ROMALDAS ZABULIONIS. NOVELĖ “KATINO SAKMĖ”

Mūsų, Kauno rašytojų svetainę karts nuo karto pradžiugina rašytojas Romaldas Zabulionis, kurio kūrybą – ištraukas iš romanų, noveles jau ne kartą skelbėme.

Darbštus, kuklus, ir be abejo, talentingas rašytojas, parašęs ir išleidęs keletą romanų, apsakymų, novelių bei poezijos rinkinių savo kūryba išsiskiria iš būrio literatų. Retai užtiksi tokią gilią pirmapradės gamtos, augmenijos, žemės pajautą. Romaldo Zabulionio apsakymams ir novelėms būdingas gilinimasis į personažų charakterius, sudėtingų situacijų narpliojimas, tiesos paieškos.  Sodri kalba, jau užmirštų ir menkai vartojamų žodžių ar išsireiškimų gausa byloja apie autoriaus pagarbą vaizdingai, jau primirštai senolių kalbai. R. Zabulionio realistinis stilius kupinas netikėtumų – jis nevengia mistinių ir fantastinių motyvų. 

Mūsų prašymu rašytojas maloniai sutiko pasidalinti dar vienu savo kūriniu – novele “Katino sakmė”, kuri skiriasi iš kitų autoriaus trumpo žanro kūrinių savo smagiu nuteikimu, sodriu humoro jausmu ir ironija. 

Gediminas Jankus

 

ROMALDAS ZABULIONIS

 

KATINO SAKMĖ

Neramiai ošė medžių viršūnės. Dangaus skliautu riedanti mėnulio pilnatis
pažvelgė į miško keliukų sankryžą. Visai šalia pūpsojo iš kirtavietės suvežtų rastų
rietuvė. Ant sumintų aviečių bei dilgėlių stambų, norėdamas sugaudyti savo kūno bei
šalia gulėjusio ir per dieną saulės šildyto eglės kamieno šilumos likučius į kamuolį
rietėsi darbinius rūbus vilkintis vyriškis. Be mėnulio į žmogelį, geidžiantį nugrimzti į
šiltesnį miegą, didelio kelmo šešėlyje atsirado ir įsistebeilijo dvi žalsvos akys. Po
truputį pradėjo blėsti rugpjūčio nakties žvaigždės, pilnatis pariedėjo tolyn ir prisislėpė
už ankstyvo ryto miglos užuolaidos. Iš iškirsto miško kvartalo plynės padvelkė vėsa.
Ant sausos vienišo uosio šakos plunksnas šiaušė ir vėl glaudė jauniklis pelėdžiukas.

Žmogaus pavidalas, pravarde Keistukas, sustenėjo ir bandė pakilti nuo savo
vargano lizdo. Sekėsi sunkiai. Jau tris kartus buvo ant keturių, bet kai tik pabandydavo
atsistoti ant dviejų, nenugalima jėga sverdinti kūną vėl parblokšdavo ant žemės. Gal
tik už pusvalandžio pavyko atsisėsti ant gulinčio medžio kamieno. Dar už
pusvalandžio klaikią sausrą burnoje pabandė suvilgyti gilioje miškovežio ratų
provėžoje telkšojusiu drumstu lietaus vandenių. Nedaug tepalengvėjo. Pabandė
prisiminti, kaip jisai čia atsikliuvo. Visą savaitę dirbo miško kirtimo darbuose. Ten,
kur neįvažiuodavo technika, nupjaudavo medį benzopjūklu, vėliau ant kamieno
užnerdavo ilgus plieno lynus ir su traktoriaus pagalba ištįsdavo jį arčiau rietuvių.
Vakarais rinkdavo storesnes medžių šakas, viršūnes, lūženas, visokiausias nuopjovas
ir kraudavo į traktorinę priekabą. Dažnai priekabos viduryje paslėpdavo ir kelis
padoresnius rąstelius. Nuvežę į kaimus parduodavo, gautą pinigėlį parduotuvėje
keisdavo į pigesnę degtinėlę. Dirbo ne vienas, o keturių žmonių grupelė. Vakarinį
uždarbį dalindavosi po lygiai, bet ne visi jį konvertuodavo į alkoholį. Tik jis beveik
visada viską palikdavo parduotuvės kasoje įsigydamas kuklaus užkandžio ir
arielkėlės. O vakar prigėrė jau iš ryto. Bendradarbiai vis prašė eiti namo arba pailsėti.
Nesišlaistyti klupinėjant po kirtavietę. Jisai nieko nenorėjo klausyti ir vis šmėžavo
šalia griūvančių medžių, ar burzgiančių mechanizmų. Brigados vyresniajam trūko
kantrybė ir jis, norėdamas išvengti nelaimingo atsitikimo ar netikėtai užvažiavusios
valdžios dėmesio, pavežė jį į atokesnę kirtavietę kur jokie darbai nevyko ir, išstūmęs
iš pikapo, paliko jį prasiblaivyti. Darbdaviai jį pakentė ir neatleido iš darbo dėl to, kad
niekada neprieštaravo dėl bjauresnių užduočių, dėl darbų per išeigines bei niekada
neprašė atostogų… Kažkiek numigęs Keistukas bandė grįžti į darbo vietą, tačiau tik
paklaidžiojo ir, nugriuvęs kitoje rietuvės pusėje, užmigo sunkiu girto miegu.
Namiškių jisai neturėjo. Tėvams iškeliavus anapus saulės, liko vienas kaip
pirštas. Kažkur turėjo būti pusbrolių, pusseserių, bet vis galvojo, kad kada nors
susitiks. O tas kada nors labai neskubėjo. Moterims irgi laiko neturėjo, o gal tankiau jų
gėdijosi dėl savo gyvenimo būdo. Labai mažai kalbus, pusamžis, pražilusiais
smilkiniais, gunktelėjusiais pečiais, padžiūvęs žmogus gyveno vienas. Tėvų trobelė po
truputį smego į žemę. Pamatai ir apatinių rastų vainikas prašėsi remonto. Kartais jis
įsižiūrėdavo, ką reikėtų neatidėliojant patvarkyti, bet, apmaudžiai mostelėjęs nudirbtų
rankų plaštakomis, laukdavo kitos dienos, kad galėtų eiti į darbą, vakare išgerti, užsimiršti. Dienos buvo vienodos ir panašios viena į kitą kaip suverti rožančiaus karoliukai.

Ryto vėsa lindo po nestorais apdarais, prišaukdama drebato muziką, kurios
trumpus akordus sugrodavo drebantis smakras ir dantys. Reikėjo eiti. Tik į kurią pusę
niekaip nesumojo plyštanti nuo pagirių galva. Jau kažkurį kartą sėdosi ant to pačio
rasto ir nežinojo ką daryti. Nebetverdamas savam kailyje atsisegė ir išsivėrė kelnių
diržą. Dar už keliolikos minučių tą diržą pamirkė provėžos balutėje ir įsižiūrėjo į
kitoje keliuko pusėje stūksančią vešlią ir slėpiningai šakas nuleidusią eglę… Staiga
Keistukas, kaip elektros krečiamas, sudrebėjo. Didelę tylą sudrumstė gailus katino
kniauktelėjimas. O po kelių akimirkų jo kailis ir uodega pradėjo glaustytis apie kojas.
Diržas iškrito iš rankų. Pasilenkęs paėmė tą gyvūnėlį ir vėl sėdosi ant rasto. Martyšius
iškart įsitaisė ant kelių, susisuko į baronką ir murkdamas ėmė kažką pasakoti. Nors
Keistukas nesuprato, kad murklys pasakoja, kaip susirado gaspadorių ir, tupėdamas
prie kelmo, visą naktį jį saugojo. Pijokėlio neramiai besidaužančią širdį sugnybo giliai
smelkiantis kaltės jausmas. Prisiminė, kaip po kelių dienų darbų ir girtavimo grįžo
namo, užuodęs bjaurų kvapą po virtuvės stalu pamatė, kad ten Martyšius nemažai
pripaškūdino. Perpykęs čiupo kaltininką už pakarpos, įsimetė į maišą ir, susistabdęs
pakeliui važiuojantį sunkvežimį, paliko Martyšių peliauti gūdžios girios viduryje. Tik
dabar suprato, kad kaltas buvo jis. Negalima gi palikti ilgam laikui uždaryto be jokios
priežiūros gyvūnėlio. Kaip ir prašydamas atleidimo, sugrubusia ranka paglostė
katinėlį, tas iš karto sumurkė garsiau. Ir Keistuko viduje kažkas persivertė. Suprato,
kad ir nors labai, labai mažai kažką turi ir jis bei yra reikalingas… Sukrūpčiojus
pečiams ašaros pradėjo vilgyti skruostus. Beglausdamas katiną prie krūtinės pakilo ir
pradėjo žingsniuoti link besidriekiančių tekančios saulės spindulių.

Šįvakar parduotuvėje kaip įprasta nužvelgė alkoholio butelių lentynas, bet
atsiduso ir paprašė stiprios arbatos, duonos, sviesto, silkių, šaldytų koldūnų bei
šyptelėjęs dar nupirko ir pigesnės dešros… Pardavėja aukštai kilstelėjo antakį ir
žvilgsniu palydėjo Keistuką iki durų.

Praėjo pora savaičių. Martyšiaus kailis pradėjo blizgėti ir tai liudijo, kad jo
gyvenimas pakrypo į gerą. Be pigios dešros pusryčiams, vakarienei, nupėdinęs pas
apvalutę našlę Stefaniją, gaudavo ir šviežio pieno šukelę. Nes ji pastebėjo, kad jos
patvartėje pelių medžioklis retai be laimikio į savo kiemą spūdina.

Į Keistuko makaulę pasibeldė nekantri mintis:
– Gal laikas jau įkalti?
Paklausė pats savęs ir suokalbiai nusišypsojo. Lygtai kažką nugirdęs Martyšius
liuoktelėjo ant lovos, pamaigė letenėlėm šeimininko pilvą ir, ant jo susisukęs, pradėjo
murkti savo nepabaigiamą sakmę. Keistukas liko namuose ir užsidūmojo. Sunkiai
beprisiminė, kada buvo tiek ilgai blaivas. Gal tik po mamos laidotuvių… O kas gi
sustabdė dabar. Katinas? Užknista, varginga buitis? Mirties baimė? O gal, kai širdis
šaukėsi pagalbos, Tas, kuris aukštai, pasiuntė greitosios pagalbos sanitarą Martyšių?
Bet nelabai čia yra apie ką filosofuoti, svarbiausia, kad šiandien blaivas ir yra noras
nepradėti gerti.

Dar po poros savaičių vakarop, nesurasdamas savo vienintelio gyvūnėlio, užėjo
į Steputės kiemą ir pamatė Martyšių, tupintį šalia gryčios slenksčio prie puodynės
šukės. Tas prausėsi snukutį, mat norėjo būti gražesnis ir labiau patikti karvės
šeimininkei, kad toji nesumažintų pienelio porcijos.

– Labas, Karoli.

Keistukas krūptelėjo iš netikėtumo. Pirmiausia, kad nepastebėjo siauru slyvyno
takeliu atėjusios Steputės, o svarbiausia, kad labai seniai girdėjo savo tikrą vardą…
Pastebėjęs sunkų kibirą ištemptoje šeimininkės rankoje, paėmė jį ir panešė iki
pasienyje išsitiesusio ilgo ir plataus suolo. Po akimirkos šio žmogaus gyvenimas
pradėjo skaidrėti ir virsti iš pilko į spalvotą…

 

Lietuvos rašytojų sąjungos veiklą „Gyvoji literatūra: kūryba, refleksijos, aktualijos“ iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba  

 

2 komentarų

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *