ALDONA DUDONYTĖ-ŠIRVINSKIENĖ. NOVELĖ-IMPRESIJA “BALTA PAUKŠTĖ”

Mūsų svetainėje jau skelbėme, pristatėme mūsų bičiulės, anykštėnės poetės, prozininkės, nenuilstančios kultūros entuziastės, įvairių projektų sumanytojos ir filantropės Aldonos Dudonytės-Širvinskienės kūrybą.

Ši nauja autorės novelė-impresija sudomino savo netikėtu siužetu, originaliu sumanymu, paslaptingumo, mistikos ir fantastikos elementais. Tačiau toji fantastika – itin sąlygiška, juk tema, kurią rašytoja gvildena, yra aktuali, reali ir nūdieniška – besielio dirbtinio intelekto iššūkiai dvasingumui ir žmogiškumui. Ir nors veiksmas vyksta tolimoje ateityje, nesunkiai pajuntame nūdienos problematiką – pasirinkimo būtinybę. 

Rašytojai maloniai sutikus, skelbiame jos novelę-impresiją “Balta paukštė”.

Gediminas Jankus 

  

ALDONA DUDONYTĖ-ŠIRVINSKIENĖ                                                                                                                                                                      

BALTA PAUKŠTĖ

                     

2100 -ieji metai. Tęsiasi ir stiprėja žmonių ir robotų, su dirbtiniu intelektu, draugystė.

Šiandien pirma mano atostogų diena.  Nusprendžiau nevykti į užsienį, o atostogauti Lietuvoje. Keliausiu viena, nakvosiu viešbučiuose, kuriuos išrinks mano išmanusis automobilis. Nevarginsiu bičiulių savo apsilankymu nepranešusi iš anksto, o giminių, kurie mielai priimtų pasisvečiuoti, nebeturiu. Kelionėje nenuobodžiausiu, nes automobilis-robotas maloniu balsu kalbasi su manimi ir akimirksniu priima reikalingus sprendimus naudodamasis dirbtiniu intelektu. Aplinka kurioje gyvenu su robotais, automatizuotu valdymu  išmaniuosiuose namuose mane džiugina. Kambariuose nereikia laistyti vazoninių gėlių, nes jos netikros. Užtenka pasakyti ko noriu ir viską akimirksniu gaunu. Tereikia pasirūpinti, kad mano banko sąskaitoje būtų pinigų. Ilgainiui pabodo netikrumas. Viskas netikra. Vis dažniau ir dažniau suvokiu, kad mane supantis pasaulis netikras, šaltas ir piktas. Pamiršau kas yra tikra meilė, šypsena, laukimas, ilgesys… Pamiršau daug gražių dalykų, kurių šalia manęs nebėra. O kur mano giminės šaknys?

Pagaliau išsiruošiau pasižvalgyti po Aukštaitiją. Nors šiame krašte nesu buvusi, bet apie jį žinau viską. Mano automobilis tyliai čiuožia senosios Anykštijos pušynais. Seniai svajoju užkopti į J.Biliūno laimės žiburį, nusilenkti vyskupui A.Baranauskui, pasėdėti su rašytoju A.Vienuoliu ant Šventosios upės kranto.

Saulė jau gerokai pakilusi virš miško. Pro automobilio pravertą langą mane žavi tikri kvapai ir garsai. Gieda ir rėkia paukščiai, kiekvienas gražiau ir garsiau, sveikindami naują dieną. Su manimi ilgai ir mandagiai kalbėjusi navigacija supyksta ir pagrasina, kad sustabdys automobilį jei nenuspausiu rodyklės apsisukti ir grįžti į robotizuotą pasaulį.

– Nesvajok, kad paklusiu, – subaru. – Tavo plano nenoriu! Važiuosi ten, kur noriu aš!  

Staiga, ties kelių sankryža sudejavęs nutyla ką tik kalbėjęs automobilis, bet variklis vis dar dirba.

