STANISLOVAS ABROMAVIČIUS. ATMINTIS GYVENA MUMYSE

 

Kolega Stanislovas Abromavičius tęsia istorinės praeities ir didvyriškų pokario partizanų kovų, pasiaukojimo ir tragiškų likimų temą. Rengiamoje naujoje knygoje “Atmintis gyvena mumyse” daug naujų, primirštų Laisvės kovotojų vardų, kovų epizodų, okupantų ir stribų žiaurumo, artimųjų kančių tremtyse. Partizanų pasiaukojimas ir ištikimybė duotai Priesaikai – pagrindinis jų dramatiškų likimų leitmotyvas. 

   

Stanislovas ABROMAVIČIUS 

                      ATMINTIS GYVENA MUMYSE

                      Iš spaudai ruošiamos knygos

 

„Kur gyvena atmintis? Iš kur ji atsiranda?“ – prieš dešimtį metų rašė šviesios atminties filosofas Leonidas Donskis. Ir kėlė klausimus, kurie ir šiandien domina kiekvieną mūsų. „Ar atmintis gyvena čia, šalia mūsų? Ar ji glūdi mumyse? Ar, priešingai, ji ateina iš kitur? Atmintis ateina iš šalies. Ji ateina iš Kito. Mums tik atrodo, kad mes saugome vietos atmintį. Iš tikrųjų ji ateina iš kitur ir saugo mus. Mums reikia mus sukuriančios, įteigiančios ir apie mus pasauliui pranešančios sensacijos, o tuo metu apie mus pačius pasauliui iš tikrųjų liudija kiti. Nuo nebūties apsauganti atmintis ateina iš kitur. Atmintis gyvena ne čia. Atmintis gyvena kitur…“

Artimai bendraudamas su Lietuvos politiniais kaliniais bei tremtiniais, užrašydamas jų gyvenimo istorijas, kurios išryškina jų patirtas kančias, baisas netektis, paliktų gimtų vietų grožio ilgesį, pasididžiavimą tėviške ir gimtais namais, savo gimine, prasmingus jų jutimus svetimame krašte ir sugrįžimą į Lietuvą, kaip didžiausią Dievo dovaną. Tada  kyla pasidžiavimas jais. 

Štai vienas epizodas iš 1941 m. tremtinės Joanos Danguolės Sadeikienės pasakojimo: „Bene skaudžiausia atsiminti žiaurias žiemas, su nesibaigiančiomis pūgomis ir nepakenčiamais šalčiais. Neturėjau net kuo šilčiau apsiauti. Džiaugėmės, kad bent mamytė turėjo botus, su kuriais galėdavo per pūgas eiti į darbą. Vieną vakarą ilgai laukiau jos grįžtant ir niekaip nesulaukdama nusprendžiau eiti ieškoti. Atsimenu, einu taku, aplink švilpia baisus vėjas, pusto ir beeinant mano koja už kažko užkliūna. Pasilenkusi pamatau savo mamos botą. Mama jau buvo užpustyta, be sąmonės, tik viena koja dar kyšojo iš po sniego. Skubiai ją atkasiau ir parvilkau namo. Padėti subėgusios lietuvės ją gaivino, trynė, šildė ir ji, dėkui Dievui, atsigavo. Man tuomet buvo šešeri metukai…“

Jaunoji karta, nemačiusi, nepergyvenusi to skausmo, skirtingai reaguoja į aprašytas tremtinių ir partizanų istorijas. Didele pagarba tiems, kurie ne tik žino ir nepamiršta jų istorijų, bet patys siekia jų atminimą įamžinti. Juk atmintis gyvena mumyse.

