ROMALDAS ZABULIONIS. NOVELĖ “TANGO”

 

ROMALDAS ZABULIONIS

 

TANGO  

Novelė                           

                                                          

 

Šiandien  šoku paskutinį tango. Kodėl paskutinį? Šiaip juk šoku tik kartą metuose. Na, kartais du, betgi mintyse šio šokio muzika man skamba labai dažnai. Tikrai nežinau, ar greitai natūroje dar kada dėliosiu žingsnius: du į kairę, du į dešinę, trys pirmyn, du atgal, trejetas  siautulingų apsisukimų ir vėl iš pradžių. Tikrai nekoks iš manęs šokėjas, tikrai nelabai moku, bet dabar viskas puiku ir kuo toliau – tuo vis drąsiau. Yra gi pasakyta – šoku kaip moku… Mane kutena lengvas džiugesys, bet šalia sukiojasi ir mažo liūdesio šešėlis. Ar gali būti džiugesys ir liūdesys kartu? Na pasirodo – gali. Beveik visada šoku vienas. Tamsiaplaukę, besišypsančią kaštoninėmis akimis partnerę tik įsivaizduoju. Ji tikrai puiki šokėja. Atspėja kievieną mano žingsnį, judesį iš anksto tobulai ir niekada neklysta. Aistra gyvenimui manęs dar nepaliko ir mano juslės dar vis gyvos.

Fiziškai pašoku per Naujus metus ir kai pražysta ievos. O muzika vis pasipildo naujais akordais, nes maestro kompozitorius – tai pats gyvenimo likimas, kuris moka groti linksmai, liūdnai, ironiškai, bet visada aistringai.

O iš tikro mūsų pora labiausia tinka tik šiam šokiui. Akių Šviesa irgi neretai šoka viena, bet aš įsivaizduoju, kad  jos tango, beje kaip ir mano su sveiku pasiutimu nelabai išeina.

Slidžiam gyvenimo kely tvirtai prilaikom vienas kitą ir lekiam aistringu šokio judesiu tenai – toliau, kur atsiranda naujas tikslas. Jau didelis atstumas praskrietas – nuo pirmo žingsnio iki dabar. Ne vieni vartai atidaryti bei nerta vis naujon erdvėn. O paskutiniai vartai tenai tolumoje, aukštai pro baltus debesis prasišviečia…

Prie kairiojo kertinio stulpo liepsnoja didžiulis ryto aušros laužas, o prie dešiniojo žaižaruoja platus vakaro žarijų takas. Be proto graži jų arka, tačiau šiandien aš tenai tikrai nenoriu. Duok, Dieve, gal dar negeitai mes tuos vartus prišoksim.

Bet kodėl tik tango? Kur valsas, polka, fokstrotas ar nors „bitute pilkoji“? Galbūt dėl to, kad mano šokių Karalius tik jis, o su valdovu labai nepasiginčysi…

Miesto šventė. Šiandieną aš vilkiu šviesius baltinius ir tamsų kostiumą. Žmonių marga minia, daugybė šypsenų, suošia juokas ir kaip kregždutės nardo žvilgsniai. Smagi pradžia po truputį atpalaiduoja.

Kai baigėsi oficialios kalbos, nuotaikingos dainos, eilės, pradėjo groti šokių muzika. Ir ką man daryti, jeigu po Štrauso valso  skelbia Argentinos tango?

Aikštelėje tuščia, o aš tvirtai imu už rankos savo ponią, pakviesdamas šiam šokiui. Jinai muistosi ir šnabžda:

–  Seni, gal išprotėjai? Šakės…

Mano norams padeda keletas vyresnio amžiaus drąsesnių porų, kurios jau dėlioja pirmuosius šokio žingsnelius. Ir mes jau tiesiame rankas link vienas kito. Tai kas, kad dabar krašte – svarbu, kad išrįsom ir jau šokam. Kol kas mes neskubiai judame ratu aikštelės pakrašty, bet gali būti, kad neužilgo atsidursim vidury. Nors pirmas minkštas, tačiau kartu ir tvirtas, drąsus prislietimas buvo prieš daugelį metų, bet ir šiandieninis jau pažadėjo puikią pradžią.

Na ir kas, kad man jau virš septyniasdešimt, kojos nors nebelabai greitos, bet pakinkliai taigi nevirpa…

Po šokio, pasitaisiusi gražiomis klostėmis krintančią tamsių atspalvių suknelę, mano dama svajingai prisimerkusi šypsosi ir aš nebežinau, ar tai buvo paskutinis, ar dar bus kažkada vėliau.

Po valandėlės svajonė juokiasi ir sako:

– Neabejok. Buvo pirmas, bus ir paskutinis…

Vienas komentaras

  • “Tango”…patinka, kaip Romaldas dėlioja mintis…neskubėdamas, užtikrintai, apgalvotai! Kaip senas artojas ardamas vagą.Ir skaityti norisi lėtai, pasigardžiuojant…
    Ačiū!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *