ROMALDAS ZABULIONIS. NOVELĖ “KAI NUKRENTA GALVA”

ROMALDAS ZABULIONIS

 

KAI NUKRENTA  GALVA  

                                                    

Dominykas gavo daug ,,velnių”. Stipriai jį barė statybos tresto valdytojo pavaduotojas Adolfas (pravarde „Piktasai“). Visi kiti pasitarimo dalyviai, nuleidę galvas, tylėjo bei džiaugėsi, kad ne juos tarkuoja. Pažeidimas buvo tame, kad, užuot vežę iš kasamos tranšėjos permirkusį su purvu sumaišytą molį, Dominyko vadovaujami keli savivarčiai nuriedėjo į karjerą ir tempė iš ten sekantiems darbams reikalingą žvyrą. Mažai kas klausėsi darbų vadovo aiškinimo, kad automobiliai per rudens lietaus permerktą gruntą labai sunkiai prisistumia arčiau ekskavatoriaus, o skystas purvas prilimpa prie savivarčio kėbulo dugno. Su kiekvienu reisu vairuotojai ilgai knebinėjasi su kastuvais ir darbo našumas gaunasi labai žemas. Motyvuodamas tuo, Dominykas ir priėmė kitą sprendimą, su jokiomis aukštesnėmis valdžiomis nederinęs. Nors buvo sakęs tiesioginiam savo vadovui Rimantui „Gerajam“, tačiau tas kažką knebeno savo užrašų knygelėje ir prasikaltėlio mėtomų pagalbos žvilgsnių nepastebėjo… Dominykas nuoširdžiai buvo įsitikinęs savo teisumu, nes ir per radiją buvo girdėjęs, kad savaitgalį pranašaujamas atšalimas ir pirmadienį su pašalusia purvo koše bus daug lengviau tvarkytis. Beje, šiandien gi jau penktadienis.

– Nieko tu nesupranti! Mes su ta prakeikta tranšėja stipriai vėluojame! Jau pamatai pagal gafiką turi būti montuojami! Lauk iš čia, nesusipratėli! Mes dar pagalvosim, ar verta su tavim toliau terliotis! – paraudęs kaip devyni pomidorai, šaukė „Piktasai“ ir mėtė žiaurų žvilgsnį pro pabalusius nuo nosies prakaito akinių stiklus.

Dominykui užėmė amą nuo tokios neteisybės ir, išeidamas iš valdžios pasitarimų kambario, atgalia ranka stipriai mostelėjo sunkias ąžuolinių durų varčias. Tos, užsidarydamos nuo stipraus stumtelėjimo ir padedamos dėl pradarytų langų kilusio skersvėjo,  pokštelėjo kaip dvylikto kalibro medžioklinis šautuvas. Už „Piktojo“ nugaros susvyravo ir, veikiamas žemės traukos dėsnio, ant kilimais padengtų grindų  žnegtelėjo sunkus Lenino galvos bareljefas, šiek tiek pasirito bei užkliudydamas masyvaus krėslo metalinę koją suskambėjo kaip vario gongas, lyg tai norėdamas kažką svarbaus paskelbti. (Ėjo tūkstantis devyni šimtai aštuoniasdešimt septintieji Viešpaties metai. Iki Dominykas trumpam prisisegs  sąjūdžio ženkliuką buvo likę pora metų. Kažkas vėliau tą įvykį pavadino pranašyste).

Paniekintas ir išpeiktas jaunas darbų vykdytojas leidosi metaliniais laiptais žemyn ir išgirdo, kad šalia esančiame atsarginių detalių sandėliuke ūžia jo kolegos – švenčia penktadienio vakarą – vadinamą vairuotojų dieną. Pats gavęs nemažai pylos, atplėšė duris ir tikrai nieko gera nežadančiu balsu suriaumojo kuo greičiau iš čia visiems nešdintis. Šį kartą be didelių kalbų „chebrytė“ paklausė iš karto. Vėliau sutiko „Gerajį“ Rimantą. Tasai liūdnai kinkuodamas savo gražia, juodų garbanotų plaukų  galva, papasakojo apie įtrūkusias duris, apie nukritusį Leniną, apie atšokusį tinko gabalą…

– Bus, tai bus… mažai tikrai nebus… – pagalvojo Dominykas, lėtai pėdindamas į troleibuso stotelę. Šį vakarą alaus bokalui jo niekas nepakvietė. Širdyje kirbėjo nerimas, kad gali būti išprašytas iš darbo. Galėjo gi kaltai nuleidęs galvelę patylėti, sumurmėti nemėgstamą žodelį „atsiprašau“ ir ramiai apleisti prabangų kabinetą. Iki pirmadienio viskas prisimirštų ir vėl būtų ramu. Bet nesuvaldė savo pasiutimo, kai suprato, kad jo tiesa niekam neįdomi ir nereikalinga.

– Ir tegu jie visi paspringsta savo purvo koše, laužomais savivarčiais ir ta didele tranšėja. O aš iš kart ieškosiu darbo ir nebūtina man būti kažkokiu darbų vadovu. Grįžęs į darbininko poziciją darbą turėčiau gauti nelabai sunkiai.  

