BIČIULĮ ALGIMANTĄ PRISIMENANT. EKSPRESYVUS, IRONIŠKAS, PRINCIPINGAS.

 

Algimantas Mikuta (1943 05 13 – 2024 08 14). Mildos Kiaušaitės nuotrauka

 

BIČIULĮ ALGIMANTĄ PRISIMENANT. EKSPRESYVUS, IRONIŠKAS, PRINCIPINGAS.

 

Gediminas Jankus

 

 

Daugiau nei 40 metų. Tiek bendrauta, draugauta su mus ką tik, Žolinės išvakarėse, palikusiu garsiuoju poetu, redaktoriumi, vertėju, Bičiuliu Algimantu Mikuta.

Netektis liūdina, skaudina, bet tuo pačiu ir paskatina prisiminti giliai įsirėžusius mūsų bendravimo – ir kūrybinio, ir gyvenimiško – epizodus. Buvo man didžiulis autoritetas, vadinau jį Mokytoju plačia prasme – jis savo pavyzdžiu mokė būti principingu, ginti poziciją, nepasiduoti spaudimui, ypač to meto ideologiniams absurdo reikalavimams.

Tai buvo ryšku ir jo kūryboje – maištingoje, paradoksalioje, ironiškoje, “nesušukuotoje” pagal cenzorių klišes. Be abejo, jo laikysena ir pozicija darė įspūdį ne man vienam – visas būrys jaunųjų, pradedančiųjų Kauno literatų spietėsi aplink, sulaukdami Algimanto dėmesio, paskatos ir postūmio. 

Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyrius tada, prieš 40 metų, būrė jaunuosius  perspektyvius autorius Kauno jaunųjų rašytojų sekcijoje, jai vadovavo Donaldas Kajokas (1982-1983, keletą kadencijų Gediminas Jankus (1983-1987), Kęstutis Navakas (1987-1988) ir istorinių permainų išvakarėse – Edmundas Janušaitis, 1989 m. užbaigęs jaunųjų sekcijos veiklą. 

Stabtelėjau ties tuometiniais jaunaisiais literatais, juk ir pats tada toks buvau. Mat nuo 1982 m. rašytojų Kauno skyriui pradėjo vadovauti poetas Algimantas Mikuta, tiksliau, perėjo iš vieno kabineto į kitą – juk šis mūsų senbuvis, nuo pirmojo „Nemuno“ numerio (1967 m.) dirbęs redakcijoje, dar 1972 m. tapo Kauno skyriaus literatūros konsultantu ir visą dešimtmetį rūpestingai ir reikliai skaitė daugybę pateiktų rankraščių, bandymų, pirmųjų knygų apmatų, kiekvienam pateikdamas išsamią analizę, vadinčiau tai įžvalgiomis vidinėmis recenzijomis. Skyriaus vadovu (tada atsakinguoju sekretoriumi), Algimantas išbuvo taip pat netrumpai – keletą kadencijų, iki 1988 m. Tad tarp ilgiausiai su mumis buvusių vadovų A. Mikuta užima antrą vietą (po Petro Palilionio), o jei pridėtume „Nemuną“ – tai būtų ir pirmoji.

Algimantas Mikuta. 1982 m. Iš rašytojo asmeninio archyvo

Bet ne tai svarbiausia. Juk kiek laiko bebūtum, svarbiausi yra atlikti geri, įsimintini darbai, o jais Algimantas tikrai galėtų pasigirti. Galėtų, bet nenorėjo. Nes puikiai žinomas jo kuklumas ir kategoriškas vengimas garsintis ir girtis. Tad dabar dar kartą privalu tarti keletą žodžių apie tą laikotarpį, juolab teko dažnai būti šalia ir bendrauti su Algimantu, tiesiogiai regėti ir pajusti ir jo užmojų poveikį.

Minėjau, kad keletą kadencijų buvau renkamas Jaunųjų rašytojų sekcijos pirmininku (1983-1987) ir džiaugiuosi, kad teko Algimantą artimiau pažinti ir susidraugauti. Nors jaunųjų „šefu“ tradiciškai buvo literatūros konsultantas (tada – Aleksas Dabulskis, kurio autoritetingas žodis vertinant pirmuosius bandymus ir rankraščius buvo lemiamas), tačiau ir Algimantas nevengė jaunųjų – nuolat jautėme jo dėmesį ir globą. Jis, be abejo, visiems mums buvo autoritetas, išleidęs jau devynias poezijos knygas, ir ta jo poezija – akivaizdžiai maištinga, nesušukuota, niekaip netelpanti į ideologinį Prokrusto guolį. Ironija, kandumas, netikėti ir neįprasti sąskambiai, temos ir motyvai – visa tai darė įspūdį jauniesiems, skatino drąsino.