Šiandien mūsų gyvenime, tokios fantastinės ir pritrenkiančios technologijos, jog prieš penkiasdešimt metų buvo tik fantazija. Savavaldžiame automobilyje sėdžiu be vairo, kaip keleivė. Prisipažinsiu, man baisu be vairuotojo. Ratai patys žino kelią. Pasuka ten, kur jiems patinka ar norisi? Mokslininkai savo kūriniams suteikė per daug laisvės… Kaip užtikrinti, kad robotai laikytųsi moralės normų? O mokslo vyrai sprendimą apie moralę atidavė dirbtiniam intelektui. Per šalies televizijos žinių kanalą jau ne kartą girdėjau, kad robotai pasipriešino savo kūrėjams. Pavargau nuo technologijų, man norisi tikrų ir paprastų dalykų.

Pravažiuoju dar vieną sankryžą, o išvažiavus iš pušyno pasirodė kalvelėmis nutūpę, platūs javų laukai su mažais miškų lopinėliais.

Tolyje įžiūriu smėlėtą lauko keliuką. Noriu ten! Paspaudžiu rodyklę ir mano nuostabai, automobilis paklūsta. Jis sulėtinęs greitį atsargiai nusileidžia į pakalnę ir keldamas smėlio debesį nuvingiuoja keliuku.

Laukas toks spalvotas, jog norisi sustoti, niekur nevažiuoti, tik žiūrėti ir žiūrėti. Nors lietaus seniai čia būta, bet pievos žalios. Apsunkę javų varpos lenkiasi ir kuprojasi palei žemę. Bus geras derlius! Pro pravirą langą jaučiu duonos kvapą. Dangumi ratus aplink saulę suka skraidyti išmokę gandrų jaunikliai. O senieji iš nuosavų išplatėjusių, taisytų, lipdytų ir puoštų lizdų stebi vaikus ir džiaugiasi gražiu jų sklendimu. Įsižiūriu į skrendantį paukštį. Išskleidęs sparnus, neplasnodamas sklendžia į tolį ir po akimirkos vos įžiūriu baltą tašką žydrame danguje. O ties nušienauta kelio juosta puikuojasi margaspalviai žolynai. Jie aprėmina, lyg paveikslą prabangiausiu rėmu, savo žydėjimu auksinius javų laukus.

– Koks grožis! – šūkteliu aš.

– Nematau nieko įspūdinga, kad krykštaučiau iš džiaugsmo. Vasara. Javų laukas…, – ramiu balsu aiškina dirbtinis intelektas.

– Kvailys! Kokie bejausmiai mokslininkai tave sukūrė? – pertraukiu aš, neleisdama baigti minties.

– Nemandagiai kalbate, – supyksta robotas.                               

Netrukus pravažiuoju vandeningą upeliūkštį įsisupusį į betoninių trinkelių juostą. Pagalvoju, o žvėrys kaip atsigeria, juk betoninė krantinė slidi? Vos už kelių minučių keliukas baigiasi ties beržų kalva. Ją juosia stambių skaldytų akmenų plati, apšepusi žaliomis samanomis tvora su bokšteliais, kuriuose slepiasi baltos ir liūdnos šventųjų skulptūrėlės ir dideliais juodai dažytais metaliniais vartais.

Tai kaimo kapinaitės! Mačiau knygose.

Išlipusi iš automobilio, atsargiai, apsidairau. Rytas  gana  gaivus ir vėsus. Saulė dar neįkaitino žemės ir neišdžiovino rasos. Tyla. Visiška tyla ir ramybė. Girdžiu tik savo žingsnių šlepsėjimą žole. Priėjusi prie vartų įsispoksau į parimusius, pakrypusius įvairaus dydžio ir spalvų paminklus. Kiekvienas kapas skendi gėlių gausoje. Nors senos kapinės vis dar prižiūrimos, jos gali siekti XVII amžių?

Gilumoje matau varpinės aukštą bokštą, su varpu viršūnėje. Einu artyn. Kelią pastoja juodas akmuo. Šalimais nedidukas baltas kryžius su paukščiu, o akmens plokštėje užrašas ”Balta Paukštė”. Nei vardas, nei pavardė. Nei šis, nei tas, pagalvoju. Kvailas užrašas.

Kaip staiga suošia, sušniokščia beržai ir tarp paminklų praūžia supykęs vėjas.

– Skaityk! – sugriaudėja nežemiškas balsas.

