DALIOS TEIŠERSKYTĖS VASAROS EILĖRAŠČIAI

DALIA TEIŠERSKYTĖ

 

VASAROS EILĖRAŠČIAI

 

NAKTIES ATVIRUTĖ

 

Nakties atvirutė už lango

Pažadina džiaugsmą gyventi…

Ant kelių tyla susirangė

Ir visos vertybės pabrango,

Nes sieloje šventė…

Ne vyno taurė paslaptinga,

Ne žvilgsnis paklydęs tarp sienų

Įsakė, kad būčiau laiminga,

O, viskas čia taip savaiminga,

Nes sieloje slėniai

Palaimos buvimo šią naktį

Dangaus atvirutėj žvaigždėtoj…

Prie lango karščiuojančią kaktą

Glaudžiu ir maldauju antrakto

Prie džiaugsmo budėti,

Prie skausmo, palydinčio mintį,

Kad viskas savaime pranyksta,

Kad rytą sunku prisiminti,

Kuo siela maištingoji minta,

Kas Dievo pasaulyje vyksta,

Kai groja seni klavesinai,

Kai širdį sudaužo vienatvė,

Kai pilkus kalčių debesynus

Nužudo naktis ir likimas

Išeina į svetimą gatvę…

 

*  *  *

 

O vietoj saulės šįryt patekėjo lelija,

Šeši rausvi ir strazdanoti lapai

Virš nevilties ir alkanos bedugnės…

Kur tavo perregimas kūnas krito?

Kieno šešėlis tau užstoja šviesą,

Kada Likimas beldžiasi į sieną?

Išeik, aš nematau.tavęs,

Kai mintyse tiktai dvi juodos akys,

Kai vysta iš pavydo žiedas – lelija…

Nes praregiu, kai tyla žingsnių aidas,

Kai sienos susitraukia iki skausmo,

Kai krenta iš dangaus bespalvės žvaigždės…

Tada jau širdį pasveriu ant delno,

Palesinu ją pažadais nelyg balandį,

Ir padedu po lelija, kad pailsėtų

Nuo tavo meilės ir nuo mano prasimanymų…

 

*  *  *

 

Tai aš, tavo sielos tarnaitė,

stoviu prie savo likimo,

Lenkiuosi lig žemės

drėgnai vakarinei žolei,

Pravirkusiam paukščiui,

naktiniam šnarėjimui meldų

Ir skruostus dažausi

kvapniuoju aguonų krauju…

Laumės naktinės

lyg jaunos bekraitės meilužės

Prie eldijos šonų

linguoja ir glaustosi meiliai,

O irklas į vandenį

sminga kaip peilis į duoną.

Kaip kūnas į kūną,

kaip šaltis į rūko krantus…

Išeikim gyventi į dangų,

kur sielos belytės, beamžės,

Kur gersim iš Viešpaties pėdos

užburtą dar žemėje vyną…

Palikim teisuoliams ant kranto

pabirusios pudros likutį,

Kad spėtų nuteisti – už nieką

ir pasimelsti.- už du…

 

*   *   *

 

Skauda. Sapnuojame nebūtį.

Bėga siaurais upeliukais drumzlinas laiko vanduo.

Šauksmas.

Atimkite nerimą.

Baimės kelionė į širdį

Ateičiai kraičio neduos.

Bėgam.

Savy pasiklydome.

Ir iškankinom ganėtinai, tuos, kuriuos turim mylėt.

Miglos.

Ir dėmės nuo ašarų.

Ir kiekvienam pagal paskirtį – kryžius, paklodė, gėlė.

Gyvas.

Bet miręs.Bet pasmerktas.

Antpečiai vietą patikslina. Kirtis stipresnio delne.

Grįžkim.

Kol kelias dar matosi.

Kol dar gyvenimas rodomas Dievo spalvotam kine.

Taigi, mes buvom.

Ir esam.

Mes – gyvos žaizdos ir klaidos.

Istorijos eksponatai,

Kiekvienas su savo lemtim…

Kiekvieno širdy kartojas

Pritilęs kelionės aidas…

Visi mes – broliai ir seserys,

Visi praeities atmintis…

Kiekvienas gali suklysti,

Ir dažnas gali suklupti,

Ir neapsaugotas niekas

Nuo blogio ir nuo mirties…

Bet tyliai, tarytum maldą,

Kas rytą kartoja lūpos:

Lai kryžiai ir gyvos akys

Neleis užmiršt praeities…

Lai stovi stiprieji –

Gražūs,

Išdidūs

Ir išmintingi,

Tegu kiekvienas gyvena

Su teise IŠLIKTI SAVIM,

Tegu niekada ir niekam

Tikėjimo nepristinga,

O kelias tas, kaulais nuklotas,

Lai lieka liūdna išimtim…

 

TARDYMAS

 

Ak, jūs girdėt arklius net Juodojoj jūroj!

Ak, jūs sakot, buvot išdidi tauta!

Ko dabar, piliete, į akis man žiūrit?

Sakot, nekalta jūs? Aš sakau, kalta!

Jūs auginot duoną ir vaikus auginot

Tiktai jai, tėvynei, na, ir aišku – sau!

O paskui kaip vilkė rugio grūdą gynėt!

Ne, daugiau nemušiu, šiandien pailsau…

Negaliu suprasti keisto jūsų būdo –

Štai anam miškelyj, duburio dugne,

Guli jūsų brolis, kraujuose paplūdęs,

Jūs gi kaip šventoji žiūrit į mane!

Mes atimsim viską – vyrą, laimę, laisvę,

Mes atimsim žemę, duoną ir vaikus,

Per laukinį gruodą vargo vargti eisit,

Kirsit ir genėsit Sibiro miškus!

Kam gražiai giedojot “Lietuvą tėvynę”?

Kam gražiai auginot sūnus ir dukras?

–  –  –

Didžios mūsų “kaltės” laukia atgimimo…

Lai jos tiesų kelią Lietuvon atras…