VIOLETA ŽIDONYTĖ. EILĖRAŠČIAI IŠ NAUJOSIOS POEZIJOS KNYGOS “PER MANO ŠIRDĮ VISOS UPĖS TEKA”

VIOLETA ŽIDONYTĖ

 

Per mano širdį visos upės teka

 

Per mano širdį visos upės teka,

Į mano širdį visos liūtys lyja.

Ji kartais liūdi, it kažko netekus,

O kartais – žydi nuostabiom lelijom!

 

Nesuprantu, kaip ta širdis gyvena,

Vis tiek jaučiu, kaip tuksi, nerimauja,

Taip spaudžia širdį – sakome nuo seno,-

Ji nė sekundei plakti nepaliauja!

 

Pavasariais širdis lyg paukštis gieda.

To čiulbesio skambaus pilna krūtinė.

Pamiršę ašaras, viduržiemy išlietas,

Ragaujam jauną džiaugsmo vyną.

 

Bet..  metai eis, rusens, sudegs gyvybė,

Atvėrus glėbį, laukia Amžinybė.

 

Tebūnie Tavo vardas

 

…Mėlynumas nakties įstabus!

Ir žvaigždynai – kažkur dausose.

Kaip norėčiau kas rytą pabust

Su apsaugančia Tavo dvasia.

 

Mėlynumas nakties! It ugnis

Tas gyvenimas, sparčiai degąs.

Palydėtas nakties mintimis,

Patyliukais užgimsta KAŽKAS.

 

Ak, žydrynė skliautų po nakties!..

Lyg regėjimas, buvęs sapne.               

Aukso žvaigždės karūnoj švytės –

Ir baltųjų lelijų suknia.

 

Tos lelijos skaidriam vandeny…

Tartum maldos, tiesa ir drąsa.

Aš regiu – iš toli ateini

Lyg nutvieskianti būtį šviesa.

 

Ak, atleiski už viską, dangau,

Viską globianti Tėvo dvasia.

Tebūnie Tavo vardas, sakau.

Tu sakai: teesie. TEESIE. 

 

Užmigdyk mane girioj

 

…užmigdyk
mane girioj, paparčiais užklok
ir asiūklių po galva 
padėk…
– užbučiuok
man akis, ir kad myli – meluok –
aš ilgėsiuos to jausmo
vis tiek –

 

o namuos –
tiktai vėjas klebens langines
bus tuščia ir išvėsus 
pirkia –
….po žiemos
prisiskink visą puokštę manęs –
…aš snieguolėm
žydėsiu
miške – – –

 

Erškėtrožės prie jūros

 

tik vienuma – ir jūra, ir mėlis

debesys it karūnos, tartum laivai

erškėtrožėm kopos sužėlę

ir vėjas nušniokščia laisvai

 

širdis čia laisva ir mintis

erškėtrožės – kopos žieduos

virš jūros žuvėdros skraidys –

vėjas, nerimas – ir vanduo –

 

klajoji nuo ryto lig ryto –

bet niekaip netampa ramu

smėlis ženklais išrašytas

• aš neturiu čia namų –

 

tiktai erškėtrožių plotai –

jos vis žydės ir žydės

 

…naktį dangus šitoks juodas –

nei pilnaties nei žvaigždės

 

…nieko…

tik tuštuma

tiktai vėjas

 

tiktai erškėčiai – – – 

 

Eilėraštis akvarelei

 

… Rytas švinta – vėl mintys mus neša,

Aitvarais į padangę pakyla.

Ir diena spalvomis nusidažo –

Ardo muzika rūškaną tylą.

 

Dienos būna spalvotos ir pilkos,

Sunkios – ir pakylėjančios sielą.

Jei pilnatvės esi pasiilgęs –

Imk teptuką. Ir liek akvarelę.

 

Akvarelė – gyvenimo kaina.

Akvarelė – aistra ir žaidimas.

…Gal ne mes per gyvenimą einam?

Gal – per mus  pražingsniuoja Likimas?

 

…Mintys liejasi, viesulu sukas,

Ir mąstai vėl – kas dieną, iš naujo –

Kas gi mes? Ar dažai, ar teptukai?

Ar tik popierius Viešpaties saujoj?..

 

…Paslaptingi gyvenimo vingiai – – –

Ir šviesa. Ir jausmai. Ir šešėliai.

Būk, gyvenime mūsų, spalvingas

Ir gražus, kaip skaidri  akvarelė.

 

Vakarėjantis

 

Tu atverk vakarėjantį langą,

Tu nubrauk tolius dengiantį šydą –

Žvelk žėruojančion auksu padangėn –

Ten gyvenimas tavo nubrido.

 

Pakalniui – per rasojančią žolę,

Pakalniui – per takelį smėlėtą.

