STANISLOVAS ABROMAVIČIUS PRIMENA ZIGFRIDO GRONAU – “VILKO VAIKO” DRAMATIŠKĄ ISTORIJĄ
Siegfried Gronau – dramatiško likimo vokietis, patyręs ne tik karo baisumus, bet ir susidūręs ir matęs neišpasakytą sovietinių rusų kareivų – “išvaduotojų” žiaurumą, žudynes ir nesuvokiamą smurtą. 1945-aisiais sugriautame Karaliaučiuje Gronau tebuvo aštuoneri metukai, jo Mama ir mažosios sesutės mirė iš bado, o sesuo Ilsė rusų kareivių sadistų buvo ir išniekinta. Siaubą ir žiaurybes patyręs berniukas išsigelbėjo, radęs prieglobstį Lietuvoje. 2017 metais Pasaulio lietuvių kultūros, mokslo ir švietimo centras išleido S. Gronau kraupų liudijimą – atsiminimų knygą “Klyksmas vaiduoklių mieste. Vilko vaikai”. Autorių ir šią knygą prisimena rašytojas Stanislovas Abromavičius, parinkęs ir ištraukas iš atsiminimų.
Stanislovas Abromavičius ir Zigfridas Gronau Kaune. 2017 m.
Stanislovas ABROMAVIČIUS
ŽMOGĖDRŲ SPĄSTUOSE
Zigfridas Gronau – „Vilko vaikas“. 1944–1945 m., būdamas aštuonerių metų, matė sovietinės kariuomenės – generolo M. Černiachovskio vadovaujamų ginkluotų rusų gaujų žudomus Karaliaučiaus žmones. Tai primena šių dienų įvykius Ukrainoje, kur panašiais būdais žiauriai žudomi niekuo nekalti civiliai. Karaliaučiuje Zigfridas prarado visus artimuosius, jam šiaip ne taip, bado išsekintam, pasisekė atbėgti į Lietuvą. Atsidūrė pakaunėje, ėjo duoneliaudamas iki pat Rumšiškių, išgyveno dirbdamas pas ūkininkus.
Dabar Zigfridas su žmona lietuvaite Jadvyga Gronau gyvena netoli Flensburgo (vok. Flensburg), Vokietijos šiaurėje, Šlėzvigo-Holšteino žemėje, prie Danijos sienos. Vertindamas įvykius Ukrainoje, Zigfridas sako, kad informacija vokiečiams atkeliauja iš Vokietijos, Lietuvos ir Rusijos. Žinoma, ji labai skirtinga, klaidina žmones. Jis tuo klausimu turi savo nuomonę, nes išgyvenęs karo baisumus.
– Visos įmanomos baisiausios nelaimės teko mano šeimai. Karaliaučiuje iš bado mirė mama ir visos trys sesutės, vyresnioji dar rusų kareivių išprievartauta, tėvelis žuvo fronte tolimoje Rusijoje. Iš visos gražios šeimos likau vienas. Badas mane atginė į Lietuvą, kur duoneliavau, ganiau kaimiečiams gyvulius, likau gyvas, bet be deramo išsilavinimo. Skausmas yra skausmas, geras jis nebūna, – sako dažnai Lietuvoje besilankantis Zigfridas Gronau.
Apie Karaliaučiaus tragediją jis parašė ir išleido dramatiškų atsiminimų knygą, pavadinęs ją „Klyksmas vaiduoklių mieste” (Kaunas: Pasaulio lietuvių kultūros, mokslo ir švietimo centras, 2017). Atrodė, kad žmonija neturi užmiršti tų gyvenimo pamokų, tačiau taip neįvyko… Net Lietuvoje atsiranda išsigimėlių, pateisinančių Rusijos agresiją Ukrainoje, nekaltų žmonių, vaikų ir senelių, žudynes Ukrainoje…
Ir šiandien vyresniojo amžiaus lietuviai, paklausti apie “Vilko vaikus”, negaili jiems užuojautos, pažymi, kad ir maži, ir užaugę būdavo sąžiningi, dori, labai darbštūs. Kai kurie vedė lietuvaites ir visam laikui liko Lietuvoje. Kiti išvyko į gimtąsias vietas.