Krūpteliu. Apsidairau. Esu viena. Nevalingai  paklūstu paslaptingam balsui.

– Kai į pasaulį atėjo Vaižgantas, ji gimė po 88 -rių metų, jos sūnus gimė po 111 -os metų… Nesuprantu? Ką visa tai reiškia?

– Nėra ko nesuprasti. Viskas labai paprasta.

– Kodėl Balta Paukštė?

– Seniai sklando legenda apie Baltą Paukštę, o tu jos nežinai? Gal tu robotas?

– Ne! Ne robotas! – išrėkiu supykusi.

– Ji palaidojo vienintelį sūnų… Jei esi žmogus, sužinojusi legendą grįši. O dabar eik!

Mane išvarė. Uždariusi kapinių vartus pasuku automobilio link, galvodama, kodėl turėčiau grįžti? Kur esu nežinau? Kodėl turi būti įdomi kažkokia legenda apie mirusią Baltą Paukštę? Kvailystė!

Apsukusi automobilį grįžtu atgal. Netrukus už javų lauko tarp didžiulių klevų išnyra gatvė su mediniais namais. Noriu kuo greičiau dingti iš vaiduoklių kaimo. Tikiuosi, kad šis kelias nesibaigs prie kapinių ar vidury lauko. Staiga automobilis ima čiaudėti ir sustoja.

– Ne! – suklykiu. – Važiuok! Prakeikta diena!

Galvoje tuščia. Krūtinėje verda pyktis. Žvilgteliu pro automobilio langą ir sustingstu. Matau… Vėl matau didžiulius metalinius baltus vartus ir stulpus su angelais. Vėl kapinės? Kas su manimi darosi? Haliucinacijos! Kas čia per vietovė? Kur žmonės? Aplinkui vien numirėliai ir balsai be žmonių. Dar kartą apsidairau…

Už vartų žalia veja, gyvatvorė ir gausybė žydinčių gėlių. Išlipu iš automobilio ir prieinu prie jų. Stoviu. Spoksau į kiemą. Nesuprantu, ką čia aš veikiu? Prisiminiau, atostogauju? Koks kipšas mane sugundė pravažiuoti šimtus kilometrų ir atsidurti XX a. užkampyje?

– Nori užeiti? – pasigirsta klausimas.

Atsigręžiu. Gatvė tuščia. Už vartų irgi nematau kalbančiojo.

 – Labas, – pratariu drebančiu balsu, nenoriu būti nemandagi. Man silpna. To betrūko, kad nualpčiau.

Staiga didžiulių baltų vartų viena pusė lėtai girgždėdama prasiveria į kiemą praleisdama mane. Žengusi vos kelis žingsnius išgirstu tylų skambėjimą. Kuo giliau einu į kiemą tuo aiškiau girdžiu varpus. Garsas sklinda nuo didžiulio medžio, kurio šakas puošia galybė mažų varpelių, kurie siūbuojami vėjo skamba. Skambantis medis! Iš kur jie? Kas juos sukabino?

Prieinu arčiau. Spoksau į medį, į varpelius. Ant šakos tupi baltas paukštis. Žiūri. Neskrenda. Nebijo manęs. Žiūriu ir aš. Kažkur matytos akys, pažįstamas žvilgsnis.

– Prisimeni mane?

– Ne, – burbteliu, o pati galvoju, nežinau ką turiu prisiminti?

– Miręs išėjau į didį kelią, – toliau kalba paukštis. – Kelias buvo tiesus ir tuščias. Laukai žydėjo. Visą laiką buvo diena, nors nešvietė saulė. Ilgai ir toli ėjau, kol sutikau žmogų balta barzda, baltu rūbu vilkintį ir balta lazda nešiną.

– Kur išeini? – paklausė manęs.

– Numiriau. Žemėje manęs nebeturi būti, todėl išeinu.

– Ar toli išsiruošei?

– Kur kelias nuves!

– Pavargai. Sustok, pailsėsi. Ilgai eini.

Sustoju. Žiūriu į žmogų, o jis šviečia nepaprasta balta šviesa, kokios niekada nebuvau matęs. Ir staiga paklausia, ar visus darbus nudirbau?