                

Gojaus miško paslaptys  

 

Rinkdamas medžiagą apie Gojaus miške (buvęs Žiežmarių valsčius, dabar – Elektrėnų savivaldybė, Mijaugonių seniūnija) pokaryje žuvusius Vladą Sasnauską-Serbentą ir Vytautą Janavičių-Šerną nejučia pagalvojau: kiek daug prasmingų, gražių, patriotiškų partizaniniame kare dalyvavusių šeimų istorijų išnyksta neužrašytos. Jaunuoliai ir merginos, jų broliai, seserys, tėvai didvyriškai priešinosi sovietiniams okupantams, tačiau kai kurie žuvo nelygioje kovoje. Deja, net amžino poilsio vietos ne visos žinomos, nes okupantas stengėsi slėpti savo baisius darbus. Kai kurių partizanų niekintus kūnus iš miestelių aikščių ir parkų išvogdavo ir slapta laidojo savieji. Net nuotraukų kai kurių didvyrių neišliko… Pastatėme tūkstančius atminimo ženklų jų garbei, tačiau daug ką laikas negrąžinamai nori nusinešti..

Vladas Sasnauskas, Jono (slapyvardis Serbentas) gimė 1919 m. Žaslių viensėdyje (dabar – Kaišiadorių rajonas), buvo Didžiosios Kovos apygardos (DKA) A rinktinės 3-iojo bataliono partizanas. Kaip užfiksuota Lietuvos ypatingojo archyvo 2001 03 13 pažymėjime Nr. 1419-S, jis žuvo 1949 m. liepos 16 d. Gojaus miške kartu su partizanu Vytautu Janavičiumi. Partizanavo ir Vlado brolis Juozas, 1946–1959 m. kalėjęs sovietiniuose lageriuose.

Vytautas Janavičius, Igno (slapyvardžiai Vytenis, Šernas) gimė 1927 m. Gojaus k., Žiežmarių vlsč. Nuo 1945 m. buvo DKA  A rinktinės 3-o bataliono partizanas. Toje kovoje dalyvavo, sovietiniuose lageriuose kalėjo ir jo brolis Stasys (1926–2004).

                     

Susidomėjimą sukėlė „Partizaninės dainos“

 

2022 m. gegužės 1 d. muzikologės vedamoje LRT laidoje „Ryto suktinis su Zita Kelmickaite“ buvo transliuojamas pasakojimas apie tris garbingas vienos giminės moteris: Juliją Stankevičiūtė-Gruodienę, Žemyną Trinkūnaitę ir Jorigę Jurgutytę (močiutę, jos dukrą ir anūkę), jų istorijas, kelius į muziką.

Julija Gruodienė, Žemyna Trinkūnaitė ir Jorigė Jurgutytė, 2022 m. 

Antanina Stankevičienė – žuvusio partizano Vlado Sasnausko-Serbento sesuo. Jos šeimoje gimė 5 vaikai. Vyriausioji dukra Julija Gruodienė (g. 1943 m.) dirbo redaktore Lietuvos kino studijoje, LRT dokumentinių filmų redaktore, kino scenariste, sūnus Henrikas tapo advokatu, Edmundas –  žurnalistu, Janina Kizienė –  švietimo darbuotoja (ji renka duomenis apie Sasnauskų giminę), Regina dirbo banke. Edmundas jau miręs..

Janina Stankevičiūtė-Kizienė, apie 1980 m. 

Julijos Gruodienės dukra Žemyna – kompozitorė, kanklininkė, jos pažintis su lietuvių liaudies muzika prasidėjo šeimoje. Tėvelis Jonas Trinkūnas (1939 – 2014), Lietuvos etnologas, folkloristas, religijotyrininkas, buvo senojo lietuvių tikėjimo bendruomenės „Romuva“ vyriausiasis krivis. Groti kanklėmis mergaitė mokėsi Balio Dvariono muzikos mokykloje, dalyvavo folkloro ansambliuose, juose dainavo, grojo kanklėmis ir kūrė savas kompozicijas. Jos sesuo Vėtra irgi kanklininkė, kartu vakarodavo, tad tradiciškai pasirinko kankles… „Tada įvyko tikras stebuklas“, – taip apie viena kitos atradimą per muziką, darną grojant kartu kalbėjo seserys, kurios atsitiktinai gimusias dainas sudėjo į naują albumą „Upės“. Apie jų muzikinius pasiekimus, kanklių kalbėjimą, tradicijas Trinkūnų šeimoje Vėtra ir Žemyna pasakojo šventinėje rubrikoje kitoje LRT laidoje „Be kaukių“.

