, komplikuotas, ne vienas pats pasirinko ar aplinkybių buvo priverstas žengti kitais takais, užsiimti darbais, nutolusiais nuo kūrybos. Juk tik su laiku ateina supratimas, kad literatūra, pasak Vytauto Martinkaus, nėra „įsimylėjusio studento dienoraštis“.

Talentas, be abejo, ir darbas, darbas. Daug skaityti, šviestis, ieškoti. Kokios banalios tiesos – dabar krizentų ne vienas naujosios kartos literatas. O tada, mūsų aprašomuoju laikotarpiu, būtent tokiais tėviškais, bet ir reikliais pamokymais buvo pribarstyta ir literatūrinė spauda, ir pirmųjų rankraščių aptarimai, nekalbant apie kiek kitokius partinių cenzorių ir ideologų pamokslus.

Bet Kauno rašytojų, ypač jaunųjų, situacija buvo kitokia. Pirmiausia dėl pozicijos, kurios laikėsi tuometinis vadovas Vytautas Martinkus ir jo aktyvas – vadinamasis biuras (R. Samulevičius, R. Keturakis, A. Mikuta, A. Dabulskis ir kt.) – ne ataskaitos raidei, o nuoširdžiai nuolat rūpintis jaunaisiais literatais, analizuoti ir vertinti jų kūrybą, skatinti ieškojimus, svarstyti pirmųjų knygų rankraščius.

Ne tik svarstyti – ir siekti, kad knygelės kuo greičiau pasirodytų. V. Martinkus, 1974 metais išrinktas skyriaus vadovu, nedelsdamas subūrė Tarybą darbui su jaunaisiais (joje veikė jau minėti rašytojai, žurnalo „Nemunas“ darbuotojai), kuri griebėsi konkrečių darbų – kasmet rengė Kauno zonos literatų seminarus, ir ne eiliniam pasižvalgymui ar savigyrai, kaip anksčiau. Seminaruose vyko rimtas darbas, reiklus, bet geranoriškas vertinimas, buvo atrenkami gabesni, kuriuos skatino kūrybiniam darbui. Skatinimas, kaip dabar sakome, „motyvacija“ paprasta, bet efektinga – „Nemuno“ žurnalas, „Kauno tiesa“ skelbė jaunųjų kūrybą ir pastabas apie ją, Donaldas Kajokas, Ineza Janonytė, Augustas Tamaliūnas, baigė rengti ir leidyklai įteikė savo pirmąsias knygas. Prozininkas Petras Venclovas tada jau dėliojo savo antrą knygą. Žodžiu, jaunieji buvo skatinami ir paglobojami, tačiau ir patys nesnaudė – po M. Rakausko jaunųjų sekcijai vadovavo poetas Vytautas Venclova, kiek vėliau – Donaldas Kajokas, narių gausėjo ir siekė per 30. Apsnūdimo tikrai nebuvo – vartant archyvinius susirinkimų protokolus, gausu kolegų kūrybos aptarimų, reiklių, kartais aštrokų, dalyvaujant ir pasisakant vyresniems – tuometiniam literatūriniam konsultantui Algimantui Mikutai, nemuniečiams Robertui Keturakiui, Aleksui Dabulskiui, Petrui Palilioniui.

1973 metais rašytojai persikėlė į naujas patalpas Meno darbuotojų namuose (dabar – Kauno menininkų namai), ten iki šiol yra mūsų būstinė. Bene 1975-aisiais buvo įsteigtas Grožinės literatūros propagandos biuras ir kauniečiams skirtas vienas instruktoriaus etatas. „Propaganda“, be abejo, skambėjo gan dviprasmiškai, rėžė klausą ir priminė ideologinę partijos liniją, tačiau biuras nusipelnė pagyros ir nuveikė labai daug gero – organizuota daugybė literatūrinių vakarų, susitikimų su skaitytojais, naujų knygų pristatymų ne tik mieste, bet ir apskrityje. Buvo kviečiami, be abejo, ir jaunieji, tik pirmas knygas išleidę ar jas ruošiantys. Prigijo tradicija kartu kviestis ir miesto teatrų aktorius.

Apie šiuos ir kitus svarbius dalykus, apie tikros kūrybos ilgesį, apie asmenišką santykį su literatūra pasakojimą tęsia akademikas, rašytojas Vytautas Martinkus gilių įžvalgų kupiname esė „Mieste, iš kurio buvo ištremta literatūra“.

O mūsų kolega, prozininkas Petras Venclovas, kurio atsiminimus apie Kauno skyriaus veiklą skelbsime, rado ir keletą nuklydimų ankstesnėse mūsų publikacijose „LRS Kauno skyriui – 50“. Jis labai abejoja, kad R. Rakausko nuotrauka su J. Grušu ir V. Martinkumi yra daryta 1962 metais, ko gero, geru dešimtmečiu vėliau. Be to, Kauno jaunųjų rašytojų pirmininku pirmiau buvo M. Karčiauskas, o kai jį 1973 metais priėmė į RS, vairą perėmė M. Rakauskas.

Dėkoju už pastabas. Be abejo, J. Grušas su V. Martinkumi fotografuoti apie 1973-1974 m., klaidingas įrašas mūsų fotoarchyve. Dėl Jaunųjų rašytojų sekcijos taip pat. Jai vadovavo M. Rakauskas, jį 1978 m. išrinkus į RS Kauno skyriaus biurą, jaunųjų pirmininku tapo poetas Vytautas Venclova.

Gediminas Jankus

 

Akademikas, rašytojas  VYTAUTAS MARTINKUS,  Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus vadovas 1974-1982 m.

MIESTE, IŠ KURIO BUVO IŠTREMTA LITERATŪRA 

Antra dalis

Keista, kodėl rūpėjo į juos – Rašytojų namus – įeiti ir būti? Pasaulis sugriovė savo namus, iš griuvėsių ir pelenų vos vienur kitur buvo atstatyta pastogė vaikams ir seneliams, daugelis tik svajojo apie nuosavo namo sienas, židinį, vietą etažerei su knygomis. Bet jau paskubomis buvo pristatyta daugiabučių „chruščiovkų“, tarp jų – vaikų darželių ir mokyklų. Kodėl neturėjo rastis bendrabučio literatams? Suprantama, rūpėjo būti pakviestais į jį, pakvietimas į oficialią rašytojų ložę atrodė talento viešu (valstybiniu!) pripažinimu ar literato profesijos garantu.

Pastarieji žodžiai – ne tiek apie vyresniuosius, lageriuose, taigoje užgrūdintus, kiek apie mus, anuomet jaunaisiais vadintus, rašytojus. Vienų pavardės šiandien žinomos, kitų – ne itin, tačiau visi buvome kartu: Vilma Adomavičiūtė, Vladas Baltuškevičius, Ramūnas Klimas, Jonas Kvedaravičius, Algimantas Liekis, Aleksas Dabulskis, Mykolas Karčiauskas, Robertas Keturakis, Marija Macijauskienė, Algimantas Mikuta, Petras Palilionis, Aldona Puišytė, Vytautas Salinka, Raimundas Samulevičius, Vladas Vyšniauskas, Leonas Zaleckis. Įkandin ėjo kiti: Gražina Cieškaitė, Gintautas Dabrišius, Donaldas Kajokas, Gintautas Patackas, Dalia Saukaitytė, Augustas Tamaliūnas, Petras Venclovas. Jų buvo per šešiasdešimt. Jaunų ir ne visai, studentų, darbininkų, mokytojų, gydytojų, inžinierių – tų, kurie bandė rašyti. Literatų savamokslių. Kai kurie gal ne be reikalo buvo vadinami grafomanais. Vieni jų gebėjo, bet nemokėjo rašyti, kiti negebėjo, bet buvo kažkaip jau pramokę literatūros abėcėlės, todėl negalėjo nerašyti. Menu labai garbingo amžiaus moteriškę, rašiusią ir man skaityti nešusią savo ir pažįstamų gyvenimo istorijas. Neišmaniau, ką jai patarti, man neatrodė, kad tie vaizdeliai – literatūra, tačiau užsispyręs ką nors savito parašyti visada rizikuoji atrodyti kaip schreibende Frau.