Aš susigėstu. Nuleidęs akis spoksau į kelią, į basas savo kojas, norėdamas pasiteisinti išlemenu:

– Neskaičiavau… Nežinau, kiek skirta man? Gal per anksti išėjau?

Baltasis žmogus ilgai rymojo ant lazdos, supratau mąsto ką su manimi daryti, ir pagaliau paklausia, ar noriu grįžti į žemę?

– Noriu! – nudžiugau ir mano akys suspindėjo.

– Žmogumi grįžti negali, nes numirei… Gal paukščiu?

Išsigandau, net noras praėjo, gėda buvo prisipažinti. Galvojau, būdamas žmogumi nežinojau, kaip gyventi. Nežinau, ar gerai gyvenau? Neskaičiavau kiek darbų nudirbau? O dabar paukščiu? Ką veiksiu?

– Giedosi, – ištaręs nusišypsojo, lyg būtų girdėjęs mano mintis.

– Tupėsiu ant šakos ir giedosiu? – Nustebau. – Toks darbas bus?

– Taip, – vėl nusišypso baltasis žmogus.

– Ne… Geriau būsiu mirusiu žmogumi…

– Manai, per prasta būti paukščiu? Nori kažko rimčiau?

 – Gal jau eisiu? – tyliai ištariau.

– Patinki tu man, – pasakęs baltas žmogus mostelėjo lazda. – Skrisk į Žemę ir giedok, tik tavo giesmę ne visi girdės. O tie, kurie išgirs…

Staiga pajutau, kad kažkas keista ir neįprasta darosi mano žmogiškam kūnui. Pažvelgęs į rankas aiktelėjau. Jas jau dengė baltos plunksnos. Pagalvojau, kad baltam žmogui turiu padėkoti už suteiktą galimybę vėl gyventi ir kažką gražaus jam pasakyti, bet žodžiai dingo vos prasižiojus, tik išsiveržė keista giesmė. Mano kūnas ėmė kilti į dangų. Vos atsiplėšęs nuo žemės pajutau skrydžio didybę. Esu laisvas nuo žmogiško kūno. Nejau turėjau numirti, kad suprasčiau, koks gražus žmogaus gyvenimas.

O man pasirodė, kad kojos išleido šaknis. Negalėjau jų atplėšti nuo žemės. Aš norėjau, kad pasibaigtų sapnas ir pabusčiau. Žiūrėjau į baltą paukštį ir negalėjau patikėti. Girdžiu ir suprantu ką jis kalba! Gal ir aš mirusi?

– Užeik į svečius!

Įėjusi į namą sustoju ant slenksčio ir žvelgiu į sienas. Kur tik likę vietos, nuo spintų su knygomis, kaba paveikslai. Tiek paveikslų būna tik namuose kur gyvena  dailininkas. Ką visa tai reiškia? Nesuprantu. Žmonių nėra. Gal juos robotai sunaikino?

Iš kiemo įskridęs paukštis nusileidžia tarp knygų

lentynoje.

– Matai šias knygas?

– Taip, – atsakau.

– Legendą sukūrė tie, kurių vardai surašyti šiose knygose, – paukštis snapu parodė knygą, kurią paėmusi į rankas perskaičiau pavadinimą ”Legenda apie Baltą Paukštę”.

Iki šiandien nebuvau girdėjusi apie baltą paukštę.

Staiga žvilgsnį prikausto mediniame rėmelyje stovinti nuotrauka. Atpažįstu. Joje mano prosenelė! Čia mano giminės namai?

Niekas kitas, o pats žmogus sukuria įdomius, puikius, keistus ir amžinus dalykus, kurie apauga tikrais ir išgalvotais įvykiais ir virsta legenda.

Gal technologijos stebuklų pagalba kas žingsnis artėjame pasaulio pabaigos link? Savu noru atsižadame savosios prigimties. Greitai nebeatskirsime kur žmogus, o kur robotas. Norėdami turėti naujų dalykų, turime atsikratyti senų. Netrukus išbrauksime iš žodyno dar  gausybę gražių žodžių, nes nebežinosime jų reikšmės. Nebegirdėsime iš lūpų į lūpas pasakojamų legendų, nes robotai jų nemokės.

Mes žmonės… Gal jau esame robotai?