 

Nuolat dalyvaudamas mūsų susibėgimuose, rankraščių, publikacijų ar pirmųjų knygų aptarimuose Algimantas visada ateidavo pasiruošęs, ne kartą perskaitęs, visada kalbėdavo pagrįstai, jo analizės, kaip dabar prisimenu, būdavo išsamios, geranoriškos. Netgi sudrausdavo, pataisydavo įsismarkavusius kolegas, ne tik jaunuosius, pasišovusius supeikti svarstomas kūrybines paraiškas. Mano pirmininkavimo laiku pradėjome kviesti dažnesnius susirinkimus. Atsirado ir kritikų – Pranciška Genevičiūtė, Vidmantas Valiušaitis, Jonas Vabuolas. Vyko ne tik aptarimai. Tada dirbau Kauno dramos teatre, sumaniau tokius teminius vakarus-ciklą „Susitikimai su aktoriais“ Menininkų namuose. Labai palaikė Algimantas, pats stengdavosi dalyvauti ir pagirdavo: „Šaunuoliai, tik darykit!“ Kalbinau Valentiną Masalskį, Algimantą Masiulį, Virginiją Kochanskytę bei kitus.

Grožinės literatūros propagandos biure jau darbavosi Vidmantas Kiaušas-Elmiškis, jo rūpesčiu pradėjome dalyvauti literatūriniuse vakaruose kartu su vyresniaisiais, tada vadinome juos „klasikais“, važinėti po rajonus.  Ir visais klausimais įkyrėdavau pirmiausia A. Mikutai. Ir niekada nesu sulaukęs atmetimo, pašaipos. Svarstydavom įvairius variantus ir pasirinkdavome geriausią, žinoma, jo surastą ir apmąstytą.

Su Menininkų namais geriausi santykiai buvo vadovės, poetės Dalios Teišerskytės laikais (1973-1976). Jos dėka vyravo tokia laisva, tikrai demokratiška ir kūrybinė atsmosfera. Ir vėliau jos netrūko, bet, žinoma, jau mažiau. Keitėsi namų direktoriai, vienu metu net netekome dalies mums skirto ploto, tai būtent A. Mikuta svaidė žaibus Vykdomajam komitetui ir kitiems funkcionieriams.

Reikliai ir priekabiai svarstė su savo biuru ir su jaunaisiais siūlomas kitas patalpas – Donelaičio g. 38, išsiaiškino, kad ir ten būsime kampininkai, atsisakė. O kuomet 1990 m., dar prieš Kovo 11-ąją išdygo toks naujas darinys – Kauno kultūros fondas ir užsigeidė perimti Menininkų namus (beje, fondui per mufti tufti tai pavyko padaryti), vienas iš pirmųjų, pasirašiusių motyvuotą protestą kartu su miesto kūrėjais, buvo Algimantas Mikuta.

Su šypsena ir nuolaidžiai jis sutikdavo įvairias mūsų iniciatyvas, palaikydavo, kad ir sienlaikraščio idėją. Kybojo toks didžiulis stendas mūsų, jaunųjų kambaryje – “Broma” kas ką norėjo, tą ir lipdė, atspausdinęs, pripiešęs ir pan. Ir parodijos, ir epigramos, ir šaržai. Ne visiems patiko, o Algimantas pagirdavo, pakrizendavo paskaitęs jaunatviškus „bliūznijimus“, beje ir pats su Aleksu Dabulskiu rodydavo pavyzdį.

Kažkas iš „klasikų“, kalbėdamas apie jaunuosius, ironizavo: „Vilniečiams galvos susisuko nuo almanachų idėjos, o kauniečiai tik apie teatrą ir dramas kliedi“. Iš tikrųjų, vilniečiai poetai Vaidotas Daunys ir Valdemaras Kukulas tada rūpinosi kūrybinio jaunimo almanacho „Veidai” parengimu ir išleidimu (ten pateko ne vienas jaunasis kaunietis), o mes paskelbėme pjesių rašymo vajų, ir rimtai planavome organizuoti festivalį „Dramaturgijos ruduo“. O tada dramas suskato rašyti Gintaras Patackas, Vladas Baltuškevičius, Dovilė Zelčiūtė, Petras Venclovas, Arvydas Lapukas ir kt. Kiek anksčiau – ir Petras Palilionis. Kai kuriuos veikalus tįsdavau į teatrą, net pyktelėdavo ir režisieriai, ir aktoriai. Bet ne vieną jaunąjį autorių pavyko pristatyti ir bent perskaityti jo pjesę teatro Meno tarybai. Nors tiek.  

Algimantas Mikuta, Laimonas Inis, Aleksas Dabulskis. 1982 m. Iš A. Dabulskio asmeninio archyvo 

 

Algimantas Mikuta šį entuziastų judėjimą palaikė ir rėmė, juk tik taip gali reikštis kūrybinė saviraiškos įvairovė. Teatrui, scenos menui jis niekada nebuvo abejingas ir labai svariai prisidėjo ir padėjo Kauno dramos teatrui, skubiai, bet labai kokybiškai 1986 m. išversdamas garsųjį Čingizo Aitmatovo romaną „Ešafotas“, specialiai režisieriui Jonui Vaitkui, kuris, tik gavęs vertimo pluoštelį, iš karto dėliojo savo inscenizaciją. Spektaklio, pavadinto „Golgota“, premjera įvyko 1987 m., numatytu laiku, žinoma, ir Algimanto Mikutos pasiaukojančio triūso dėka.

Rasdamas laiko kūrybai, vertimams, publicistikai, recenzijoms, Algimantas sėkmingai tęsė dar Vytauto Martinkaus bene 1976 m. sumanytą ir pradėtą Kauno „Pegaso“ literatūrinių vakarų tradiciją. Kiekvienų metų pradžioje perpildytoje didžiulėje Profsąjungos kultūros rūmų (dabar – Kauno kultūros centras) salėje vykdavo per metus išleistų kauniečių knygų pristatymas. Populiarus buvo tas „Pegasas“, vakarus vesdavo P. Palilionis, A. Dabulskis, ir žinoma, A. Mikuta. Svarbiausia, kad šalia „klasikų“, išleidusių kažkelintą knygą, pritūpdavo ir jaunieji su savo pirmosiomis ar antrosiomis knygelėmis. Ir kiekvienam būdavo randamas teigiamas žodis, paskata.

Tradicija smagiai gyvavo, „Pegasas“ dar ilgai būtų skraidinęs kauniečius, bet knygų kiekis išaugo. Anksčiau išleisdavo 4-6 rinkinius, o pavyzdžiui, 2005 m. – jau net 47 knygas! Panašus kiekis, tai kiek sumažėdamas, tai padidėdamas, laikėsi nuolat, tad literatūrinių „Pegasų“ tektų surengti bent dešimtį, vienu kartu aprėpti tiek rinkinių neįmanoma. A. Mikuta pradėjo diegti kitas formas – nelaukdamas metų pabaigos, rengdavo konkrečios knygos sutiktuves-pristatymą.

Bet svarbiausia, ką įsiminiau ne tik aš – tai principinga A. Mikutos pozicija dėl jaunųjų. Visada (žinoma, jei yra talento kibirkštys) gynimas, netgi kova dėl pirmosios knygos ar publikacijos. Toks lyg susitarimas buvo tarp jo, A. Dabulskio ir R. Keturakio, kalbant apie kokį funkcionieriui ar cenzūrai abejones keliantį pradedantį rašytoją: „Na, čia jau rimta, čia jau gerai, tai naujas žodis!“. Tokiais atvejais visada gindavo.

Algimantas asmeniškai rūpinosi Gintaro Patacko priėmimu į Rašytojų sąjungą, Edmundo Janušaičio knygos išleidimu, rašė raštus (kartu su Jaunųjų rašytojų sekcija) visoms instancijoms dėl Vidmanto Valiušaičio persekiojimo po garsiojo Molotovo-Ribentropo pakto paminėjimo mitingo Vilniuje 1988 m.

Kažkada Algimantas Mikuta mūsų klasiką Juozą Grušą apibūdino kaip kalną. Pasakyčiau, kad ir jis pats kalnas. Kalnas poezijoje ir gyvenime. Buvo ir yra.