ROMALDAS ZABULIONIS. BALTOJI PAUKŠTĖ

ROMALDAS ZABULIONIS

BALTOJI PAUKŠTĖ

Dar nepavasarėja, bet šviesus paros metas jau pradėjo ženkliai ilgėti. Virš palatos durų užgeso, visą naktį skleidusi prislopintą šviesą, maža elektros lempelė. Gerai nesuprantu ar buvau kiek prisnūdęs, ar tik prasivarčiau nerimo ir šaltkrėčio dažnai supurtomas. Koridoriuje jau girdėti greiti gailestingosios sesutės žingsniai, nors ji gailestinga, bet švirkštas su vaistais be jokių skrupulų sminga į mano sėdmenis, sukeldamas stiprų buką skausmą. Praėjus pusvalandžiui šaltis iš mano kūno išsisklaido. Lengviau… Naudojuosi proga, kad galiu atsikelti, nueiti į tualetą, apsiprausti, atlikti keletą lengvų pratimų mankštai, apie jokius pritūpimus ir atsispaudimus kalbos nėra.

Užtenka stipriau pamojuoti kojas, atsistojus per pusmetrį nuo sienos priglusti prie jos krūtine ir rankomis stipriau atsistumti. 

Jau du kartus pasikeitė mėnulio pilnatis, o mano sveikata beveik negerėja, po vizitacijų daktarai kažką neaiškiai murma. Vis tyrinėja, vis dar nesupranta, kokia liga prie manęs taip įkyriai prikibo. Krinta svoris, darosi labai neramu. Galvoje kaip tamsūs debesys sukiojasi sunkios mintys.

Nejaugi kas man skirta jau pragyventa, o juk dar tik neseniai Kristaus metų sulaukiau. Vis tankiau sulaukiu lankytojų. Visi šypsosi, linki kuo greičiau pasveikti, bet iš jų nuleistų galvų, išeinant pro duris, jaučiu, kad ramybės dėl mano ligos maža ir jiems. Gaila Akių Šviesos. Ji nepailsdama lanko kiekvieną dieną, guodžia, skatina nepasiduoti, tik aš jau netrumpą laiką neturiu jokių geresnių žinių apie savo būseną. Vėl užslinko naktis juodaplaukė, vėl blausiai žiba naktinė lemputė, vėl blaškausi lipnaus prakaito išpiltas. Tik tada, kai gaunu skausmingų vaistų nemažą porciją ir truputį palengvėja, pradedu melstis. Nebepamenu, kada tai dariau, bet šįkart pasineriu į maldas ir savotišką meditaciją visa savo siela ir kūnu. Kai paprašau pagalbos iš aukštai pašiurpsta ligos nuvargintas manasis aš. Nedaug poterių temokėdamas šnabždu savus žodžius, prašydamas visų šventų ir paprastų žmonių man atleisti. Brėkštant ankstyvam rytui kreipiuosi į Jį, kad atsiųstų nors kokį ženklą ar yra dar vilties. Atsiradęs nuovargis, lyg būčiau daug dirbęs, gramzdina į gilų miego slėnį.

Atsibundu, kai jau nešviečia budėjimo lemputė, o sanitarė vikriai, su ant ilgakočio šepečio užsukta mazgote, plauna grindis. Palatos kaimyno lova aklinai uždengta didele balta paklode, nebesigirdi sunkaus jo gargaliuojančio alsavimo. Be žodžių suprantu, kad reikia sukalbėti Amžiną Atilsį… Atstumti neštuvai su ratukais padeda išėjusio kūnui pradėti kelionę iš kur nebegrįžtama.

Daktarų vizitacija šiandien gerokai vėluoja. Užu mano lovos galvūgalio kažkas negarsiai skrebina palangės skardą. Nuleidęs kojas ant grindų metu žvilgsnį į lango stiklą ir kelioms akimirkoms sustingstu. Nieko negirdžiu, nieko kito nematau, stebiu tik jį – apskritomis akutėmis, raudonomis kojytėmis baltą paukštelį. Jis žiūri į mane, aš į jį – vyksta trumpa žodžiais nepaaiškinama minčių kaita. Trinkteli durys. Paukštis suplaka sparnais, kyla aukštyn ir tamsaus debesies fone skleidžia Vilties šviesą.

Šiandien aštunto skyriaus vedėjo, gydytojo Rimvydo veidas linksmesnis – nebėra didelio rūpesčio vertikalios raukšlės kaktoje. Aš po daugelio dienų šypsausi, nors nederėtų… toks jau tas gyvenimas: mirtis, meilė, viltis visada šalia manęs ir tavęs…

Dar pora savaičių ligoninės palata, koridoriai, procedūriniai kabinetai, o šiandien aš praveriu lauko duris ir palengva žingsniuoju į autobusų stotelę. Galingų Žaliakalnio medžių šakose, žadėdami greitai susprogti, brinksta žalsvi pumpurai. Kvepia žemė, kvepia pašutę pernykščiai lapai, kvepia pavasariu. Išlipęs iš autobuso miesto pakraštyje akis pakeliu aukštyn, dangaus mėlio gelmėje tik vienas baltas debesėlis kažkuo panašus į nekaltą avinėlį. Bet kas gi ten?

Ogi akinančiai baltų vilnų fone matyti mažas dangaus kryželis, kuris sklendžia žemyn, didėja ir virsta baltaplunksniu, su juodais sparnų ir uodegos apvadais, gandru. Paukštis priartėja prie medžių viršūnių. Keletas stiprių mostų įtemptais sparnais ir jis jau namie – sename lizde, kuris stūkso didžiulės liepos dvišakyje. Vėl ženklas? Tą minutę nesumojau, ką tai gali reikšti, tačiau praėjus metams mums gimė sūnus…

Tekėjo gyvenimo upės laikas. Keitėsi darbai, pomėgiai, su šypsena grįžo svajonė pabandyti rašyti. Pabandžiau. Parašius novelę ,,Kranklys“ ir, sudalyvavus ,,Baltosios paukštės“ konkurse, laimėjau prizą. Iš fondo pirmininkės Aldonos rankų gavau baltojo balandžio statulėlę – labai panašią į vilties paukštelį ant ligoninės palatos palangės.

Rašiau apie juodą paukštį, o prizą turiu baltą… Ir vėl ženklas???