PETRAS VENCLOVAS. NETYČIA PARAŠYTAS EILĖRAŠČIŲ CIKLAS

Rašytojas Petras Venclovas. Mildos Kiaušaitės nuotrauka

 

PETRAS VENCLOVAS

 

Netyčia parašytas eilėraščių ciklas

 

*

Medžiai ir paukščiai
žino tavąjį vardą.
O aš –
nežinau.
Tu kalbiesi su vėjais
su vaivorykšte ir drugeliu.
Palenkusi galvą, šypsaisi saulei.
Tu – lyg sekmadienis,
tyliai praeini pro mane.
Bijau atsimerkt
jr pašaukt.
Aš – juodas debesis,
pavydžiu tau,o mylimoji,
balto ir lengvo šešėlio.

 

*

Tavo raudonas apsiaustas
plaikstosi vėjyje.
Tu prieini prie manęs
tarsi likimo taurė.
Ką mes geriame?
Gėlių rasą,
vainiklapių liūdesį,
žemės sūrumą.
Tavo raudonas apsiaustas
sakytum rytas.
O tu pati –
diena besišypsanti.
Ką mes valgome?
Laukinių bičių medų,
juoko žemuoges,
skaidrėjantį vasaros vaisių.
Tavo raudonas apsiaustas –

burė plaukti į tolį.
Tavo žvilgsnis –
sala vidury okeano.
Ką mes matome?
Rožių debesį,
medžių švelnumą,
dienų melancholiją.
Žaižaruojanti likimo taurė
pakelta prie lūpų.
Mus skiria – kaip visada –
žmogiškoji vienatvė.
Ką mes girdime?
Vasaros aidą,
vėją sūpuoklėse,
nepasakytus žodžius.

*

Tikėk manim –
ir abejonės paukščiais alkanais
nuskris už juodo horizonto.
Tikėk –
lietus ateis, ir augs žolė ant akmenuoto kranto.
Tikėk manim –
ir mintys giedros
lyg akmenukai seklumoj gulės.
Tikėk –
ir plauks skaidrus vanduo,
ir bus šviesu nuo dygstančios žolės.

 

*

Gera,
sakytum sielos plazdentų vėjyje –
švarios tarsi išskalbtos nosinės –
nuo tavo lango
lig mano.
O širdys
su pumpurų vainikais
plauktų lėtai, be šešėlio, be baimės,
pasroviui
sapnų vandeniu.

 

*

Tavo pečių linija,
o mylimoji,
yra tarsi jaunas medis:
kaip gražiai jis nulinksta
pučiant vėjui.
Tavo plaukai, mylimoji,
yra tarsi pušų žievė –
šiurkšti ir švelni kartu.
Juos reikia mokėti paliesti.
Tu vaikštai per žolę,
ir žolė nebijo tavęs:
ji nelinksta po tavo kojomis,
ji galvoja,
kad tu – lietus
ir vaivorykštė ten, horizonte.
Ar kada pereisi
per mano širdį,
o mylimoji.
kaip vėjas, kaip lietus,
kaip švelni ir šiurkšti
pušų žievė?

*

Mylimoji,
juokaudamas gėriau –
net nežinau, kas tai buvo:
kalnų šaltinio vanduo,
rožių aromatas
ar žiedadulkių vėjas?
Bet štai mano lūpos kraujuoja.
Tu baugščiai žiūri į mane
ir virpančiu balsu klausinėji:
– Ar skauda? Ar skauda. sakyk?
Burnoj kraujo skonis.
Kažkas ten tūno –
veikiausiai šukė, šukė briaunuotos stiklinės.
O gal vaikystės komunija,
minkšta ir lipni,
bet staiga įstrigusi

lyg niūriausia
prisiminimų ašaka?
Tu žiūri į mane,
mylimoji,
ir tavo akyse išgąstis.
Taip, skauda, labai skauda,
nes ten, prie pat gomurio,
gabalėlis gyvenimo,
aštrus ir šukėtas gabalėlis,
kuriuo aš bijau paspringti,
o mylimoji…

*

Laikas mums byra
į valgomą duoną,
į lėkštę
su aukso spalvos peizažu
pačiam vidury.
Puodelyj kava
sutrupa,
taurė šviečianti –
radioaktyvios žuvies skeletas.
Staltiese varva tamsa
tarsi žnyplėtas vėžys –
vis atbulom,
atbulom.

*

Tu nueiki, nežiūrėki, nežiūrėki atgalios.
Vienas būsiu, būsiu vienas. Savo skausmą išdainuosiu,
išringuosiu savo gėlą, savo liūdesį išverksiu.
Tiktai vėjas – mano brolis, tiktai vėjas – lyg našlaitis vidur lauko,
apkabins gal ir paguos, pasūpuos ir šypsosis man sapnuos.
Tiktai saulė ilgesį džiovins, tiktai saulė juoksis vakare.
Kur nueisiu, nukeliausiu, – jau tavęs nėra.
Ir linguos žolė prie kelio, kelio dulkėmis nukloto,
ten liūdės tik tavo pėdos, mažos pėdos tarsi paukščio.
Negirdėsi, neregėsi, neateisi, kai pašauksiu. Baltas paukšti,
sš liūdėsiu tavo plunksnų, tavo plunksnų sidabrinių.
Atiduosiu savo džiaugsmą tam keleiviui, vienišam keleiviui,
atiduosiu savo džiaugsmą paskutinį.

 

*

Išskirs mus atstumai,
lietus
ir žvilgantys plentai į naktį, į vėją
vėlai vakare,
po saulės laidos pašiurpusioj rudenio jūroj.
Tik kartais gal popieriaus lapas
sujungs mus pirštus,
bet raidės kraipysis ir šoks
juodą, makabrišką šokį.
Skaudus kosulys man krūtinę užguls,
jei kartais išgirsčiau
tavo balsą prikimusį,
tamsų nuo laiko, po daugelio metų.

 

Lietuvos rašytojų sąjungos veiklą „Gyvoji literatūra: kūryba, refleksijos, aktualijos“ dalinai finansuoja Lietuvos kultūros taryba