Manau, kad šiandien vertėtų prisiminti, kaip sovietų kareiviai naikino nekaltus Karaliaučiaus gyventojus, vadindami juos savo karo grobiu. Tad siūlau šios knygos ištrauką.
Siegfried Gronau (Zigfridas Gronau)
KARALIAUČIUS. 1944 METŲ PABAIGA
Ištraukos iš knygos „Klyksmas vaiduoklių mieste”
Siegfried Gronau (Zigfrido Gronau) knyga “Klyksmas vaiduoklių mieste. Vilko vaikai” (Kaunas: Pasaulio lietuvių kultūros, mokslo ir švietimo centras, 2017)
Žmogėdros pasirodė…
Frontas vis artėjo, jau buvo girdėti kanonados ir sprogimai. Mūsų kareivėliai, kurie vis ramino, pranešė: mums reikia trauktis, mes jus paliekam, nes rusų puolimo nesulaikysim. Gal jau nebus tokia baisūs tie rusai, – ramino mus bėgantys vokiečių kareivėliai. Su jais mes, vaikai, susidraugavome – buvome gal tris ar keturias dienas kartu. Staiga mūsų angelai sargai dingo, ir šis didelis namas su visomis šeimomis liko vienas likimo valiai.
Name jau vyravo tamsa ir baimė. Karbidinės lempos name dar buvo likusios, bet karbito jau pritrūko. Be to, jau nebūtų buvę kam jų uždegti. Kiekvieno mūsiškio akyse galima buvo įžiūrėti baimę, daugelis vaikų ir moterų pradėjo garsiai verkti.
Staiga vėlai vakare iki pamatų sudrebėjo mūsų namas. Išsigandę žmonės grūdosi į pakampes. Aplinkui visame name griaudėjo patrankos ir bombų sprogimai.
Anksti iš ryto keletas moterų ryžosi išeiti į lauką pasižiūrėti, kodėl mūsų namas naktį taip baisiai sudrebėjo. Pastebėjo mūrinio namo skliaute didelę skylę, kurią padarė nesprogęs patrankos sviedinys…
Aš, mūsų visa šeimyna ir daugelis žmonių, kurie šiame name tai išgyveno, buvome pasmerkti baisiam gyvenimui ir nežmoniškoms kančioms.
Tą sviedinį vyrai nunešė ir kažkur užkasė, – taip sakė jie mūsų motinoms. Visame name baimė augo – žmonės jautė ir žinojo, kad artinasi rusai. Mes jau girdėjome, kad rusai žmones „valgo, pirmiausiai ėda vaikus“.
Mes, kaip ir visi pasaulio vaikai, tikime viskuo, ką suaugusieji sako. Visai netrukus, vieną ankstų rytą, moterys pastebėjo pirmuosius rusus, slankiojančius apie trobesius.
Labai išsigandom, vaikai ir moterys pradėjo garsiai verkti. Moterys ir didesnės dukros laikėsi už rankų ir rėkė: mes čia neisįleisim rusų, nesvarbu, kas bus!
Kažkas pasibeldė į duris, moterys pagalvojo, kad gal koksai kaimynas ko nori, o gal vokiečių kareivis atėjo ir nori čia pasislėpti.
Kai viena iš moterų duris atidarė, šoko baisiai išsigandusi atgal. Priešais ją stvejo du rusų kareiviai. Jie moteriai kažką pasakė, bet ši nieko nesuprato. Tada rusai parodė savo „gerą pusę“ – mandagiai apsisuko ir nuėjo. Ta moteris apsiramino ir sako, rusai vis dėlto nėra jau tokie baisūs, kaip mūsų propaganda gąsdino. Bet mes, vaikai, vis dar labai bijojome tų rusų.
Porą dienų tie ar kiti rusai slankiojo kieme, mes baukščiai stebėjome juos pro langą. Jie kažko ieškojo po tvartus, kluoną ir kitus statinius, mandagiai pasibelsdavo į namo duris. Susikalbėti su jais nepavykdavo, nes nemokėjom rusų kalbos. Kažką mums pasakę, jie išsinešdindavo.
Pamažu nusiraminom, jau pradėjom džiaugtis, kad rusai nėra “žmogėdros”.
Karaliaučius, 1945-ieji…”Išvaduotojai” skerdikai (iš interneto)
Klaida!
Po trumpų mandagių apsilankymų prasidėjo žvėriškas “apsilankymas”, baisūs plėšimai. Pirmiausiai rusai išvartė bičių avilius, sulaužė juos iš ištraukė korius, bites sutrypė sniege. Tada jie jau nesibeldė į duris, kad jiems atidarytų, bet daužė ir išlaužė, lindo pro langus kaip didžiausi banditai. Mūsų vaiduokliška tyla staigiai pasibaigė. Didelius ir mažus apėmė siaubas, susigrūdus į namą baisiai smirdantiems rusams. Pirmiausiai jie klausinėjo ir ieškojo vokiečių kareivių ir karininkų. Didesnius berniukus, paauglius, surastus name, uždarė į atskirą patalpą, ten tardė pusiau rusiškai, pusiau vokiškai.
Tada prasidėjo tikras plėšikavimas. Į maišus kišo indus. Kurie jiems netiko, daužė į grindis. Atplėšę spintų duris, patikusius drabužius grūdo, spintas, indaujas apvertė, regis, už jų tikėdamiesi užtikti pasislėptų daiktų ar vokiečių kareivių.
Kai ši ruja išsinešdino, visi drebėjome iš išgąsčio, moterys ir vaikai visi buvome sutrikę, smerkte persmerkti siaubo. Dar mums neatsipeikėjus, įgriuvo kita ruja, gal penketas, o gal ir visa dešimtis sugarmėjo pro išlaužtas duris ir langus. Šitie sužvėrėję puolė dar smarkiau – viską plėšė ką pirmieji paliko…
Tokie brutalūs, žiaurūs plėšimai kartojosi kiekvieną dieną net po kelis kartus. Jokio dėmesio verkiantiems mažiems vaikams, o jų buvo daugiau negu suaugusiųjų. Jau nekalbant apie motinas ir moteris – joms teko iškęsti daugiausiai. Visus namus nusiaubė kaip įsiutę žvėrys. Raguočius išvarė iš tvartų, kai kuriuos nušovė, išpjovė kumpius, geriausią mėsą pasiėmė. Smulkesnius gyvunėlius – kiaules avis, paukščius sugaudė arba nušovė…
Tragiško likimo šeima: Ernst Artur Gronau su žmona Erna Lina ir vaikais (iš kairės) Hannelore, Zigfridu ir Ilse. Trečioji dukrelė Christel Edith dar nebuvo gimusi. Kionigsberg, 1940 metai.
Prasidėjo prievartavimai
Po šių žiaurių grobimų prasidėjo moterų ir mergaičių prievartavimai, nesvarbu – vaikai mato ar ne, dieną ir naktimis, nebuvo šiems gyvuliams skirtumo. Aukos – moterys ir vaikai – verkė ir rėkė iš baimės, bet nebuvo jokio pasigailėjimo. Ir dabar matau tuos vaizdus, patikėkit manim – neperdedu, man byra ašaros apie tai rašant.
Namų šeimininkė sugebėjo vienintelę melžiamą karvę nuo jų paslėpti, bet tie barbarai ją rado ir, stvėrę už ragų, išsivedė.
Šeimininkė puolė prie to ruso ant kelių, prašę paskutinę karvutę palikti, nes namuose daug ir jiems pienas būtinai reikalingas. Rusas nesuprato moters, jis neturėjo širdies nei pasigailėjimo jausmo, atkišo šautuvą į moters kaktą. Raudodama moteris atstojo nuo brutalaus plėšiko, drebėdama iš nuoskaudos ir patirto mirties pavojaus.
Rūsyje ar požemyje moterys dar spėjo pasislėpti truputį bulvių ir šiek tiek kitų atsargų, kurių neužteko ilgesniam žudynių ir prievartos laikui.
Pirmieji baditiški plėšikai – tik rusų kareiviai. Netrukus pasirodė rusės ir azijietiško gymio moterys. Jos jokių gailesčių nepripažino. Draskė nuo močiučių, moterų, mergaičių geresnius drabužius, plėšė patalus ir pagalves, plunksnas išleidusios po visas patalpas. Vaizdas košmariškas – durys išverstos, langai išdaužyti, baisūs šalti skersvėjai sūkuriavo kambariuose. Šitą klaikų košmarą reikėjo mūsų ir kitoms šeimoms išgyventi…
Mažosios sesutės kančios
Valgyti neturėjom nė plutelės, mažoji Christel apsirgo ir vien tik verkė, visi kentėjom didelį alkį. Šiandieną tai prisiminęs, vėl pajuntu, kaip mūsų šeima artėjo prie pražūties, sugrįžusi į griuvėsiais paverstą Karaliaučių… Mama pamatė sode, kuriame pirmą naktį nakvojome, kupstus dilgelių ir, radusi numestą seną puodą, išvirė tas dilgeles. Be jokios mėsos ir druskos sriuba buvo mums skani, tik gaila, kad tos skanios sriubos buvo tik keli samteliai (…)
Pakol Mama turėjo jėgų, kad galėtų su mažąja Christel ant rankų ir su mumis kartu ubagaut, kai kurios rusės pasigailėjusios duodavo neišplautą amerikoniškų konservų skardinę dėžutę. Į tą dėžutę Mama įpildavo karšto vandens, įdėdavo keletą lupynų, jeigu jų būdavo, ir išvirdavo labai skanią sriubą. Tik jos visada būdavo per mažai. Jeigu rasdavom šiukšlių krūvoje ar konteineriuose raguočių arba kiaulių nugramdytų kaulų, Mama virdavo tuos kaulus. Pirmas ir antras viralas buvo godžiai srebiamas. Kiti viralai su tais pačiais kaulais nebuvo panašūs į maistą.
Ši mums sunki 1945-tų vasara ėjo pabaigon, dienos trumpėjo, artinosi ruduo. Mūsų skudurėliai, vadinami drabužiais, jau nebešildė. Kas bus atėjus žiemai?
Mama girdėjo iš kitų žmonių, kad netoli už miesto yra didelis bulvių ir kopūstų laukas, ten tokie žmonės, kaip mes renka jas, ir tų bulvių yra, atseit, dar užtektinai. Greitai susiruošėm ir mes, dar turėjom ta mūsų mažą vežimėlį, pasiėmėm jį, kad daugiau bulvių ir kopūstų galėtumėm parsivežti. Mažoji Christel dar vis sirgo, Hannelore irgi jau nesveikavo ir nestipri buvo, tad jas abi susodinom į tą vežimėlį ir pasikeisdami trise jas tempėme į tą pilną išsvajotą bulvių ir kopūstų lauką. Ilgai keliavome, pakol pagaliau jau vakare, beveik temstant, pasiekėme tą bulvių ir kopūstų lauką. Pakeliui sutikom keletą varguolių, tokių kaip mes, su maišiukais labai mažomis bulvytėmis ir kopūstų kotais. Tie žmonės pasakojo, kad sunku prie bulvių lauko prieiti, nes rusai jį saugo ir nieko nenori įleisti. Jeigu rusai užklumpa su maišiuku bulvių, tai atima jas ir dar primuša. Taip pasakojo mums tie nelaimingieji.
