ROMALDAS ZABULIONIS. APSAKYMAS “DUONA”

ROMALDAS ZABULIONIS

D u o n a

Apsakymas

Pravėrus sukrypusio svirno duris į akis krito viduryje grindų, tarp kitų aplūžusiu rakandų, bemiegantis perdžiūvęs duonkubilis. Dominyko mintyse iškilo įtrūkusios plutos šypsena besišypsantis juodos duonos kepalas. Tą patį rudenį, suaręs buvusių gaspadorių bulvieną ir ją gerai suakėjęs, pasėjo rugius. Sėjo ant sprando užsidėjęs pantį su parištu kibiru, sėmė iš jo pilną saują grūdų, ir plačiai užsimojęs švystelėdavo, praleisdamas sėklas pro plačiai išskėstus pirštus. Suraibuliavę saulės spinduliuose plačia vėduokle krito rugiai į dirvą. Ir taip kaskart: sauja į dešinę, saują į kairę, dar kita – per vidurį, ir vėl viskas iš naujo. Tokiu būdu sėjėjas žingsniavo iš vieno sklypo galo į kitą, akylai sekdamas, kad kiekviena pėda būtų užsėta ir neliktų plikių.

O toliau – laukti. Trys dienos praėjo – nieko dar nematyti, penkios – taip pat. Betgi pakapstęs dirvą atrandi grūdus jau pabrinkusius, išleidusius gležnus baltus daigelius. Po to kelias dienas Dominykas nesilankė neseniai apsigyventoje sodyboje. O kai grįžo ir nuėjo į laukus, jo širdis šoktelėjo aukštyn: apsėtas žemės plotas buvo pasidengęs rausvais daigais, kurių viršūnėlės jau gaudė žalią spalvą. Neištvėręs klaupėsi, švelniai bandė glostyti jaunučius želmenis…

Akyse suspindo džiaugsmo ašara. Suprato pirmą kartą atlikęs svajotą, jo širdžiai mielą darbą. Pašaukė ir parodė tą džiugią naujieną savo Akių Šviesai, kaip kad žmonelę vadino. Jos tamsios akys irgi suspindo džiaugsmu ir netgi truputį taip pat sudrėko… Dominykas ėjo ir ėjo žiūrėti savo žiemkenčių. Prieš žiemą rugiai sutankėjo ir pasitiko žiemos gruodą jau kaip vientisas žalias kilimas, kurį labiau atšąlus bei pasnigus pradėjo lankyti miško stirnos. Dabar, mėnesienai nublizginus baltą tylą, naktimis galėdavai stebėti ir grožėtis grakščiomis žvėrelių balerinomis.                                              

Pavasarį išėjus pašalui jam pasidarė nuostabu, kad ir stirnų pagraužti, ir tie, kurie buvo žiemos kietų nagų pakedenti, visi stiebeliai išsprogo, stiebėsi kartu aukštyn siekti dangaus šviesos. Beveik kiekvienas grūdas buvo išleidęs po kelis daigus.

Vasaros pradžioje rugiai jau plaukė – papūtus šiltam vėjui jų viršūnės su žaliom, beaugančiom varpom vilnijo kaip marių bangos. Dominykas žinojo: kada plaukioja rugiai, gerai kimba lynai. Nuėjęs prie paežerės liūno pamatė krutančias asiūklių viršūnes, šalia jų užmetęs meškeres nesunkiai pagavo porą auksaspalvių povandeninių pievų paršiukų. Skani vakarienė – nuo žuvelių riebumo lipo pirštai, švelni žuviena gerai tiko prie virtų bulvių.

Dar po trijų savaičių žiemkenčių šiaudai ėmė gelsti, o prie ežios jie pasviro, sudarydami jaukią palėpę, nes viršūnes svarino žydinčių vikių rausvai mėlynos antklodės lopas. Dominykas šyptelėjęs įlindo į tą palėpę ir prisimerkęs ėmė klausytis nektarą berenkančių kamanių dūzgios minkštos muzikos. Pagalvojo, gal būtų neblogai, kad čia jį Akių Šviesa atrastų,  pabendrautų kaip Džeronimo Selendžerio romane „Rugiuose prie bedugnės“. Bet taip nieko ir nesulaukęs nugrimzdo į platų slėnį sapnų karalystėje…

Susapnavo Dominykas, kad jis pas savo senelį (irgi Dominyką) į klėtį atėjo. Ten mato, kad prieblandos šešėliuose, ant aruodo lentų, kur duonos kepalai pūpsodavo, dabar gi grabas kėpso. O jame senelis guli sandalų nenusiavęs… Išteps gi baltajį atlasą, ką bobutė pasakys?!                                                                                                  

– Seneli, baik šposyt, guli grabe kaip lovoj, tiktai nenusiavęs ir neužsiklojęs!

– Tai kad, vaikeli, tik atsiguliau pasimatuoti, ar geras ilgis, o ir šonų ar nespaudžia. Norėjau  truputi nusnausti ir imigau netyčia.