Pamatęs pakeltą žmonos antakį  pasiteisino, kad darbe labai pavargo, tylomis sušlamštė paduotą vakarienę, atsigulė į lovą ir įsistebeilijo į ant sienos ropinėjanti mažą voriuką – nesuprasi, koks jo tikslas, bet kruta ir nesustoja ant nelygaus tinko – mažą tinklą projektuoja. Svarbu ir man nenusivilti ir nesustoti. Sąžinė labai nepriekaištauja, tik už duris mažuoju pirščiuku graso – mintijo Dominykas, kol nugrimzdo į neramaus miego slėnį.

Paryčiais visus prikėlė čaižus, ilgas telefono skambutis. Atsiliepęs išgirdo gero ir gudraus Rimanto balsą. Tas prašė, kad  Dominykas lėktų su taksi į darbovietę, iš ten griebtų bet kokį automobilį, nesvarbu ar lengvą, ar sunkų bei važiuotų į „Užumiškių“ sodybą, kur yra firmos prietelių  girininkų erdvi pirtis. Reikia iš ten pargabenti vieną iš tresto vadų. Kelią Dominykas turėtų žinoti, nes pora kartų buvo siųstas parvežti kalėdinių eglučių.

Greitai pasigavęs taksi, garažo teritorijoje susirado apynaujį benzinvežį (nes tik jame žinojo, kur vairuotojas slepia užvedimo raktukus) per gerą valandą pasiekė nurodytą pirtį. Užėjęs į vidų pamatė, kad priepirtyje už apšnerkšto stalo sėdi pats „Piktasis“. Vaizdas liūdnas.  Patalpos kampe iškišusi dantis šaipėsi didžiaragė pabalusi briedžio kaukolė.  Valdžios galiūno sprandas nubrozdintas, lygtai labai didelės katės drikstelėtas, rūbai suglamžyti, batas  vienas, akiniai persikreipę ir tik su vienu stiklu. Tik vėliau tapo aišku, kai vieno iš vadovų atvažiavo žmona parsivežti savo „brangenybės“ bei  pradėjo kelti „vainą“, visi greitai apleido  pirtelę ir spruko link namų, nes visai nesinorėjo, kad ta moteriškė pamatytų, kokioje kompanijoje jie liksminasi – juk buvo ten ir keletas spigių mergų. „Piktasai“ bandė prisislėpti už pirties, bet per ilgai tenai trepsėjo, belankstydamas aviečių ir dilgėlių stambus… Tik susiskambinę kolegos suprato, kad šefas galėjo likti vakarėlio vietoj.

Dominykas surado batą, padavė  po briedžio ragais numestą puspaltį. „Piktasai“ sėdo į kabiną ir iki miesto nepratarė nė žodžio. Tiktai sustojus prie namų, pratarė:

– Kurį laiką duris galėsi atidarinėti koja… Aišku, jeigu liežuvį laikysi už dantų.

Pirmadienis. Atėjus į darbą kaip ir ramu. Bet neužilgo kilo triukšmas prie metalinio sandėliuko po laiptais. Tiekėjui Varnui atrakinus duris, kažkas iš tamsos puolė lauk, pargriaudamas raktininką ir, apakintas šviesos, skaudžiai kerziniais batais trypė parpuolusį. Šiaip taip ištrūkęs iš po kerzų, Varnas bandė duot grąžos tamsybių užpuolikui, tačiau tam išsisukus, gysloto kumščio kieti krumpliai sugurino nosį vienam iš subėgusių smalsuolių, blatniagai Alfonsui. (Blatniagos pravardę jis gavo už tai, kad užuot vežiojęs žvyrą, vežiodavo „portfelį“ – smulkios valdžios atstovus). Tamsybių šmėklai subaubus, kad savus muša, iš technikos apžiūros duobių pradėjo ropoti šaltkalviai su plaktukais rankose ir žadėjo bent porą prikalti prie sienos, o likusius prie grindų. Viską išsprendė garsus milicijos švilpukas, kurį turėjo azartiškas draugovininkas Rapolas. Kalti, nedakalti ir visai nekalti akimirksniu išsilakstė pašaliais ir galų gale tapo aišku, kad šmėkla – tai ,,Aleliuja“ (tokia pravardė buvo duota vienam traktoristui, nes tas išgėręs imdavo dainuoti aleliuja.)  Penktadienio pavakare jisai, gerai priplempęs vyno, nulindo už sandėliuko lentynų, pasitiesė vatinuką ir ramiai užusnūdo. Taigi būdamas užrakintas, savaitgalį praleido turiningai ir turėjo laiko pamąstyti. Gerai, kad sandėliuke buvo praustuvėlis su vandeniu, o tai šiurpas nukrato pagalvojus, kas galėjo atsitikti… Neseniai iškeptą darbų vadovą lengvai kratė nervinis „drebato“… Tik ką baigėsi viena „čėpė“, o kur buvus ar nebuvus jau kita, kitrą šypseną nutaisius politruko veidu, į jį žiūri. Bet ir šytai praėjo, niekas nebenorėjo šviežių problemų, tai ir nestukalino.

 Po visų peripetijų Dominykas koja durų neatidarinėjo. Kalbėjo skalsiais ir apgalvotais žodžiais. Netrukus patapo remonto skyriaus vadovu, o ir ateičiai karjeros deivė šypsojosi.

Praėjo daug metų. Pensininkas Dominykas, besirausdamas bagažinių turguje, aptiko sunkų komunistų vado bareljefą. Ilgai žiūrėjo ir jo veido mimika visą laiką keitėsi – nuo šypsenos iki surauktų antakių ir atvirkščiai…