2013 m. Žemyna Trinkūnaitė pateikė kompaktinę plokštelę-albumą „Devynstygės kanklės“, kartu su muzikantais Donatu Bielkausku, Jorige Jurgutyte, Niels Bakx ir Artūru Sinkevičiumi išleido savo dainų ir kompozicijų aranžuočių albumą „Dainos ir aranžuotės“. Žemyna yra koncertavusi Lenkijoje, Čekijoje, Vengrijoje, Amerikoje, Švedijoje ir kitur. Jos kompozicijos yra originalios, paremtos lietuviškomis dermėmis, sąskambiais, intonacijomis. Sako, kompozicijų Žemyna Trinkūnaitė neužrašo natomis, viską atlieka iš atminties, todėl kiekvieną kartą jos skamba kiek kitaip.

 

Močiute Ona Sasnauskiene su Žemyna, 1967 m.

Kanklininkė Žemyna Trinkūnaitė, 2020 m.                     

Daugelį mūsų sujaudino partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago palaikų perlaidojimas, vykęs 2018 m. spalio 6 d.  Antakalnio kapinėse, Vilniuje. Lietuvos Trispalve apdengtą laisvės kovų vado karstą į amžino poilsio vietą atlydėjo Prezidentė Dalia Grybauskaitė, kiti šalies vadovai, kariai ir tūkstančiai žmonių. Žemyna Trinkūnaitė jau buvo sukūrusi eilėraštį „Partizanų daina“, skirtą žuvusio močiutės brolio Vlado Sasnausko-Serbento atminimui. Tose iškilmėse Žemynos išpildomas eilėraštis pirmą kartą nuskambėjo kaip daina, užgavusi susirinkusių širdis…

 

Partizanų daina

 

Dubeny, ties kuriuo pasilenksi,

Visada tyvuliuos vanduo.

Kaip tada, kai nužudė paukštį

Ir Tėvynę užgriuvo ruduo.

 

Kraujo klanas širdy nenusenka,

Kol dainuoja dainas vaikai.

Tavo skrydis mums atneša šventę,

Kai užgęsta viltim langai.

 

Ir kai saulė tekės dar kartą,

Aš išeisiu basa į laukus

Pažiūrėti, kaip tėviškės dangų

Tavo sielos užlieja medus.

 

Jeigu reiks, mes mirsim dar kartą,

Akyse spindės dangus.

Už Tėvynę, už meilę šventą,

Nes kitos Lietuvos nebus.

Jorigė Jurgutytė, 2022 m.

Šią dainą jau minėtoje TV laidoje „Ryto suktinis su Zita Kelmickaite“, skirtoje Motinos dienai, atliko Londono Šiuolaikinės muzikos akademijos absolventė Jorigė Jurgutytė, žuvusio partizano Vytauto Sasnausko sesers Antaninos Stankevičienės proanūkė, Julijos anūkė, Žemynos dukra. Akomponavo jos draugas olandas Niels Bakx.

Savo giminės istoriją renkanti Janina Stankevičiūtė-Kizienė (buvusi Vilniaus technologijų ir verslo mokymo centro Ugdymo sektoriaus vadovė) žino, kad partizanai žuvo ir amžinam poilsiui atgulė kitame Gojaus miške, esančiame dabartinėje Elektrėnų savivaldybėje. Tik partizanų palaikų buvimo vieta nežinoma, nes vietiniai teigia, kad kūnai slapta buvo iškasti ir palaidoti Mijaugonių kapinaitėse…

Taip šiandien paženklinta žuvusių partizanų Vlado Sasnausko-Serbento ir Vytauto Janavičiaus-Šerno pirminė palaikų užkasimo vieta Gojaus miške, 2022 m.

Nuotraukos iš Stanislovo Abromavičiaus asmeninio archyvo. 

Vienas komentaras

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *