ROMALDAS ZABULIONIS. DVI NOVELĖS

Darbštus, kuklus, ir be abejo, talentingas rašytojas Romaldas Zabulionis, išleidęs keletą romanų, apsakymų, novelių bei poezijos rinkinių savo kūryba išsiskiria iš būrio literatų. Retai užtiksi tokią gilią pirmapradės gamtos, augmenijos, žemės pajautą. Romaldo` Zabulionio apsakymams ir novelėms būdingas gilinimasis į personažų charakterius, sudėtingų situacijų narpliojimas, tiesos paieškos. Dažnas jo herojus per klystkelius ir nuopuolius sugeba pakilti, siekti jaunystės svajonės. 

O naujausios rašytojo dvi nuotaikingos novelės – “Daug sveriantis” ir “Mo”, kuriomis jis pasidalino su mūsų svetaine, kupinos šypsenos, saviironijos, žmogiškos atjautos ir meilės artimui.

Gediminas Jankus

 

ROMALDAS ZABULIONIS                       

                                           DAUG SVERIANTIS                                                   

 

Dedu ant „moskvičiuko“ stogo taksi ženklą.  Šypsausi patenkintas, kad  ir aš esu ,,dušmanas”, o rubliai neilgai trukus išpūs manąsias kišenes. „Dušmanais“ pravardžiavo tuos,  kurie po pagrindinio darbo valandų su savo automobiliukais bandė dar kažkiek prisidurti prie algos. Apie devyniasdešimt pirmuosius nauji valdžios vėjai leido visiems vystyti verslą, mokant už tai mažus mokesčius. Pirmi klientai buvo pagėrusių „bachūrų“ gauja. Jie mašinoje rūkė, keikėsi bei skambino skardiniu bidonėliu. Mat važiavo į pakaunės Domeikavos gyvenvietę nusipirkti alaus, nes tas labai jau geras ir stiprus.

Nuvežus prie kiosko vienas keleivis pasiliko, o kiti nuėjo įsigyti to prabangaus alaus. Pagalvojau, kad nieko gero iš šios kompanijos aš neuždirbsiu, daviau gazo ir nurūkau nuo kiosko apie šimtą metrų. Paprašiau gerbiamą keleivį apleisti automobilio  saloną. Tas puolė plūstis ir žadėti, kad man tuoj tuoj bus mišios… Teko išlipti iš savo prabangaus moskvičiaus  ir, keleivio striukės kapišoną apsukus aplink  riešą, padėti jam išlipti. Tasai apstulbęs nuo tokio mano „mandagaus“ apsiėjimo, pradėjo  šaukti savo chebrą…  Gerai, kad tie nebuvo spėję išgert savų bokalų, bet jau skubėjo maukti, o vienas pradėjo bėgti mūsų link. Laimė, kad variklis buvo neišjungtas. Greit įsirangęs už vairo pajudėjau, tik tas įkyrus keleivis įsikibo į durelių rankeną ir bėgo jos  nepaleisdamas bei bandė mano mylimam transportui  spardyti šoną. Ak, taip!?. Tada pasukau į patį kelkraštį, kad bėgti jam būtų minkščiau, nes ten griovyje dar buvo pilna patežusio pavasarinio sniego… Nors ir pažeisdamas taisykles, atsikračiau nepageidautino kliento.  

Vėl Kauno  centras. Prieina vyras, vilkintis didžiulį ilgaskvernį paltą. Klausia:

– Ar galite po miestą pavežioti mane ir porą  draugų?

– Prašau, – burbteliu nužvelgdamas įspūdingą jo stotą ir pagalvoju, kad sveria jis tikrai daugiau kaip šimtą…

Šalia Maironio paminklo įsisodinam ne daug  mažesnį kitą vyrą, taip pat su išskirtinio dydžio paltu. Kai jie nusimovė pirštines, pastebėjau, kad  abiejų rankos  papuoštos neplonais, ornamentuotais aukso spalvos žiedais.

Pakylame į Žaliakalnį  ir prie mažosios Prisikėlimo bažnytėlės pastebiu mažo ūgio, žvitrių akių žmogelį, kurio palto skvernai liečia šaligatvio sniegą. Didysis mano keleivis spėriai raitosi iš automobilio ir atidaręs priekines keleivio duris pagarbiai pasodina tą mažąjį keleivį.

Sakau:

– Gal mažąjį į galą pasodinkit, tolygiau svoris pasiskirstys.

Didysis, linksmai nusišypsojęs, atsako:

 – Žinai, mielas vairuotojau, tas mažiukas labai daug sveria, tikrai nemažiau, negu mes du…

Nieko nebesakau ir, apvažiuodamas duobes, lėtai linguoju Klinikinės ligoninės link. Pastebiu, kad ir trečiasis storą žiedą mūvi. Prie antrųjų Klinikinės ligoninės vartų buvau paprašytas sustoti.

Prieš išlipdamas antras keleivis manęs paklausė:

– Ką apie mus manai? Kas mes tokie ir ką dabar  veiksim?

