ROMALDAS ZABULIONIS. PILĖNAMS

Kūrybingas, talentingas, itin kuklus rašytojas Romaldas Zabulionis ne kartą viešėjo mūsų svetainėje su savo originalia kūryba, dažniausiai pristatydavome jį kaip prozininką, trumpos novelės, impresijų meistrą. Jis parašęs ir išleidęs keletą romanų, novelių ir apsakymų rinkinių. 

Bet R. Zabulionis yra ir poetas, kelių poezijos rinkinių autorius, nors pripažįsta, kad  “be­si­šyp­san­ti po­ezi­ja re­to­ka vieš­nia, nors kar­tais ne­ti­kė­tai, daž­nai ne­pa­si­bel­du­si įsi­ver­žia į sie­lą ir jau ta­da…”  

O tada tikrai nutinka vidinis nušvitimas, kurio nepajusti neįmanoma. Turiu galvoje Romaldo Zabulionio eilėraštį “Pilėnams”. Taip jau simboliškai sutapo, kad šis, mūsų protėvių auką ir pasiaukojimą įprasminantis kūrinys skelbiamas būtent dabar – juk prieš 690 metų, vasario 25-ąją, kunigaikščio Margirio kariai, ypač narsiai gindamiesi nuo užpuolikų kryžiuočių, nematydami vilties atsilaikyti, galiausiai patys pasirinko mirtį, kaip ir jų vadas.  

Kokia savalaikis, įspėjantis priminimas, kokia vidinė jėga ir skausmas slypi kiekvienoje eilutėje – nesumeluotas, išjaustas, išmąstytas. R. Zabulionis sugebėjo itin įtaigiai perteikti gynėjų ryžtą, taupiai, be tuščio skambesio ir banalaus patoso. 

Įžvelgiau ir sąšauką su pokario Lietuvos partizanais, kurie būtent kaip Margirio didvyriai, pasirinkdavo mirtį, likdavo ištikimi Priesaikai. Juk ir garsusis partizanų kapelionas Justinas Lelešius-Grafas savo pamoksluose ir sakymuose kovos broliams nuolat primindavo Pilėnų gynėjus. 

Be abejo, eilėraštyje pulsuoja gyva ir skaudi 1991-ųjų Sausio tragiškų įvykių ir aukų, kritusių nuo rusijos žudikų rankų, dvasia, nenugalėta ir narsi dvasia. Girdžiu atgarsius ir tos pasiaukojančios ukrainiečių kovos su tais pačiais okupantais stalinietiškais žudikais.     

Romaldas Zabulionis sukūrė itin svarbų mums visiems kūrinį, regis, parašytą vienu giliu ir skausmingu atodūsiu. “Pilėnams” suskamba kaip galingas varpas, ir įsakmiai primena, kad dabartinėje situacijoje turime tapti žygiuojančia, jei reiks – ir kovojančia tauta. Ne inkščiančia ir pasigailėjimo prašančia tauta.

Ypač nūdienos kontekste, kuomet reklamuojami neosovietiniai skaitalai apie lietuvių budelį A. Sniečkų ir kitus KGB pakalikus, žeminami ir niekinami mūsų didžiavyriai ar liejamos nostalgiškos poliucijos apie smagios jaunystės laikus “tarybmečiu” – juk įvairiems “atmorozkams” tada tikrai smagiai gyvenosi.

Nuo tų neauštančių žarijų / Ir mums neretą sykį / Kaista kraujas, / O pirštai gniaužiasi į kumštį…

Gediminas JANKUS

 

ROMALDAS ZABULIONIS

 

PILĖNAMS

 

Juodas kryžius baltam audiny .             

Ir skvernai apsiaustų kruvini…                 .

Nuvarvėjęs sužeistųjų

Ir užmuštų kraujas

Laikosi paviršiuje.

Nes nei sniegas, nei ledas,

Nei juodas žemės grumstas          

Nenori svetimųjų kraujo.

O mintys sunkios,

Kaip upės akmenys dugne,

Palenkė jų galvas.

 

Vasario vėjas pakėlė sniegą.

Liūdna, kraupi  pūgos

Ir staugiančių vilkų giesmė

Lydėjo kryžininkų vorą.

Kurie dūlino upe žemyn,

Žvilgsnius paguldę ant šalto ledo.

Praliejo kraują, sugriovė pilį –

Tik pergalės nebuvo…

Ir jokio grobio,

Jokio vergo neturėjo.

Turtus ir viską,

Kas gyva ar negyva,

Pilies gynėjai – Margio žmonės

Pasiėmė su savimi.

 

Išėjo Jie kartu

Su kaitraus ąžuolo

Liepsnų liežuviais,

Tenai – aukščiau

Nei siekia suvokimas.

Pakilo Jie kaip dvasių milžinai,

Brangiausią auką

Atidavę savo žemei.

O ant ribos,

Kur baigiasi žydra mėlynė

Ir verias amžinybės vartai,

Pastatė naują, aukštą pilį.

Jau daugel amžių ten kūrena

Drąsos ir meilės laisvei kaitrią ugnį.

 

Nuo tų neauštančių žarijų

Ir mums neretą sykį

Kaista kraujas,

O pirštai gniaužiasi į kumštį…