Orai atvėso. Šalčiau buvo ir mūsų urve. Vis dar kankino alkis. Christel sunkiai sirgo ir labai nusilpo, jau negalėjo pati atsikelti. Kad ir kaip stengėmės, niekuo negalėjome jai padėti. Jinai mirė iš bado pirmoji mūsų šeimoje, mano glėbyje miegodama drėgnuose, supuvusiuose skuduruose. Mes, visas trejetas, gulėjome viename guolyje – Christel, Hannelore ir aš, vienas kitą šildydami (…)
…Žmonės mirė griuvėsių urvuose masiškai kaip musės, nors jau švietė pavasaris. Krūvom vežės tuos mirusius, geriau sakykim – nužudytus žmones į masinius kapus.
Kartą išgirdom lauke baisų Ilsės riksmą. Iššokau iš mūsų urvo, paėmiau sesės ranką ir atvedžiau pas Mamą. Jinai vis dar verkė, negalėjo žodžio ištarti. Per jos mažytes kojeles bėgo kraujas. Ilse nenustojo rėkusi iš skausmo, akys buvo paklaikusios, liesas veidelis baisiai iškreiptas, susikalbėti su ja nebuvo galima. Mama ir aš negalėjom iš jos sužinot, kas nutiko. Tada mama pakėlė Ilsės sulopytą, suardytą sukruvintą suknelę, palietė įdubusio pilvuko apačią, ir jai ėmė drebėti rankos. Paėmė verkiančią Ilselę, prispaudė prie krūtinės ir lyg prakeiksmą sušnabždėjo: jei ne žmonės, tai Dievas, vaikeli, nutrenks prakeiktuosius už šėtoniškus darbus. ..
Mamos glėbyje mūsų geroji Ilsė ėmė rėkti lyg išprotėjusi iš skausmo. Kitą dieną jinai mirė. Vyniodama į paklodę laidojimui sesutę, Mama pabučiavo jos plonas kaip degtukai kojeles…
Sesutė Ilse, mirusi po rusų kareivių išprievartavimo, fotografuota 1943 metais
* * *
…Pradėjau tinti, dariausi vis storesnis. Rankos ir kojos buvo kaip išdžiūvę šakaliukai. Mačiau, kaip Hannelore mirė gulėdama su Mama mūsų mirties patale. Po kelių naktų jaučiausi labai lengvas, bet visas šlapias skudurų guolyje nuo kojų iki ausų. Iš manęs bėgo vanduo ar šlapimas nesustodamas. Permirkome visi – guolis, Mama ir aš…
Mirties guolyje Mamai vėl sakiau: reikia pabandyti į Kowno važiuoti ir duonos parvežti, kad sustiprėję galėtume abu iš šio klaikaus urvo išlindę, nuvykti į Kowno. Aš sunkiai atsikėliau, norėjau vėl eit į lauką – gal dar vėl kokių lupenų rasiu, bet jinai mane pašaukė ir sako: ateik pas mane, pailsėk dar truputį, tada žiūrėsim, ką darysim toliau.
Grįžus į tą smirdantį mirties guolį, jinai mane apkabino ir mes užmigom. Nežinau, kiek miegojom – valandą ar dieną. Pagaliau visai pabudau, vis dar Mamos stipriame glėbyje. Jinai nemiegojo, kai bandžiau atsikelti, ji tarė: aš tavęs nepaleisiu, mes mirsime šiame guolyje, kaip kad mirė tavo seserys… Aš nenoriu tavęs paskutinio prarasti, kaip savo dukreles praradau.
Jinai stipriai spaudė mirties glėbyje ir ramino: jau neilgai truks, ir mes mirsim… aš tai žinau… būsim negyvi, nereikės daugiau taip vargti…
Bet aš nenorėjau mirt. Mama man pasirodė visai išprotėjusi, pradėjau jos bijoti.
Mama pradėjo nesavu balsu rėkti, jos balsas buvo kaip Ilsės po išprievartavimo ir prieš mirtį. Aš būtinai privalau grįžti pas ją, į mirties guolį, – taip jinai rėkė, bet aš Mamos jau nepaklausiau. Neilgai pastovėjau prie jos kojūgalio, žvelgdamas į baisioje kančioje verkiančią ir mirštančią Mamą. Palikau ją gulėti, verkiau be ašarų – jos buvo seniai visos išverktos. Išėjau. Jinai liko viena, be manęs… Tikėjausi: tame Kowno daug duonos gavęs, grįšiu pas Mamą, valgydinsiu ją, kol sustiprės (…)
…Nelengvai pasiekiau geležinkelio stotį. Ten buvo voros prekinių dengtų ir nedengtų vagonų. Perone spietėsi daug išsekusių žmonių, vaikų ir suaugusiųjų, visi veržėsi į Kowno…
Keletas vaikų ir suaugusių įsirangė į prekinius vagonus, bet čia juos rusai išmetė kaip kokius šiaudų maišus. Kai kurie sunkiai atsikėlė svirduliuodami ir vėl bandė įlipti į išsigelbėjimo vagonus. Traukiniai dar nejudėjo, žmonės vis veržėsi į vagonus, o rusai juos spardė ir išmetinėjo. Pagaliau rusai pradėjo vyti visus iš peronų, žiauriai stumdydami ir mušdami.
Žinoma, aš irgi nežinojau, į kurią pusę koks ešalonas su išbadėjusiais žmonėmis ar be jų važiuos. Jau pradėjo temti, vėl atsirado daug norinčių patekti į bet kurį vagoną, gal į Kowno važiuos? Pagaliau nusižiūrėjau nesaugomą vagoną ir įsikoriau į jį. Ten jau buvo keletas tokių varguolių kaip aš, susispietusių už kažkokių gremėzdų. Tylėjom ir laukėm išganymo – kada gi šis traukinys pagaliau pajudės.
Traukinys pajudėjo, bet netoli. Matyt, prikabinėjo naujus vagonus ar atkabinėjo nereikalingus. Vėl pasigirdo rusų keiksmai ir vėl mus visus išmetė iš vagono kaip kokius pagalius ar šiaudų maišus. Kaip mano kauliukai nesulūžo – nežinau. Kai kurie išmestieji aimanuodami nesikėlė. Aš su atkakliausiais vėl bandėm, jeigu rusai nematys, ropštis į tą ar kitą vagoną – gal nuveš į Kowno. Man ir kitiems, norintiems pabėgti iš sugriauto ir badaujančio miesto, buvo tas pats, kurion pusėn važiuoti. Svarbu, kad pajudėsim ir mūsų jau neišmes.
Aš vėl įsikabinau į kitą sąstato vagoną. Šis traukinys pravažiavo gana ilgą tarpą, ir aš apsidžiaugiau – tuoj būsiu Kowno. Taigi sąstatas pavažiavo, sustojo, įlipo keletas rusų. Jie manęs, pasislėpusio už kažkokio griozdo, nepastebėjo. Vos traukinys pajudėjo, vagone budėję rusai įjungė prožektorius, apšvietė visus vagono kampus ir, mus radę, išmetė iš važiuojančio traukinio. Išspirti iš dundančio sąstato galėjom užsimušti ar po ratais pakliūti, kaulai galėjo sutrupėti. Bet vėl gi – niekas nelūžo, aš likau gyvas.
Trys vaikai ir vienas suaugęs žmogus buvo šiame mirties vagone. Rusai mus išmetė iš vagonų, tikriausiai nenorėjo, kad nuo mirties pabėgtume ir ko gero pasauliui papasakotume, kokie sužvėrėję buvo jie po karo Vokietijoje.