Ilgai nesukdamas galvos atsakiau: 

– Gal profesoriai, einantys į slaptą klubą kortom lošti…

Visi susižvalgė. Didieji kvatojo balsu, o mažiukas tik švelniai šypsojo. Pirmasis ištiesė dešimt rublių. Man pasakius, kad ir penkių pakanka, atsakė, kad likusi penkinė – tai premija už greitį…

Du  didieji šonuose, o mažas per vidurį linksmai nulingavo į Klinikų labirintus. Po kelių dienų, vakare televizoriaus ekrane pamačiau pirmuosius savo keleivius iš kurių gavau atlygį. Tai buvo du vyskupai ir pirmas mūsų Kardinolas.

Pajutau, kad raustu…

                                                                                                          

                                                                 MO

                                                         

Mo (pranc.Meaux) – miestas netoli Paryžiaus. Atsidūriau tenai 2006 metais vasario mėnesio viduryje. Ten esančioje mokymų bazėje mes, grupelė bendradarbių iš Lietuvos, turėjome būti supažindinti ir apmokyti techninio serviso darbų remontuojant bei prižiūrint ekskavatorius ,,CASE“. Kiekvieną dieną buvome vežami į mokymų poligoną ir bandėme kuo daugiau sužinoti apie šios technikos subtilybes. Darbo dienomis mokėmės, treniravomės atlikti darbus praktiškai.

Na, o savaitgalį leidome, kaip kuris išmanėme. Mano draugai mėgo lankyti parduotuves ir ieškoti namiškiams nebrangių lauktuvių. Dar penktadienio vakarą kažkaip atsiskyriau ir išpūtęs akis dairiausi po senamiestį. Ypač įsimintina buvo didelė bažnyčia,  kurios viduje, ko gero, tilptų mano gimtojo miestelio bažnytėlė ir dar vietos liktų. Nuo šventovės bokštų ir bokštelių stogų ištiesusios  ilgus kaklus žemyn leidosi įspūdingo dydžio slibinų ir kitokių kraupių padarų skulptūrų galvos. Pražiotais nasrais jos griežtai žvalgėsi į praeivius. Vėliau sužinojau, kad atvėrę rykles tie dariniai turėdavo išvemti bažnyčioje susikaupusias žmonių nuodėmes… O iš tikrujų, tai buvo išmoningai nulipdyti ir pakraigėse įtaisyti lietvamzdžiai… Nors prancūziškai mokėjau tik keletą žodžių, iš rašto ant didelių durų supratau, kad mišios aukojamos sekmadieniais dešimtą valandą.

Taip bemaklinėjantį palei milžiniškas sienas mane pašaukė ir laužyta rusų kalba užkalbino mūsų kursų praktikos vadovas. Šalia jo akinančia baltų dantų šypsena švietė juodbruva linksma moterėlė. Per trumpą pokalbį supratau, kad kartu su draugais esu kviečiamas rytoj į jų namus pietauti – valgyti troškinto triušio… Taigi gal pirmą kartą ilgai stoviniuodamas prie bažnyčios ir aš šį tą materialaus gavau… Užrašę adresą ant popieriaus skiautės abu sutiktieji nukaukšėjo šaligatviu tolyn, o aš apstulbęs žvelgiau į mūro nišą, kurioje stovėjo ir liksmai į mane žiūrėjo šventa Mergelė Marija…

– Nu tu, seni, duodi…

Kai grįžęs į mūsų viešbutuką pranešiau šitą žinią, draugai  nustebo. O jau šeštadienį, įsitvėrę popierėlį su užrašytu adresu, trys lietuvaičiai linksmai kinkavom pas prancūzą į svečius. Gatvė kaip gatvė, tik namai labai siauri ir, norėdami būti erdvesni, visi jie stiebėsi į aukštį. Kiemeliai – kaip kišenės, viena vieta automobiliui. Tačiau, nežiūrint to ankštumo, dar telpa kuklutė pavėsinė, mažas daržas su prižiūrėtu vynuogių keru bei lysvė su prieskoninėmis žolelėmis ir keliais svogūnais. Pirmame aukšte tik virtuvė ir valgomasis, antrame vonia ir miegamasis, toliau palėpės kambariukas, kur įsikūręs jų sūnus studentas.

Ant stalo, pailgame ketaus puode, vyno padaže ir apkloti džiovintų vaisių pagardais mirko troškinto triušio gabalai. Kad maistas neatvėstų, po puodu ant akmeninės plytelės gulėjo plona elektrinė kaitlentė. Prie stalo krašto stovėjo pintas padėklas su vaisiais, keli buteliai vyno. Pašildytos baltos lėkštės valgiui įsidėti, taurės vynui. Ir viskas… Jokių sausainių, pyragų, šaltų mėsų, mišrainių… Šeimininkai nelaksto aplink, neragina nei valgyti, nei taures kilnoti tankiai. Pasiūlė kartą ragauti vyną su triušiu ir viskas. Smagu. Po kelių taurių vyno, burbuliavom visi keliom kalbom ir lengvai supratom vienas kitą. Aišku visiems padėjo vienas mūsiškių, gerai mokėjęs kalbėti angliškai. Pasibaigus pietums, visus pralinksminau, prabildamas prancūziškai:

– Merci – beucaup, Madam. Merci  Monsieur.

Aišku, mano žinios toje kalboje ne tas žodis, kad labai ribotos, bet vistiek juk reikia ką nors sakyti… Linksmai pasijuokusi, kursų vadovo žmona pasakė:

– Aš ne prancūzė, o – venesuelietė. O Janas (jos vyro vardas) – lenkas. Tikri prancūzai yra kaimynai iš abiejų mūsų namelio pusių, bet mes pas juos svečiuose dar nebuvom, nors čia gyvenam penkiolika metų…

Koks meilus ir savas pasidarė mums Janas – tikras brolis, kai mes išgirdome, kad jis lenkas. Toli nuo Lietuvos nutolus, lenkai su gudais visai kitaip atrodo (kaip neblogi berniokai iš gretimo kaimo). Na, o Lenkijoj ar Vilniuje tai jau…

Kokios bebūtų tautybės, svarbiausia juk žmogus. Ir mes matėm, kokie šie paprasti žmonės yra Dideli. Jie sugeba dalintis tuo, ką  turi – juoku, šypsena, troškintu triušiu ir atjauta mažai ką turinčiam bei lėtai suvokiančiam gerumą svetimšaliui… Sušildyti jaukių namų šeimynos, visiems sutiktiems sakydami  „bonjour“,  nusijuokdami, linksmai parkulniavom  į jau bepradedantį atsibosti viešbutį. Atgulęs poilsiui dar pagalvojau, kad kiek buvau svečioj  šaly, visur buvau vaišinamas ar kalbinamas tiktai kavinėje, valgykloje ar restorane. Į šiuos namus papuoliau turbūt dėl to, kad nerasdamas sau vietos liūdnai maklinėjau aplinkui Jo buveinę…

Sekmadienį gerokai prieš mišias aš vėl prie tos pačios bažnyčios. Didžiosios durys užrakintos. Paklebenęs vienas mažas šonines, papuoliau į milžinišką erdvę, kur buvo sustatyta tikrai ne mažiau tūkstančio kėdžių. Atsisėdau penktoje eilėje kažkur per vidurį  ir pūpsojau patenkintas, kad pirmas į mišias atėjau. Laikas tarsi tirpo didžiulių navų prieblandoje. Jau be penkių minučių dešimta, o nesimato nei degančio žvakes zakristijono, nei kunigo, klausančio išpažinčių. Sėdžiu vienas, bandau kalbėti poterį…  Net užklydo mintis, kad gal prancūzai bažnyčių nebelanko. Bet varpas prieš porą minučių taigi gaudė… Prie manęs nežinia iš kur atsiranda monsier ir kažką parliuoja, o aš gi nė gu-gu… Atsiranda kitas ir tas kažką aiškina man nuoširdžiai, dainingai, gal būt itališkai, o aš ir vėl nei gu, nei mė… Pastebėjau, kad jie, mane palikdami, ranka pamoja ir nuslinkdami pasieniu dingsta. Jau šalta darosi, kaip varnui tupint ant kietos kėdės aukštoje, plačioje centrinėje navoje. Pakilu ir einu tuo pasieniu, kur kiti nuėjo – žiūriu sienoje atvertos mažos durys. Papuolu į akmenimis išgrįstą  kiemą, kurio krašte maža jauki bažnytėlė – kaip Lietuvos bažnytkaimyje. Prie  įėjimo klūpo juodaodis ir, padėjęs ant grindinio prabangią skrybėlę, aukas variokais renka. Įdedu ir aš  kelis centus, o peržengęs slenkstį – apstulbstu…

Dievuli mano mielas, bažnytėlė sausakimša ir beveik visi atsisukę į mane, užsispyrėlį, šypso, o kai kas tai juokiasi balsu…

Tiek daug žmonių  taip linksmai man niekada nesišypsojo ir vargu ar kas nors panašaus ateityje bebus… Žmogeliai prasiskyrė, praleido arčiau altoriaus ir aš vėl penktoje eilėje, kažkur per vidurį… Dar nesuprantu, kad Tas, kuris aukštai, su manimi šposus krečia…

Per pauzę kunigas, pasirėdęs žaliu auksu siuvinėtu arnotu, nužvelgė mane ir vėl griebėsi liturgijos. Kalbėjo prancūziškai, o  mano ausyse viskas lietuviškai skambėjo. Taikydamas į tonaciją Tėve Mūsų sakiau lietuviškai pilnu garsu, nes šią maldą bažnyčioje kalbėjo visi iki vieno balsu. Net elgetaujantis paliko savo skrybėlę ir sukalbėjo poterį. Ir vėl iš paprastų žmogelių šilumą pajutau. Pasidarė viskas aišku, ramu ir linksma. Juk pajutau Jo meilės dvelksmą  tiktai per žmones, jų dauguma tikrai geri ir nesvarbu kad vienas baltas, kitas juodas ar geltonas…