Visiems rūpėjo susitikti, vieni kitiems paskaityti savo kūrybos, pasišnekėti. „Kauno tiesos“ redakcijos Kultūros skyriaus kambario duris mums atverdavo, tačiau dėl to visada reikėdavo iš anksto tartis. Daugiau patikdavo rinktis kavinėse. Buvo keletas jų, mus traukusių. Tarpukary garsi Konrado cukrainė dabar vadinosi „Tulpė“. Joje kavą su konjaku gurkšnodavo vyriausieji – Valys Drazdauskas, Juozas Grušas, Vaclovas Šiugždinis, dailininkai ir aktoriai – Liudas Truikys, Kęstutis Genys. Mes, jaunesnieji, nusitaikėme į buvusį „Versalį“, tada pervadintą „Vakaru“ ar Jaunimo kavine. Susitarę su kavinės direktore, nuo restorano triukšmo slėpdavomės pobūvių kambaryje. Jame paskaitų mums skaitė savi šviesuoliai Valys Drazdauskas, Antanas Jasiūnas, Kazys Papečkys, Vytautas Salinka, Viktoras Spitrys. Kartais atsiviliodavom paskaitininkų iš Vilniaus – Bronį Savukyną, Ričardą Pakalniškį, Levą Vladimirovą.

Ši bepastogė apmenko, iš dalies tarsi baigėsi, kai 1967 metais Kaune pradėjo eiti  žurnalas „Nemunas“, skirtas jauniems autoriams ir jauniems skaitytojams. Nuopelnus dėl jo steigties daug kas nori savintis, bet istoriniu žvilgsniu prisimenant aną įvykį, svarbi buvo į miestą sugrįžusi literatūros proceso kasdienybė. Smulkmenos, be kurių sunku įsivaizduoti didesnius literatūros darbus, gabesnių literatų vietą tame procese. Anapus redakcijos langų sruvo tikras Nemunas, o žurnalo redakcijoje kasdien burbuliavo virdulys, arbata ar kava tapo pigesnė ir skalsesnė nei „Tulpėje“ ar „Vakare“. Niekas nevaržė ir stipresnių gėrimų mėgėjų. Keista iš redaktorių – nuo vyriausiojo iki skyriaus vedėjų – buvo išgirsti, kad jie laukia, ką tu parašysi. Gal tai buvo netiesa, bet maloni. Cenzūra, aišku, buvo gyva, ji akylai prižiūrėjo ir „Nemuną“, tačiau drąsius autorius lydėjo sėkmė – daug kas jame praslysdavo pro ideologijos cerberių akis. Fotografijos, publicistika, vertimai, straipsniai daugelį skaitytojų tiesiog vertė iš kojų. Gaila, kad tarp originaliosios poezijos ir prozos tokios radikalios kūrybos buvo mažiau. Turėjo viskam ateiti savas metas.

Tad gal jau buvome priėję išsvajotus – literatūrinius – savo namus? Ar bent jau pamatėme juos? Nebūtinai su sienomis ir stogu, juk žodis kitur ir visur gyvena. Gal daiktus mieste jau keitė žmonės ir jų žodžiai? Gal ir Kauną jau buvo užkrėtusi kitokia matymo – pasaulio ir meno suvokimo – fenomenologija? Gal toji radosi sovietmety anksčiau nei politinė jo alternatyva? Politinis korektiškumas ir servilizmas nebūtinai sutampa, o ginkluota kova nebūtinai efektyvesnė už diplomatišką lojalumą. Galbūt jau tada daug kur buvo visai kitaip? Ne tik Dramos teatre, kur Rūta Staliliūnaitė ir Kęstutis Genys greitai repetuos Barboros Radvilaitės ir Karaliaus juokdario dialogus, ne tik Muzikiniame teatre, iš kur po penkerių metų Modris Tenisonas vienas ar su Giedriumi Mackevičiumi bėgs gelbėti su gesintuvu po medžiais užsiliepsnojusio Romo Kalantos, ne tik Laisvės alėją jau šlifavusių gėlių vaikų muzikoje – „The Doors“ ar „Rolling Stones“ melodijose. Ne tik pavieniuose menuose, bet ir jų draugėje, anot Dicko Higginso, jų intermedijose, juk ir lietuvio Niujorke filmininko Jono Meko, jo bičiulio Jurgio Mačiūno ir kitų šėlionės kada nors pasieks Kauną, nors iki Fluxus ministerijos atstovybės Lietuvoje dar labai toli. Gal ir mūsų literatūroje ne už kalnų, o jau po poros dešimtmečių bus parašytas „Vilniaus pokeris“, nors kol kas jo autorius Ričardas Gavelis eis savo tėvo pėdomis ir imsis fizikos studijų.

Galbūt. Iki literatūros, laisvos ir ne vien valdžiai reikalingos, man dar buvo labai toli, toliau nei prieš dešimt metų, kai mėgdžiodamas Jules Verne, Robertą Stevensoną ar Romualdą Lankauską, parašiau etiudą apie brolio vestuves, paskui – nuotykių apysaką, nedaug trūko, kad jos pirmaisiais skaitytojais būtų tapę kratas darę saugumiečiai. Tačiau jiems neprireikė vargti – skaityti, mat nerado jos: sąsiuvinius su jos rankraščiu vasarai buvau įdavęs klasiokei perskaityti, o rudenį, jau po tardymų, atsiėmiau juos ir sudeginau. Apsisprendžiau nieko ir niekada nerašyti. Nei atsišaukimų, nei ko kito. Pirmiausia, motyvavau, gal ir veidmainiškai, dėl tėvų ramybės. Neturėčiau gadinti jiems gyvenimo. Užmiršti, į juodą nepermatomą tamsą pastumti viską, kas ir man pačiam nemiela. Rašyti – nemiela, nes pavojinga. Sau duotą žodį sulaužiau per atostogas po antro kurso. Įspūdžiai iš Medicinos instituto studentų vasaros stovyklos prie Latežerio, pažintis joje su Siiri, studente iš Tartu, paskatino pradėti rašyti dienoraštį. Po mėnesio mečiau jį ir parašiau kelis vaizdelius ar noveles. Vėl mėgdžiojau man į atmintį kritusius autorius, juk daug kartų buvau perskaitęs Cvirkos novelistiką, Šeiniaus noveles, apysaką ir romaną “Siegfried Immerselbe atsijaunina”, pamėgdžiojau ar sekiau juos gal prasčiau nei mokykloje nuotykių rašytojus, gal kiek kitaip. Impresijos patyrė naikinančią proto jėgą – spraudžiau jas į racionalius siužetus, tarpais užtemptus ant politinio ar moralinio kurpalio. Ta nedorybė davė greitų vaisių: rudenį Politechnikos instituto daugiatiražinis “Už tarybinį mokslą”, o vėliau ir “Kauno tiesa” išspausdino keletą mano rašinių. Pasijutau literatas. Ypač kai mano bendrakursis, tuomet pradedantis fotografas Vilius Naujikas pasakė gerų žodžių apie vaizdelio “Pasakyk tėvui” “vyriškas metaforas”. Nors po kito paskelbto apsakymo gavau nuo paties fotografo į kaulus už sentimentalumą ir daugiažodiškumą, įtikėjau, kad negaliu nerašyti. Juo labiau kad institute radosi daugiau literatų, tarp jų – Vilma Adomavičiūtė, Aleksas Dabulskis, Ramūnas Klimas, Algimantas Liekis, Algimantas Mikuta, o visų jų literatūrinių ambicijų delikačios priežiūros ar profesionalaus konsultavimo ėmėsi jau minėtas poetas Antanas Jasiūnas. Po metų jis parašė man rekomendacinį laišką Rašytojų sąjungos literatūriniam konsultantui Jonui Mikelinskui, kurio buvau pakviestas į 1964 metų rudenį vykusį pradedančiųjų prozininkų seminarą. 1965 metais kartu su kitų šio seminaro dalyvių kūryba debiutavau “Pergalėje”, po to “Švyturyje” ir “Jaunimo gretose”, “Literatūroje ir mene”, o 1967 metais pora mano novelių redaktoriaus Antano Drilingos buvo pasirinkta debiutiniam naujojo žurnalo “Nemunas” numeriui. Kiekvienos publikacijos laukdavau su virpuliu. Atrodydavo, kad skaitytojų akys – mano namai, iš mano vardo ir pavardės, mano novelių žodžių jos suręs kažką, kas pranoks net stubą Jerubiškiuose. Pastatys man bent taburetę tarp darželio gėlių, aš atsistosiu ant jos ir lyg klebonas Adomavičius bažnyčios sakykloje išrėšiu pamokslą.

Buvau linkęs patikėti – galiu rašyti. Literatūra ir yra mano pašaukimas, nors baigiau inžinerijos studijas, nors tikrai galiu užsidirbti duonai ir druskai iš elektriko inžinieriaus profesijos. Pasitikrinau dar būdamas studentu – dirbau elektromonteriu, projektuotoju. Tačiau kada rašyti? Kada skaityti? Labai maža tesu ko perskaitęs, beveik nieko neišmanau apie literatūrą ir meną. Jau visai baigiant institute, išniro kipšas gundytojas – galėtum savarankiškai studijuoti filosofiją, estetiką, literatūrą. Tasai kipšas – Politechnikos instituto filosofijos katedros vedėjas, docentas Aleksas Čedavičius.

Galėčiau? Plūgo rankenos, aišku, kyšojo iš manojo filosofijos supratimo, Arvydas Šliogeris sukinėjosi netoli – kitame instituto fakultete, tačiau iki sokratiškos filosofijos ne tik man, bet ir jam dar buvo toli. Pasiūlymas kuteno savimeilę, žadino tas pačias, jau žinomas ir nesvetimas literatūrines ambicijas. Nemačiau didelio skirtumo tarp literatūros ir filosofijos. Seniausiais laikais jodvi sutapo. Juk tai beveik tas pat, gal net įdomiau ir vertingiau – studijuoti filosofiją. Dvejus trejus metus pagal savo paties susidarytą programą. Pasiūlymas apsvaigino, neatrodė svarbu, kad siūloma ateitis – marksistinės filosofijos dėstymas. Mažesni kipšeliai – Vilniaus universiteto Filosofijos katedros vedėjo docento Eugenijaus Meškausko augintiniai, filosofai, atėję iš lietuviškų (!) filologijos ir tiksliųjų mokslų – fizikos, matematikos. Dar nepažindamas to filosofo, atsiverčiau jo paskaitų klausytojų užrašus. Nieko negalėjau jiems prikišti – logika, sveikas protas ir kritika marksistinę filosofiją nušvietė kita šviesa. („Šviesa“ – anuomet madinga klišė metafora formuluojant klausimą, temą arba problemą filosofijoje.)

Kokie bus mano profesijos namai? Inžinerija? Filosofija? Literatūra? Kur ir kaip jų ieškoti?

Nežinojau. Ir niekas, manau, negalėjo man patarti. Nebent Dangus – Viešpats Dievas. Inžinerija buvo jau sava, dėl jos atrodė likę mažiausiai neaiškumų. Nežinojau, kad literatūra – ne įsimylėjusio studento dienoraštis, nors gal kiek ir panaši į tokius gaivališkus rašymus – nepramanytus, senus, kaip pasaulis, jausmus ir banalias, bet savas mintis. Jai reikia ne dalies, o viso manęs. Visur ir visada būti jos namuose. Nenutuokiau, kad literatūra yra kaip laimės marškinėliai, su kuriais arba gimstama, arba – ne. Gimiau be jų, seniai patikrinau- galiu nerašyti, ir tai nebuvo jokia nelaimė…

Filosofija, kuri viliojo, kaip sakyta, savišvietos perspektyva ir pedagogo karjera, pradžioje pasiūlė asistento vietą Kauno politechnikos instituto Filosofijos katedroje. Pasirinkęs ją, jau po metų vos nebuvau išvarytas su vilko bilietu: užklaustas, kada stosiu į komunistų partiją, atsakiau, kad tai, matyt, niekada neįvyks, nes vidurinėje priklausiau antibolševikinei moksleivių organizacijai. Išgelbėjo tik katedros vedėjo gera valia: nors ir įsižeidęs dėl mano pavėluoto prisipažinimo, vis dėlto užstojo ir apgynė mane, sakydamas – talentingas, be to, dar ir jaunas, ir komjaunuolis. Kokį talentą jis turėjo galvoje, nežinau, ėjau dvidešimt ketvirtus, o komjaunuolio bilietas, klasės vadovės padovanotas paskutinėmis dienomis gimnazijoje, man, įsidėjusiam antrąjį sąžinės dugną ir pradėjusiam eiti politinio konformizmo keliu, jau buvo pasitarnavęs – leido ar padėjo įstoti į aukštąją mokyklą.

Jau po paskutinės kratos ant aukšto – nuo stubos lubų – nužėręs spalius, išsitrauksiu kelis „Kario“ ir „Trimito“ numerius, vis tos pačios – Kavolių šeimos – bibliotekos likučius. Netikėtas bus „Kūrybos“ numeris, vienmetis su manimi, tik keliais mėnesiais jaunesnis, 1943-ųjų lapkritį pasirodęs, kažkokiu stebuklu užklydęs ir į Jerubiškius, patekęs į mano rankas, iš jo, kaip iš dangaus ženklų, galėjau ką nors spėti apie savo ateitį. Tačiau tik pasklaidžiau ir užverčiau, nebuvo jis man įdomus. Paskui, jau išvykus į Kauną, prapuolė, kaip ir kiti seni žurnalai. Visai neseniai, po daugelio metų, Mokslų akademijos bibliotekoje suradau tą „Kūrybos“ numerį, atsiverčiau ir perskaičiau nuo pirmo iki paskutinio puslapio. Likimiškas nebent Rilkės eilėraštis iš „Valandų knygos“. Štai jis, 31 puslapyje, viršutiniame dešiniajame jo kampe. Henrikas Nagys jo pirmą posmą taip išvertė:

Tu milžiniškas: aš šalia tavęs

Toks mažas, kad manęs nebesimato.

Tu toks tamsus, kaip naktyje plaštakė,

Kaip prieš tave – mana šviesa.

Tavo dalia kaip vilnys plaka

Ir laidoja visas dienas.

Tu – čia apie Dievą. Tikrai, esame maži, Viešpatie, Tavo namuose mūsų, žmonių, gal net nesimato. Reikia perskaityti visą Rilkės knygą, kad pajustum, kas esi, kuo gali ir kuo negali būti. Anuomet nebūčiau įsivaizdavęs: kažkas juodas, kaip naktis, ant juodų laiptų, kažkokie juodi daiktai, kaip tėviškės sodo medžiai kilo iš po žemių. Ir paties Nagio į numerį įdėtas eilėraštis „Mano žemės ruduo“, atrodo, turi panašų motyvą: „O kaip man sunku užrašyti rudenį ir savo juodą kraują“.

Nieko keisto, man sunku net šiandien (žodžiais) užrašyti ar (pajautomis) nutapyti savo benamystės (holografinį?) paveikslą iš paauglystės ir jaunystės laikų. Kokia sena jo data, beveik iš akmens amžiaus – 1967-ieji. Sustabdytas paveikslo laikas, beje, ne iš literatūros, ne iš filosofijos, o iš mano gyvenimo prieš penkiasdešimt metų. Menu, kaip sakyta, balandį buvo pradėtas leisti žurnalas „Nemunas“ o gegužę, mano gimtadienio išvakarėse, dėl Saulės magnetinės audros sugedo JAV karinių radijo lokatorių antenos. Audra užtruko beveik dvi paras, JAV kariškiai pradžioje nesuprato, kas vyksta, manė, kad prasidėjo SSRS karinis išpuolis ir pasišovė kelti kovinius lėktuvus į SSRS. Visi žino, kas dėjosi per Karibų jūros pragarą 1962 metų spalį, retas girdėjo, kad 1967 metų gegužės 23-iąją iki trečiojo pasaulinio (branduolinio!) karo buvę dargi arčiau.

Ir visi tą dieną dar parėjo namo. Kaip šiandien aiškėja, nebūtinai – į literatūros.

 

 

 

Iš Vytauto Martinkaus knygos „Vidaujos link“, Vilnius: Homo liber, 2018.

Parengė Gediminas Jankus