Artėjo kitas traukinys ir kaip tyčia sustojo ten, kur tįsojom kaip nereikalingas, gal žmogžudžiams pavojingas krūvis. Jau tamsoje kabinomės į vagonus kaip žiurkės. Tačiau netrukus ir vėl šis traukinys sustojo, vėl rusai ieškojo žmonių, „važiuojančių be bilietų“. Žinoma, vėl buvome surasti ir išspardyti iš vagonų. Rusai baisiausiai rėkė ir daužė mus. Kai kurie vaikus išstumdavo atsargiau, – turbūt norėjo pasirodyti, kad jie vaikų, nesvarbu kokių, išbadėjusių ar sočių, atseit nemuša…
Sustojo dar vienas prekinis ešelonas (keleivių neteko matyt). Lūkuriavome tik du keleiviai – aš ir dar vienas labai liesas berniukas, gal mergaitė, jau negalėjau atskirti lyčių, bado nukankinti vienodai atrodėm. Mes su tuo berniuku ar mergaite vos vos įsikorėm į vagoną laipteliais. Traukinys netrukus pajudėjo mūsų gyvenimus nežinia kur nešančiu vagonu.
Tamsoje mes su tuo berniuku pasimetėm, jisai dingo nežinau kur. Traukinys įsibėgėjo. Tamsoje užlindau už kažkokio daikto, ir manęs niekas neišmetė, traukiniui sustojus…
Dundančiame vagone buvo labai šalta, nekalbu apie visiškai tuščią pilvą. Mano skarmalų, kuriais buvau apsivilkęs ar apsisupęs, negalima šiltais drabužiais vadinti. Kojas irgi tik skudurais apvyniojęs. Kiekvieną kartą, sustojus traukiniui, rusai puola ieškti nuo bado bėgančių žmonių. Mane surado du petingi „valytojai“ ir išmetė kaip kokį pagalį iš vagono. Ir vėl mano kaulai nesulūžo. Kas galėtų, mielas skaitytojau, tai paaiškinti?
Jau antra naktis bildu į Kowno, kabinuosi į visas galimybes, galinčias mane ten nugabenti. Jau tik vienas buvau išmestas iš traukinio – gal kitų nerado, gal jau esu paskutinis bėglys iš Karaliaučiaus. Traukinys stovi ir neketina bildėti toliau. Man baisiai šalta. Matau – žiburėlis blyksi mažoje būdelėje. Buvau toks išsekęs, kad jau nenorėjau vėl į vagoną kartis. Be to, kojas kilnojau paskutiniais jėgų likučiais.
Tas mažas žiburėlis taip viliojo, kad ryžaus kaip nors iki tos šviesos nuslinkti. Durys buvo iš vidaus neužremtos, jas atidariau ir matau – sėdi du vyrai ir šildosi prie krosnelės. Jie apstulbo mane išvydę lyg vidurnakčio šmėklą. Paklausė – kas mane atvijo vidury nakties? Aš jiems papasakojau savo sumanymą ir paprašiau, kad leistų truputį pasišildyti prie šiltos krosnelės. Krosnelės šiluma buvo tokia svaiginanti, kad vos neužmigau. Tie geri vyrai išėmė iš pelenų dvi dideles bulves ir padavė man. Bulvės buvo tokios skanios, net skanesnės už Mamos pyragus gerų laikų Karaliaučiuje.
Truputį atsigavęs paklausiau, kur esu, ar greitai koks traukinys važiuos į Kowno.
– Tu esi Gumbinėje, – atsakė tie geri, įdėmių akių vyrai. – Anksti rytą važiuos prekinis traukinys su atvirais vagonais į Kowno nach Litauen. Dabar perone kol nėra rusų, įlipk į kurį nors vagoną ir pasislėpk gerai tarp krovinių.
Dar paklausiau tų gerų vyrų, kas yra Litauen? Tai paaiškino: ten, kur Kowno, ten ir yra Litauen.
Manęs antrą kartą nereikėjo ragint – greitai nuėjau tamsoje prie to traukinio, užsikoriau į atvirą vagoną, įsispraudžiau už gelžbetoninių gaminių ir greitai užmigau. Mane pažadino traukinio truktelėjimas. Jis manevravo – tai judėjo, tai stoviniavo. Traukinys ilgokai stumdėsi. Jau neturėjau vilties, kad jis kada pajudės nach Litauen. Visiškai prašvito, pradėjo snigti, bet nebuvo labai šalta. Šis traukinys dar vis stumdėsi. Guliu tarp betoninių griozdų įsispraudęs, galvoju, kad tik manęs rusai nesurastų, kad vėl neišmestų iš saugaus guolio.
Pagaliau traukinys pradėjo važiuoti nebesustodamas. Atrodė, jau buvo geras popietis. Po kurio laiko jis vėl sustojo, atrodo, už miesto ar kitur, aš jau visiškai nesiorientavau. Ilgai jis niūksojo. Šmirinėjantys rusai vis dėlto rado mane užsispraudusį už betoninių gaminių. Nuvilkę prie platformos krašto, sviedė į griovį. Ir šitie galėjo mane baisiai sužaloti ar užmušt…
Likimas norėjo su manim dar pažaisti. Turėjau toliau gyventi ir kankintis šiame gražiame baisių neteisybių pasaulyje. Traukinys nuvažiavo, likau sniege, griovyje vienui vienas. Nė gyvos dvasios aplinkui nebuvo. Jau ir temti pradėjo. Čia pat, kur klūpojau griovyje, kėpsojo tankus krūmas, jo šakelės buvo aplipusios juodomis uogomis. Keletą jų nusiskyniau, pakramčiau – jos buvo skanios, nors ir karčios. Prisiskyniau pilną saują ir suvalgiau. Kad jos gali būti nuodingos – nepagalvojau. Nieko blogo nejutau. Net truputį atsigavau.
Sutemo. Artėjo dar vienas traukinys, Staiga jis sušniokštė ir sustojo netoliese to krūmo. Kad ir kaip baisiai šis garvežys man atrodė, nutariau dar kartą ryžtis kelionei į išsigelbėjimą. Apsidairiau, ar niekas manęs nemato, užsirioglinau į anglių tenderį ir užsikasiau anglių krūvioje…
* * *
Pagaliau esu Kaune, duonos šalyje! Žmonės perone buvo labai švarūs ir sveiki. Jie ėjo sparčiai, lengvai, tarsi pasišokinėdami, regis, kojomis žemės nesiekdami. Kaip angelai man atrodė šie nauji, svetimi, sveiki žmonės.
Geležinkelio stotis nesugriauta, namai prie stoties irgi sveiki. Atrodė – esu jau danguje, aš jau miręs. Mama mums pasakodavo, kai eidavom pro kapus Karaliaučiuje, kad kapuose guli daug numirusių vaikų. Mirę vaikai kyla iškart į dangų, tampa angelais, nes nėra niekam blogo padarę. Prisiminiau Mamos pasakojimą ir pagalvojau, kad aš jau miręs ir mano siela danguje, tarp angelų, šioje stotyje.
Staiga pro mane praėjo rusas – tos išpūstos kelnės, tie kerzo batai, ta žvaigždė, prikalta prie ausinės kepurės, tas niūrus žvilgsnis… Ir prabudau iš savo gražaus sapno, nusileidau iš dangaus. Mano sapnas pasibaigė, mano vargas prasidėjo iš naujo svetimame krašte. Nežinau, ar aš čia neprapulsiu, ar rasiu čia daug duonos, ar pajėgsiu grįžti pas Mamą…
Perone pastebėjau keletą atliekų dėžių. Priėjęs iš džiaugsmo vos neįkritau į maisto atliekų perteklių. Tiek daug maisto atliekų jau labai seniai matęs. Viską ėmiau, ką tik kramtomo radau, ir skubiai valgiau…
Lietuvoje užaugęs Zigfridas Gronau su žmona Jadvyga 1958 m.