Per sultingą ir vešlų atolą,

Ir per pievą, per pievą gėlėtą…

 

Neatsigręžia – eina nueina,

Nei pėdų, nei brydės nepalieka,

It vaivorykštė – spindi ir mainos,

Ir pasaulis ten visas užmiega.

 

Tai – gyvenimas mano iš lėto

Vakarinėn padangėn pakyla.

Kaip galiu aš jo nesiilgėti?

 

Kai girdžiu– nebe triukšmą, o tylą…

 

Vakaras paupy

 

Vakarinė žara

Jau seniai nublanko.

Lyg liepsnelė tyra

Svyruos alyva po langu.

 

Žiedai sklidini rasos.

Boluoja patamsy takas.

Nuo mėnulio šviesos

Merkias lakštingalų akys.

 

Prie upės – migla ir rūkas.

Prie upės – žali žolynai. 

Karkluose vėjas supas,

Rasą žiedai dalinas.

 

Nuo saulės – uogos parausta,

Nuo meilės – širdis sušyla.

Ten laumės skalbinius džiausto

Ir kužda upei, kad myli.

 

Pasiilgau žiemos 

 

…Pasiilgau žiemos netikėtai –
O dar vasaros vakaras šiltas!..
Dvelkia drungnas vėjelis iš lėto,
Ir žvaigždžių dangus lyg pripiltas!

 

…Pasiilgau žiemos. Jos švarumo,
Jos švelnumo, kai griūni į pusnį.

Ir kaip gera kasryt savo rūmuos
Šiltuos patalėliuos pabusti.

 

…Vakarais gert ne vyną, o pieną

Su medum, ir saldžiai užmigti.

Ir svajoti svajonę vieną,-

Kad per naktį pradėtų snigti.

 

…Pasiilgau žiemos – ir Tavęs.
Taip nutolę, nutolę viskas…
Vėjas pusto tuščias gatves.

Danguje – tik mėnulio diskas.

 

…Ir svajonė tokia – kaip sniegas…

Gal ir vaikiška ji truputį –

Baltą rytą baltai įmigus,

Kad pažadintų tavo skambutis.

 

…Kad perdien nenustotų snigti.

Kad atneštum man šilto pieno.

Kad Tave apkabinus užmigti

Aš galėčiau kiekvieną dieną. 

 

Strazdas

 

Atpažinau tą juodą plunksną žolėje –

Juodasis strazdas.

Liūdesingas paukštis.

 

Oranžiniu snapu pabelsdavo į stiklą.

Tupėdavo

Žvitriai sukiodamas galvytę –

Ar matau?

 

Atskrisdavo kasdien priešpiet

Toks iškilmingas

Blizgantis

Išlyginta satino eilute,

Lakiniais batais…

 

Ne…

Juk basos buvo strazdo kojos.

 

Atpažinau tą plunksną žolėje.

Nukritusi?..

Nukritęs?

 

Gal – viliuos

 

          – išskridęs?

 

Marios mėlynos ten…

 

Marios mėlynos ten, kur kadaise

Klajojom per lietų,

Banguos.

…Ak, tie metai gėlėti!

Savo laiką seniai jau iššvaistėm.

Paguosk. 

 

Žvilgesys tų akių, kur į širdį

Pažvelgt man gebėjo,

Išblės.

Lūpos tos, kur kalbėjo

Apie Meilę, Gyvenimą, Mirtį –

Tylės.

 

Taip neteksiu Tavęs ir savęs aš –

Mane man sukūrei

Vien Tu.

Amžinybė kaip jūra

Mus abu vienąsyk nusineš tik

Kartu.

 

Marios mėlynos ten, kur svajonių                       

Karoliai  nutrūko,

Plytės.           

Tavo veidas pro rūką – – – 

Svetimi, nepažįstami žmonės – – –

Kaltė. 

 

Homilija 

 

Dievo veidas rasoja it rytas,

Dievo veidas – pavasario gūsy.

Ir nereikia jau nieko prašyti –

Mes drauge ryto saulėj nubusim.

 

Plaštake nuplasnos rytas vakaras,

Džiaugsmą jausim, o kančią – užmiršim.

Pražydėjus gėle vieną vasarą

Mes sudžiūvusiu stagaru virsim.

 

Pražydėjus gėle iki rudenio,

Pasitiksim  atšliaužiančią šalną.

Šienpjovys – ar regi – dalgį gludina…

Ak, pridenk mane, Viešpatie, delnu!

 

Pasitiksim ateinantį gruodą,

Jo nejusim – bus syvai sustingę.

Tiek tikėta, mylėta, meluota –

Bet juk buvom, juk buvom – laimingi!

 

…Dievo veidas mums švyti kaip rytas,

Kur –  svajonės, sapnai, kur – gyvenimas?

Kas beliks iš gėlės tos, kur žydi?

Tiktai dulkė, tik dulkė ir pelenas…