 – Tu miegi, o mes juk bijom šito grabo ir klėties visai nebemylim… Jau ir landžioti po ją ankšta darosi ir baisu…

– Taigi tu nebe vaikas, o storas plikas diedas esi, Romai, – tai, beje, antrasis Dominyko vardas, – Ir nebedera tau bijoti grabo. O duoną tu iškepsi, gal ne iš karto, bet bus tikra: iš jūsų lauko ir savo pečiaus. Nepavėluok iki Oninių rugių nukirsti. Dalgius išplakti pasikvieski Tėvą. Mačiau, prie upės dykas maklinėja, brastoj ant dugno šapalus skaičiuoja…

Dominykas atsiduria palaukėj ir mato, kaip Tėvas kelnes pasiraitęs nuo debesų kalno žemyn žirglioja. Nešasi vienoje rankoje plaktuką, kitoje gi beržo kuolą laiko su įtverta pentimi dalgiui tinti. O ten, toliau prie ąžuolyno, turbūt mamos skarelė baltuoja – tikriausia ramunėles iš parugės arbatai rauna, o kmynus – duonai. Ir viskas jiems rūpi, tikriausiai nė nenumirė, o tik apsimetė, kad jau išėjo…

Dominykas suraukia antakius ir sunkiai bunda, nes kažkas kutena nosį. O tas kažkas – taigi katinas Rėksnys, užsiropštęs ant krūtinės. Pasaką apie rugius prie bedugnės murkia ir uodega jam nosį šluosto. Nustūmęs katiną jis keliasi ir nustemba kieme beržo kuolą su pentimi prie malkinės pamatęs. Dalgį išsiplaka patsai, tikriausia Tėvas vėl grįžo prie dangaus upės, matyt, mama žuvų pagaudyt liepė…

Padaro pradalges nuo lauko krašto ir, pasišaukęs savo Šviesą, suriša abu kartu po keletą pėdų, po to pastato gubą, ir šypsosi laimingi. Ilgi šiaudai bus reikalingi aviliams apšildyti, o ir krosnies laitą bus kuo padengti džiaunant grybus. Juk per rugiapjūtę gerai dygsta baravykai. Kombainas nukulia visą lauką, palikdamas aukštas ražienas, šiaudų kupstus ir grūdų geroką krūvą ant patiesto brezento. Papūtus vėjui Dominykas greitai vieną maišą ir išvėtė. Tiems, kas nematė – pasėmus kibirą grūdų jie pilami iš aukšto į platesnį įndą, o kitą darbą vėjas dirba, nunešdamas pelus ir šiaudagalius šalin. Kitą rytą nuvežė maišą švarių grūdų kaimynui Žvirbliui, mat tas turėjo akmenines girnas, sukamas elektros motoriuko. Parsivežęs šiltus miltus keletą rieškučių supylė į paruoštą duonkubilį. Pirmajai raugčiai užrūgti įtrupino kaimynės keptos duonos stambią riekę. Kitos dienos pavakarį raugas jau putojo ir skleidė saldžiarūgštį kvapą. Atėjo laikas užminkyti tešlą. Pylė dvi saujas druskos, tris cukraus, vieną kmynų, na ir aišku, daug sijotų miltų. Minkė, kol išrasojo kakta, o kubile nebesimatė sausų kruopų. Gerai nežinojo, kokio kietumo tešlą minkyti, tik buvo nugirdęs, kad jos stangrumas turėtų būti panašus į moters krūtinę – šyptelėjo ir padarė kažką panašaus, ką Akių Šviesa turi. Tuomet uždengė kubilą lininiu rankšluosčiu, paliko užminkytą duoną tinti, o pats ėmėsi pečiaus. Pliauskas rinkosi tik beržines ir panašaus storumo, o prakurom prisiskaldė eglinių. Netruko suūžti liksmai bespragsinti liepsna ir po valandos jau žėravo kaitrių žarijų sluoksnis. Pridengęs duonkepį skardos dangčiu paliko kaisti, patsai tuo tarpu grįžo prie duonos tešlos. Pasiruošė dubenėlį šilto vandens, lėkštutę kmynų, semtuvę rupių miltų. Paėmęs ližę guldė ją ant ilgo suolo, plokštumą storai nubarstė miltais, paviršių plonai apklojo džiovintais ajerais, kalavijais vadinamais. Vandeniu sudrėkindamas rankas iš pakilusios tešlos suformavo stambų kepalą, apibarstė kmynais ir jame nubrėžė kryžių. Kitus tris nulipdė ant kepimo skardų. Kačerga išmetė lauk pradėjusias pilkėti žarijas, o pušine šluota nušlavė pelenus nuo pado. Dirbo spėriai, reikėjo skubėti, kad krosnis neatvėstų. Nuo svylančių pušies spyglių gryčioje pasklido malonus kvapas, panašus į Bažnyčios smilkalus. Peržegnojęs kepalus pašovė juos į duonkepį. Žinoma, pirmiausiai tą, didžiausią ir gražiausią, kuris buvo ant ližės. Stojo nedrąsa ar sugebės šastelėti sunkų žalios tešlos bakaną ten, kur reikia. Bet pavyko, nuslydo į numatytą vietą. Uždaręs angą, visus įspėjo netriukšmauti, elgtis tyliai, mandagiai…

Po gero pusvalandžio pasklido šiltas saldžiarūgštis kvapas, o dar praėjus porai valandų jau traukė tamsiai rudus, gerai įkepusius duonos kepalus. Rikiavo juos ant plataus suolo, o Šviesa vilgė duonelę medaus vandeniu, kad pluta būtų minkštesnė, dengė plačiu rankšluosčiu, ant jo dar užtiesdama ir ploną antklodę.

Taip! Sulaukus rytojaus duona buvo skani, ypač užtepta šviežiu kaimišku sviestu. Nors pluta stora, apdegusi, bet visi valgė, gyrė, tik kai kurie šypsojosi ir žiūrėjo žemyn… Neskanios duonos paprasčiausia nebūna…

O kai niekas nematė, vėl sugrįžęs Tėvas su Seneliu pasiėmę po žiauberę lauktuvių, lipo per vakaro debesų kalną link dangaus padūmavusiųjų pievų. Valgė Dominykas savo rankomis išpuoselėtą ir iškeptą pirmają duoną, dėkodamas Tam, kurs valdo lietų, saulę, vėją, o gerumas, atrodė, sklinda po visą jo kūną bei spinduliuoja aplinkui.

Juk neveltui yra pasakyta: imkit mane ir valgykite čia…