ROMALDAS ZABULIONIS. NOVELĖ “GANDRAS”

 

ROMALDAS ZABULIONIS

Gandras

 

Atėjus šventojo Baltramiejaus dienai gandras, numetęs baltą su juodu kraštu plunksną, galbūt ir tam, kad ją radusysis mokytųsi rašto, kilo aukštyn, sukdamas platų ratą, kol pavirto į mažą dangaus kryželį ir ištirpo vaiskioje gelmėje. Dominykas jam palinkėjo laimingos kelionės ir paprašė, kad susitikęs jam giminingą sielą, toji perduotų linkėjimų kitoms.

Nuo to laiko, kai mėnulis du kartus po savaitę parodė pilną savo veidą, atūžė rudeniniai vėjai, kurie pakedeno žagarinį paukščių namą ir ant pievos numetė kelias sausas šakas. Taip pat, darydama lėtą posūkį, nusleido kažin kokia spalvota skiautė. Dominykas, surinkdamas tas gandro ,,malkas”, pakėlė pablukusių spalvų neaiškios medžiagos lopelį, o ten pasirodė beesąs seno paveikslo fragmentas, vaizduojantis stiprų oro sūkurį ar viesulą. Mintyse Dominykas tai pavadino verpetu. Parsinešė tą verpetą gryčion, įdėjo į neploną knygą, kad pasilygintų, ir pasidėjo lovos galvugalyje, po čiužiniu. O kai rudeniniai vėjai baigė šluoti žemę žiemos gruodui lapus pasukdami verpetais ir kišdami juos į užkaborius, stojo aidinti tyla ir naktį postipriai pašąlo. Dominykas prieš miegą skaitė Senąjį Testamentą ir versdamas lapus vėl atrado tą paveikslo skiautę. Į ją ilgai bežiūrint pajautė kažkokią paslėptą jėgą: lyg gamtos galingo vėjo, lyg neviltyje uždaryto skausmo. Buvo ten kažkas tokio, kas prašėsi išleidžiamas į laisvę…

Prisimerkęs bandė įsivaizduoti, tačiau užmigęs pakilo virš aukščiausių medžių, debesų. Pilka, šalta žvarba lindo į užantį, bet gerai, kad prieš išskrisdamas storus kailinius apsisiautė ir plačiu diržu susijuosė. Dar porą ratų apsukus, kylant aukštyn ir truputį į šoną, užgirdo ploną, aitrų pūgos virksmą, o kai įsižiūrėjo, pamatė tai, nuo ko paskutiniai plaukai ant pakaušio atsistojo…

Tarp žemės ir dangaus sukosi milžiniškas verpetas ir tvirtai laikė tuos, kurie į jį pakliuvo. Ten buvo šalčio karalystė, o viską valdė stipri išcentrinė jėga, kartu su vėju sukdama pakliuvusias sielas. Didelės ir išraiškingos akys žiūrėjo tik į verpeto įšorę, verkė, atgailavo ir meldė jas išleisti.

Retsykiais viesulas po vieną jų išleisdavo iš to nuožmaus verpeto. Tuomet laimingoji išsyk apsitaisydavo gražiu baltu rūbu, kildavo aukštyn ir šiek tiek į šoną… Buvo jausti, kad gerai žino, kur keliauti, o ir visos tos sielos, atrodo, buvo vieno amžiaus…

Viena, sakytumei, kažkur matyta, stabtelėjo prie Dominyko, klausdama, ko čia, gyvas būdamas, ilgokai beeiškąs? Paklaustasis atsakė ne visai savo noru čia atsidūręs, esą paveikslo skiautelė čion atvedusi. Tada siela pasakiusi, jog Dominyko tėvas čia dešimtį metų skriejęs, o štai abi močiutės ir mama čia vargo nevargusios – nupleveno tiesiai į Dangaus aukštybes. Na, o Dominykui, ko gero, teks čionai užsukti… Taip pat siela patarė apie kitus daug neklausinėti, antraip nepadės nė kailiniai, kai geras ciongas su šalčio dalge per plikus kulnus truktelės…

Dominykas ilgai nedelsdamas atsisegė diržą, plačiai išskleidė kailinius ir sklęsdamas žemyn užlenkė vieną skverną, kad padarytų posūkį, ir… pataikė tiesiai į savo lovą.

Atsimerkęs žiūri ir nesupranta, kodėl kailiniai ant parlagos guli, o jis pats iš šalčio dreba, nors krosnis dieną buvo drūčiai pakūrenta. Bet kas gi atitraukė jušką?

Sušąlęs ir nebegalėdamas užmigti jis kėlėsi, užsimetė ant kupros sunkius kailinius ir nuėjo mintinai žinomu taku link malkų pašiūrės, o ten, tamsoje pajuto, kad jis čia ne vienas… Sukosėjo ir išgirdo, kaip kažkas patyliukais krebžda. Dominykas nutilo, prilaikė kvėpavimą iki skausmo įtempęs ausis klausėsi – nieko… Bet vos tik sujudėdavo, tuoj kažkas krebždėti imdavo… Žmogus, dar neatitokęs nuo patirtų emocijų sapne, suraukė savo minkštą vietą ir spruko atgal į pirkią. Ten susirado žibintą ir nugalėdamas nejaukumą grįžo prie malkinės, kur vėl išgirdo krebždesį. Bandė apšviesti tvoras, lazdyno krūmą, visą kiemą – nieko…  Ir tik tada, kai švystelėjo spindulį į seno tvarto pusę, ant jo stogo šlaito pamatė baltą balandį, kuris norėdamas pasiekti kraigą savo trumpom kojukėm ir krebždeno stogo dangą, o paslydęs tuoj pat suplasnodavo sparnais. Pastogėje jam į draugus piršosi stambus, juodas kaip anglis katinas, kurio kėslus išdavė blizgančios žalsva šviesa godžios akys. Dominykas nuvijo katiną šalin, iš paskos jam dar paleisdamas pagaikštį, o paukštei ant kyšančios iš šiferio vinies pamovė ragaišio gabalėlį.

Grįžęs į trobą šeimininkas užkūrė krosnyje ugnelę ir sėdėdamas plačiame krėsle, besiklausydamas, kaip traška malkos, ir jausdamas, kaip plinta jauki šiulma, vėl nejučia užsnūdo. Kada prabudo, pro langus jau skverbėsi ryto šviesa, o išėjus į kiemą nuo tvarto kraigo pakilo skaisčiai baltas balandis, kuris skrido aukštyn truputį sukdamas į šoną ir savo baltumu budino pilką žiemos dangų, gi žmogui siuntė viltį, kad jis dar gali daug ką keisti, tik svarbu nenustoti svajojus ir tokiu būdu tęsis nuostabi gyvenimo kelionė. O gal ištiesų ji dar ir amžina?

Žiema tais metais buvo nežiemiška, mažai snieguota, aprūgusi tokia… Na, o po Juozinių, balto debesėlio fone, išvydo mažą kryželį, kuris palaipsniui vis didėjo ir didėjo, kol virto baltu rūbu su juodais apvadais bevilkinčiu gandru. Paukštis linksmai sukleketavo pasisveikindamas, gudriai mirktelėjo gandriška akim ir pasakė:

– Pasodink daugiau kopūstų, jei nori anūkų sulaukti, ne vien rugius sėk… O kai sulauksi, jie parodys tavo vaikams, su kuo valgoma druska…