ERIKA DRUNGYTĖ. “ALGIMANTAS BUVO MYLINTIS ŽMOGUS”

 

Visuose miestuose gyveno ir vis dar apsigyvena žmonės iš regionų, atsinešdami savitą charakterį, tarmę, gebėjimus tik jiems būdingą pasaulėvaizdį perkeisti taip, kad urbanistinės erdvės autochtonai atmerkia akis iš nuostabos. Kai Algimantas Mikuta atvyko į Kauną, laikinoji sostinė kiek palūkuriavo, patikrino, o paskui plačiu glėbiu priėmė žemaitį iš Mažeikių, savuoju talentu be galo praturtinusį jos literatūrinį gyvenimą. Juolab kad ir kolegos iš Vilniaus vis patarinėjo – gyveni tam savo Kaune, tai apie jį ir rašyk.

Bet Algimantas rašė ne tik apie Kauną. Jo eilėraščiai aprėpė tiek lyrinius gamtovaizdžius, tiek ironiškus gatvių pakraščius, tiek gelmingus savianalizės vandenis. Daug surimuotų ir melodingai plaukiančių jo tekstų virto dainomis. Į sunkiajai artilerijai priskiriamos literatūros skaitytojų lentynas atkeliavę ir lietuviškai prakalbę M. Bulgakovas, Č. Aitmatovas, L. Tolstojus, B. Pasternakas bei kiti galėtų padėkoti kruopščiam ir kūrybingam vertėjui A. Mikutai.

Kaip kadais būsimą poetą padrąsino Justinas Marcinkevičius, taip ir Algimantas ne vieną perspektyvų rašytoją skatino savo patarimais ir pastabomis, dirbdamas žurnalo „Nemunas“ Literatūros skyriaus vedėju, o vėliau – ir vyriausiuoju redaktoriumi. Šios atsakingos pareigos poetą ištiko pačiu keisčiausiu metu, kai, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, buvo sugriauti visi cenzūrų ir valstybinių užsakymų šliuzai, o laisvai pasipylęs gausybės naujai atsiradusių leidinių srautas į naująjį gyvenimą įnešė ne tik neregėtų dalykų, bet ir sumaišties. Reikėjo rasti tokį turinį, kuris gebėtų konkuruoti su veržliais dienraščiais ir net geltonąja spauda, kai laisvosios rinkos dėsniai ir komercinės reklaminių puslapių pinklės ėmė skandinti ramius kūrybos užutekius. Keturiolika metų Algimantas Mikuta vykdė vyriausiojo vairininko pareigas – žemaitiškai kantriai ir kaunietiškai išradingai. Jo pavardė šio žurnalo istorijoje skamba solidžiai, garbingai.

Greta visų čia išvardytų Algimanto veiklos sričių – poezijos, prozos, vertimų, redagavimo, redaktoriavimo, konsultavimo – turėtume pridėti daugybę nuostabių savybių: gebėjimą bičiuliautis, juoktis, šmaikštauti, užjausti, paguosti, išklausyti, papasakoti. Ir mylėti… Algimantas buvo mylintis žmogus. Tokį jį prisiminsime. Apie tokį galvosime, skaitydami jo eilėraščius, apmąstymus, užrašus.

Užuojautą poeto artimiesiems ir visai literatūros bendruomenei reiškia buvę bei esami nemuniečiai.

 

Mildos Kiaušaitės nuotrauka