RAŠYTOJAS STANISLOVAS ABROMAVIČIUS. NAUJA KNYGA “ATMINTIES VERPETUOSE”

 

„Kur gyvena atmintis? Iš kur ji atsiranda?“ – prieš dešimtį metų rašė šviesaus atminimo filosofas Leonidas Donskis. Ir kėlė klausimus, kurie ir šiandien domina kiekvieną iš mūsų: „Ar atmintis gyvena čia, šalia mūsų? Ar ji glūdi mumyse? Ar, priešingai, ji ateina iš kitur? Atmintis ateina iš šalies. Ji ateina iš Kito. Mums tik atrodo, kad mes saugome vietos atmintį. Iš tikrųjų ji ateina iš kitur ir saugo mus. Mums reikia mus sukuriančios, įsteigiančios ir apie mus pasauliui pranešančios sensacijos, o tuo metu apie mus pačius pasauliui iš tikrųjų liudija kiti. Nuo nebūties apsauganti atmintis ateina iš kitur. Atmintis gyvena ne čia. Atmintis gyvena kitur…“

Artimai bendraujant su Lietuvos politiniais kaliniais bei tremtiniais, užrašant jų gyvenimo istorijas, kurios nušviečia patirtas kančias, baisas netektis, paliktų gimtųjų vietų grožio ilgesį, pasididžiavimą tėviške ir gimtaisiais namais, savo gimine, atskleidžia prasmingus jų nutikimus svetimame krašte ir sugrįžimą, kaip didžiausią Dievo dovaną, kyla pagarba jiems.

Štai vienas epizodas iš 1941 m. tremtinės Joanos Danguolės-Sadeikienės pasakojimo: „Bene skaudžiausia atsiminti žiaurias žiemas su nesibaigiančiomis pūgomis ir nepakenčiamais šalčiais. Neturėjau net kuo šilčiau apsiauti. Džiaugėmės, kad bent mamytė turėjo botus, su kuriais galėdavo per pūgas eiti į darbą. Vieną vakarą ilgai laukiau jos sugrįžtant ir niekaip nesulaukusi nusprendžiau eiti ieškoti. Atsimenu, einu taku, aplink švilpia baisus vėjas, pusto ir mano koja už kažko užkliūva. Pasilenkusi pamatau savo mamos botą. Mama jau buvo užpustyta, be sąmonės, tik viena koja dar kyšojo iš po sniego. Skubiai ją atkasiau ir parvilkau namo. Padėti subėgusios lietuvės ją gaivino, trynė, šildė ir ji, dėkui Dievui, atsigavo. Man tuomet buvo šešeri metukai…“

Jaunoji karta, nemačiusi, neišgyvenusi to skausmo, skirtingai reaguoja į aprašytas tremtinių ir partizanų istorijas. Didelė pagarba tiems, kurie ne tik žino ir nepamiršta šių istorijų, bet ir patys siekia įamžinti jų atminimą. Juk atmintis gyvena mumyse. Šioje knygoje atkurtos giminių, šeimų istorijos apie pokario trėmimus, partizaninį karą, ir taip įprasminti žmonių likimai. Knyga iliustruota istorinėmis nuotraukomis. Tarp knygos herojų – žemdirbiai, darbininkai, menininkai, mokytojai, inteligentai, buvę nepriklausomos Lietuvos valstybės veikėjai, pasakojama apie jų gyvenimą Lietuvoje, lageriuose ir tremtyje, sugrįžimą į okupuotą Tėvynę, kur jų laukė nauji išbandymai…