ROMALDO ZABULIONIO NOVELĖ “ĄŽUOLAI PRIE VAIČIUKUPIO”

Jau ne kartą skelbėme prozininko, poeto Romaldo Zabulionio kūrybą. Darbštus, kuklus, ir be abejo, talentingas rašytojas, parašęs ir išleidęs keletą romanų, apsakymų, novelių bei poezijos rinkinių savo kūryba išsiskiria iš būrio literatų. Retai užtiksi tokią gilią pirmapradės gamtos, augmenijos, žemės pajautą. Romaldo Zabulionio apsakymams ir novelėms būdingas gilinimasis į personažų charakterius, sudėtingų situacijų narpliojimas, tiesos paieškos. Dažnas jo herojus per klystkelius ir nuopuolius sugeba pakilti, siekti jaunystės svajonės. R. Zabulionio siužetai kupini netikėtumų – jis nevengia mistinių ir fantastinių motyvų. Ryškus romantizuotas požiūris į gyvenimą, idealistiniai siekiai, dažnas  herojų  susidūrimas su nykia kasdienybe, gniuždančia buitimi ir jų sugebėjimas rasti jėgų lemiamam laimėjimui. 

Giliais simboliais tampa ir šimtamečiai ąžuolai, ir personažų (kaip ir paties autoriaus) pasodinti ąžuoliukai (beje, išdaiginti iš gilių), beržai bei kiti jau tapę iškiliais medžiai. Be abejo, tuose apsakymuose galima nesunkiai rasti autobiografinių momentų, juk R. Zabulionis  garsėja savo meile augmenijai, gamtai, bitėms, jo pavyzdingai tvarkoma ekologinė sodyba Prienų rajone, šimtamečių ąžuolų apsupta, traukte traukia išsaugota ir rūpestingai prižiūrima pirmaprade aplinka.

Rašytoją pelnytai vadiname ĄŽUOLINČIUMI, o trumpa novelė “Ąžuolai prie Vaičiukupio” glaustai ir giliai kalbanti apie galingus medžius, tapusiais itin svarbiais simboliais herojaus gyvenime, dar kartą patvirtina jo ypatingą ryšį su gamta.

Gediminas Jankus

 

ĄŽUOLAI PRIE VAIČIUKUPIO

 

ROMALDAS ZABULIONIS

 

– Jūsų sklypo riba su kaimyno sklypu eina upelio viduriu – taigi kuoliukų kalti į Vaičiukupio vagą neverta. Kitas ribas jau pažymėjome. Turiu skubėti atlikti matavimus gretimam viensėdyje, – pasakė matininkas ir, susigriebęs į glėbį matavimo prietaisus, nužirgliojo  savo automobilio link.

O aš užsižiūrėjau į upelio slėnyje bestūksančius ir galingomis šakomis remiančius  rudens dangų  ąžuolus. Sunku buvo patikėti, kad šitie galiūnai, kartu su neseniai nusipirktu žemės lopu, priklauso mums. Šypsausi suprasdamas, kad vargu čia  kokį  medį kada nors pjausiu, bet vis tiek smagu matyti į tamsų molžemį storas šaknis suleidusius  drūtuolius. Ne šimtai tų ąžuolų, tik truputį virš dešimties… Bandau suskaičiuoti tiksliai ir kažkur minčių gelmėje dar šmėkščioja abejonė – ar gi vis dėlto tikrai?.. Ar tikrai jie mūsų?.. Na, jeigu taip, tai kokia man iš to nauda – prabyla savanaudis protas, juk nei leidimo, kad ir tam drevėtam padžiūvėliui kirsti gausiu, nei eisiu aš jo ieškoti.

Gerai, kad nuotaiką pataiso besišypsanti svajonė – negali nupjauti, tai naujus sodink… pažiūrėsim, kai paaugs ar imsi kirvį į rankas… Suprantu, kad dėl malkų ten prie šlapynės krašto galiu pasisodinti alksnių, drebulių, beržų.  Bet malkų iš jų sulauksiu, jei Dievas mane palaikys šioje žemėje ne mažiau poros desėtkų metų. Čia ironija sukraipo lūpas – vargu ar po tiek čėso benulaikysiu kirvį… „Gerai, nebesuk tu sau galvos, o džiaukis ir leisk kitiems grožėtis tuo, kas šiandien čia yra nesugadinta, – padarau pastabą pats sau. – O jeigu dėl malkų ką nors  pasodinsiu, atsiras kas nukirs ir prie namų atveš – vaikai kaip briedžiai jau užaugo.“

Lapų pataluose prisirenku stambių gilių, kurių ne viena jau išleidusi liauną šaknies giją ir bando, per sudžiūvusių žolių neploną vilną, pasiekti derlingos žemės minkštą plutą. Tarp ariamos žemės ir upės slėnio, pagaliuku dirvone padarau skylutes, suleidžiu į jas giles bei priminu kulnu. (tarp kitko – tas giliukų pasėjimas įvyko prieš penkiolika metų,o šiandien man rašant šias eilutes išdygę ąžuoliukai mane jau gerokai praaugo). Grįžtu arčiau didžiųjų medžių. Neretas pusantro metro aukštyje nelengvai ir dviejų plačiapečių vyrų apkabinamas. Randu ir vieną trikamienį drūtuolį. Galbūt  jo atžalos iš vieno kelmo augo, o dabar, pavirtusios galingomis kolonomis, į dangų darosi. Platus šakų vainikas viršuje aprėpia nemažą žydro skliauto plotą.

Neiškenčiu tarp tų trijų kamienų neprisėdęs. Atrėmęs nugarą į kamieną pietų pusėje, rankų plaštakas dedu ant kairiojo bei  dešiniojo gruoblėtos žievės, žvilgsnį  paguldydamas į žiemius. Vėliau, užmerkęs akis, stengiuosi išgirsti, ką kalba šis gamtos kampelis. Juk tikrai per tas  likimo dovanojamas dienas ne sykį aš prie šio trikamienio ateisiu, bandydamas suprasti, kodėl čia atsidūriau ir galbūt priprasiu būti šitoje vietoje iki mane …

Dar naujas vėjas neatūžia, ir tik  pajusti gali, kaip nepastebimai virpteli, atrodo, suakmenėjusi viršūnė. Medžio kamienu į šaknis nuslenka kažkas panašaus į atodūsį. Vėjas gumbuotų šakų raizgalinėje sušniokštė tik po kelių minučių. Bandydamas suprasti gamtos kalbą nuplaukiu į švelnaus transo ir fantazijos pasaulį. Atrodo, kad rankų pirštai paniro po šiurkščia žieve, prisilietė prie vėsaus brazdo, išleido plonytes nervų stygas, kurios šovė tenai iki pačios viršūnės… Šie pojūčiai leido ne tik klausytis vėjo dainos, bet ir pajusti kažkur degančio laužo kvapą, išgirsti tarpušakio užuovėjoje pasislėpusios pelėdos plunksnų šiurenimą, persekiojamos stirnos gilų alsavimą, besivejančio vilko lekavimą. Basos mano kojos, prasiskverbusios pro velėną, tvirtai atsirėmė į  ąžuolo šaknis, kurios plonėdamos skverbėsi gilyn (gal apie dešimt sieksnių) į žemės įsčias. Ir jautėsi, kaip plonytės šaknų atšakos apkabina drėgmės kapiliarus bei geria žemės kraują, keldami juos aukštyn: į kamieną, į šakas, į pumpurų užuomazgas… Galbūt kai aš išeisiu iš šios žemės kūną palaidos kažkur netoli ir mano syvų lašas nukeliaus tenai, arčiau viršūnės į tą vaisingą šaką, kur rudenį sunokus gilė dairysis kur nukristi. O jai ne čia, tai Lietuvoje visi ramybės miestai ir miesteliai turi medžių…  

Kaip palengva trumpam panirau į gamtos simfonijos preliudiją, taip palengva ir iškilau. Bet ką gi mato mano akys? Ogi atšuoliavusią eiklią plonakoję stirną, kuri ilgai negaišdama peršoka upelį, vėl šuolis atgal ir vėl peršoka į kitą krantą. Tada,  įbridusi į vandenį, siurbteli jo ir nubrenda pasroviui bei pavėjui. Po medžiais atsiranda prieblanda. Vėlyvo rudens vakarai trumpi, greitai turėtų užslinkti sutemos. Prie upelio, kur neseniai šokinėjo stirna, subanguoja dviejų šešėlių tamsi pilkuma. Gal vaidenasi – ten nieko nėra, ga tik sustiprėjęs vėjas pradėjo kedenti nubalusias viksvas. Laikas ir man traukti netolimų namų link, nes lango žiburys jau vakarienę žada. Truputį keista, kad šįvakar nė vienas kaimo šunėkas nekiauksi, o ir mūsiškis bevelija mandagiai tūnoti būdoje ir džiaugsmingai nepasitinka.

Praaušus aš vėl prie mane pakerėjusių ąžuolų. Nusileidžiu šlaitu prie upelio, pasisėmęs rieškutes vandens, suvilgau savo skruostus ir akis. „Na nedrebėk,“ – subaru pats save. Nusitraukęs palaidinę bei marškinius nusiprausiu. Akyse tapo šviesiau. Paeinu keletą žingsnių tos vietos link, kur vakare mačiau subangavusius šešėlius. Ir ką gi… Jaučiu, kaip mano veidas ištįsta, nes aiškiai matau prie pat vandens minkštoje žemėje įsispaudusias vilko, o gal poros vilkų pėdas. Tokių pėdų kiemsargiai kaimo kudliukai tikrai nepaliktų. Ramiau pasidaro pamačius, kad nakties metu palikti pėdsakai veda į kitą krantą, o iš kaimo girdėti, kaip loja sodybų sargai.

Ateinu prie trikamienio. Vėl kaip vakar atsisėdu. Tik šiandien joks transas manęs nelanko. Galvoje šmėkšteli pašaipi užuomina – ar neartėju aš prie aiškiaregių ar raganių juslių? Viduramžiais galbūt už tokias mintis, ko gero, žagarais paspirgintas kvepėčiau… Visas slogesnes mintis nuveju į šoną, bandydamas susigalvoti meditacijos maldelę. Nors širdyje spurda kažkokia neaiški abejonė: ar esu aš vertas bendravimo su šiais galiūnais?.. Ir vis dėlto mano lūpas suvirpina šypsena, prisiminus, kaip vakar sodinau į žemę pačias gražiausias mano surastas giles.

Netrukus vienoje smegenų vagelėje užsirašo žodžiai:

– Kai pabandau pajausti, kaip pro pirštus prakošia vėjas, o kojų pirštai jaučia žemės kraujo kapiliarus – ateina supratimas, kad mus visus ta pati žemė maitino ir ta pati saulė augino. Nusiraminu bei patikiu, kad ir aš čia esu reikalingas…