EGLE PEREDNYTĖ. AMŽINAI GYVA. POETEI ALDONAI ELENAI PUIŠYTEI

 

EGLE PEREDNYTĖ

AMŽINAI GYVA. POETEI ALDONAI ELENAI PUIŠYTEI

 

Amžinai gyva… Neapleidžia nuojauta, kad viskas tik prasideda. Neįsivaizduoju geriau pasiruošusio mirčiai žmogaus – tarsi pultumėte į Tėvo glėbį. Jo meilę nešėte žmonėms – tyliai ir kantriai, kiekvieno akyse matydama brolį ir seserį, melsdamasi už pasaulį, stebėdama, kaip jis keliauja savo keliu, nuogąstaudama dėl to, kas vyksta.

„Meilei nėra nei laiko, nei erdvės. Apsikabinkime“, – sakėte man telefonu visai neseniai. „Kristus man yra viskas“, – kartodavote. „Viską atiduok į Dievo rankas“, – sakydavote, kai man būdavo sunku. „Ir aš viską atiduodu į Jo rankas“. Viešpats vėl ir vėl pernešdavo jus per visas bedugnes, visus išbandymus, vėl pakildavote – regis, kitaip ir negalėjo būti, – toks gilus buvo jūsų pasitikėjimas.

Mažai kalbėdavote apie save – rūpėjo kiti. „Kaip tu gyveni?“ – vis klausdavote. Buvote man tarsi dvasinė mama. Gerumas, kurio taip trūksta šiame pasaulyje – jo buvo kupina jūsų širdis. Kažkas paklausė: „Ar poetė buvo tavo draugė?“ Taip, Draugė iš didžiosios raidės! Lobis ir slėpinys, uola mano trapume, besąlygiškas priėmimas ir dangaus paguoda. Gyvybės versmė. Ačiū, ačiū, ačiū… Turime užtarėją danguje! Tą, kuriai rūpime.

Dar visai neseniai, žiemą, skubėjau į Maironio muziejų, Jono Jonušo paskaitą apie jus. Buvo rodomos skaidrės – keitėsi jūsų gyvenimo vaizdai – gyvenimo persmelkto tikėjimo. O aš, sėdėdama muziejaus salės prieblandoje, visa savimi jaučiau, kokia nepaprasta asmenybė esate. Jūs taip džiaugėtės, kai papasakojau apie šią paskaitą! „Atrodo, kad buvau joje,“ – sakėte.

Dovana ir malonė. Jūsų gyvenimo vaisių apstybė. Galimybė prisiliesti, apsikabinti – vienoje dvasioje. Ir neblėstantis džiaugsmas, nuostabi bendrystė kelyje.

 

 

                      ***

 

                      Išėjai vyšnioms žydint

                      į tą šviesų, negęstantį rytą.

 

                      Rožių žiedlapiai krito ir skrido 

                      amžinybei nušvitus…

 

                      ***

                     

                      Nebegirdėsiu jos balso,

                      nebematysiu jos veido.

                      „Myliu“ daugiau neištarsiu.

                      Žodis – migla, kuri sklaidos.

 

                      Saulė, saulė pro debesis!

                      Vėjas, vėjas į tylą!

                      Laukiantis mano gyvenimas,

                      ištartas vienišas „Myliu“.

 

                      Visą, visą pasaulį

                      šiandien regės iš aukštybių

                      siela viską atleidus.

                      Viskas tik regimybė.

 

                      Kilki, kilki į šviesą,            

                      ženki pasakos tiltu.

                      Dieve, vis dar tikėsiu –

                      šviečia širdis išdalinta…   

 

Dėkojame krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraščiui XXI AMŽIUS už malonų leidimą paskelbti poetės Eglės Perednytės jautrų tekstą.