VLADAS VAITKEVIČIUS. “TYLA, TAS AMŽINYBĖS ATSPINDYS…”
Birutės Kairaitytės – Vaitkevičienės nuotrauka
Poetas, redaktorius, eseistas Vladas Vaitkevičius – vienas savičiausių ir talentingiausių mūsų poetų, pagarsėjęs savo mąslia lyrika, kurioje ryškūs ilgesio, liūdesio motyvai. Jis – aštuonių poezijos knygų autorius, labai dėmesingas kolegų kūrybai, parašęs daug recenzijų apie jų naujas knygas. Ir ne tik. Jis tarp nedaugelio rašytojų, randančių laiko ir pareigos pasakoti apie mūsų užmirštas kuklias literatūros biteles, pagaviai apibūdinti ir jų kūrybą, ir gyvenimo faktus. Naujais atspalviais sušvinta mūsų literatūros asmenybių, šviesuolių paveikslai, iškyla metų tėkmės nuneštų įvykių fragmentai, stabtelėjimai, apmąstymai, vertinimai. Turiu galvoje prozos rinktinę “Poetas vasaros pievose”.
Itin svarbi V. Vaitkevičiaus kūrybinėje biografijoje yra knyga “Dabar viskas kitaip” (Kaunas: Naujasis lankas, 2023). Šioje solidžioje rinktinėje rašytojas didžiausią dėmesį ir širdies jautrumą skiria mūsų senosios literatūros kukliems autoriams-kunigams, nūnai užmirštiems ir mūsų literatūros istorikų nė neminimiems. Per 60 nežinomų ar menkai girdėtų kilnių mūsų literatūros pirmeivių rado vietos išsamiame, galima sakyti, enciklopediniame V. Vaitkevičiaus žinyne, kuriame kruopščiai sulesioti pamirštų šviesuolių gyvenimo bei kūrybos faktai, dramatiški likimai.
Knygoje skelbiami ir Vlado Vaitkevičiaus eilėraščiai – mąslūs, kalbantys apie žmogiškąjį laikinumą ir dvasingumą. Daugelyje eilėraščių ilgesio ir liūdesio motyvai tampa vyraujantys, persipina su skaudžiais apmąstymais apie būties trapumą. Poetas užčiuopia dvasinius nuopuolius ir pakylėjimus, ir tai lydi vos juntamas liūdesys.
Naujausieji poeto eilėraščiai dar kartą atskleidžia neeilinį talentą. Nuolatinis nerimas ir graužatis, tuo pačiu aštrus laikinumo pojūtis – tai patiria tik ypatingai jautrios sielos kūrėjas. V. Vaitkevičius sugeba ne tik jausti ir išgyventi. Jis sugeba visa tai jautriai perteikti. Poeto lyrizmas išsiskiria iš kitų. Tai užslėpto skausmo, tai filosofinis lyrizmas. Taip kalbėti gali tik gyvenimo rupumą ir trapumą pažinęs, tuščių efektų ir murlenimų nesivaikąs kūrėjas. Kiekviena V. Vaitkevičiaus eilutė – iškentėta, išnešiota, išjausta.
Gediminas Jankus
Vladas VAITKEVIČIUS
* * *
Tu, gyvenimo lengvo išlepintas vaike,
vis manai, kad šita sutartis ilgalaikė?
Kad kūryboje tavo alsuojantis žodis
ir po šimtmečio ilgo kažkur pasirodys?
2025 08 25 – 2026 04 07
* * *
Tyla, tas amžinybės atspindys,
kuris dienų skubėjimą stabdys,
kol vienąkart išgirsime skambutį,
mus raginantį eiti, o ne būti
čionai, kur jau visi visai kiti,
nuo liūdesio slogaus neapdrausti,
bet ir į šviesą eiti kviečiami,
kai išsisklaido debesys žemi.
2025 01 17 – 2026 04 07
* * *
Nežinau, niekada nežinosiu,
ar esu giminingas su uosiu
ir su ąžuolu, beržu, klevu,
ar vadina mane jie savu.
Nežinau, niekada nežinosiu,
tik per vėtrą kartu palinguosiu.
2024 08 29
* * *
Pro rakto skylutę žiūriu į gyvenimą savo.
Jis nurūko laukais ir sustojęs sunkiai dūsavo.
Gal pamiršo kažką, bet sugrįžti laiko neliko.
Atsigulk, pailsėk ant gimtinės dirvono pliko.
2026 03 22
* * *
Išdžiūvus upė vandeninga teka
prisiminimuose ir sapnuose.
Todėl dažnai nubudus naktį tenka
atgimti šio pasaulio akyse.
2023 05 08 – 2026 04 10







