PRISIMENAME BERNARDĄ BRAZDŽIONĮ

Prieš 20 metų, 2002-ųjų liepos 11 d. Los Angeles, sulaukęs 95-erių, mirė mūsų garsusis Poetas, Kauno miesto Garbės pilietis Bernardas Brazdžionis. Neilgai trukus jo palaikai buvo iškilmingai palydėti į Kauno Petrašiūnų kapinių panteoną. Šios vasaros atostoginė pauzė sutrukdė būtent tomis dienomis prisiminti iškilųjį tautos Dainių, darome tai dabar, pasitelkę talkon rašytoją, ilgametį Kauno rašytojų vadovą Petrą Palilionį, kurio išsami monografija apie B. Brazdžionio gyvenimą ir kūrybą “Tautos šauklio aidai” pelnė B. Brazdžionio literatūros premiją.

Per ilgus dviejų kūrėjų bendravimo metus susikaupė nemažai vertingos medžiagos: laiškų, dienoraščio užrašų,  pokalbių įrašų, archyvinės medžiagos, taip pat ir patirtų išgyvenimų, įspūdžių, amžininkų prisiminimų, liudijimų. Knyga parengta gerai susipažinus su poeto gyvenimu, kūryba, įvairių metų periodika, archyvų, bibliotekų, muziejų medžiaga, leidinys praturtintas naujais, dar nežinomais ir intriguojamais atradimais. Iki šiol ši monografija yra ir bus išsamiausias B. Brazdžionio gyvenimo, kūrybos metraštis, itin svarbus, autentiškas liudijimas. Petras Palilionis dar kartą grįžo prie B. Brazdžionio memuaristikos knygoje “Pirmieji memografai”, paskelbęs naujų, iki šiol nepublikuotų Poeto laiškų ir judviejų susirašinėjimą.  

Jūsų dėmesiui – Petro Palilionio jautrus, išsamus esė Bernardo Brazdžionio atminimui – “Koks buvo ir koks lieka”, paskelbtas Pasvalio krašto istorijos ir kultūros žurnale “Šiaurietiški atsivėrimai”.

G.J. 

 

Petras PALILIONIS

 

KOKS BUVO IR KOKS LIEKA

 

„Bernardai, ko čia atėjai?“ – paklausė žemė;
„Bernardai, ko čia atėjai?“ – dangus
paklausė;
– Į žilą samaną pasižiūrėt, kol nesutemę,
Ir Viešpaties didžiuos darbuos paliaupsint.

Taip 1943 metais, tarsi nujausdamas savo dramatišką lemtį, šventajam bendravardžiui, neturtėliui ir atgailautojui skirtame eilėraštyje rašė Bernardas Brazdžionis.
Poetas Bernardas Brazdžionis (1907–2002) – iškili, legendinė mūsų kultūros asmenybė. Už beatodairišką atsidavimą Lietuvai, laisvei ir nepriklausomybei jis vadintas Atgimimo Pranašu, Tautos Šaukliu, už didelės vertės literatūrinę kūrybą suaugusiems ir
vaikams – klasiku. Pats kūrėjas save pirmiausia laikė poetu ir pageidavo, kad kiti jį tokiu laikytų.

Su Dievo vardu gimęs, gyvenęs ir miręs poetas Bernardas Brazdžionis buvo pavyzdingai ištikimas aukščiausiems krikščionybės idealams. Prisiminkim: „Iš Tavo rankos, Dieve, gaunu savo rytą“… Arba: „Yra žmogus ir Dievas / Tarp žemės ir dangaus, / Nė dulkės,
nė šešėlio / Už Dievo ir žmogaus“… Dar viena šio pobūdžio citata: „Tikiu į vieną Dievą triasmenį / Tikiu į Dievą Tėvą nemirtingą / Tikiu į sūnų – Žmogų didį menininką / Ir Žodį – dvasią šventą ir protingą“… (Sąmoningai nenurodau eilėraščių pavadinimų; panašių
prisipažinimų apstu dažname religiniame Brazdžionio kūrinyje.)

Bernardas Brazdžionis susitikinka su skaitytojais Kalnų parke Vilniuje 1989 m. Vytauto Daraškevičiaus nuotrauka  

Pirmųjų jaunojo Bernardo Brazdžionio poezijos rinkinių „Baltosios dienos“, „Amžinas žydas“, „Krintančios žvaigždės“ naivoka, gal dar pernelyg rezultatyvi dievoieška netrukus tampa globalia, viską aprėpiančia, besąlygiška dievoteiga ir dievogarba, kuri
pranašiškai siejasi su XXI amžiaus Visatos pradžios hipotezėmis, su tomis pačiomis paslaptingiausiomis: jokio meno, jokio mokslo, šviesiausių žmonijos protų
neiššifruojamomis akimirkomis po Didžiojo Sprogimo, kuris, pasak tų protų, prieš milijardus metų pradėjo šį mūsų gražų ir baisų pasaulį.

Jau vien pavadinimai paskutiniųjų Poeto rinkinių, išleistų vėl laisvoje ir nepriklausomoje Lietuvoje, byloja, kur skriejo, kur nusiraminimą ir paguodą rasdavo poetą (beje, ir visą žmoniją) nepaliaujanti kankinti mintis: „Šiapus ir anapus mūsų laiko“, „Kas šviečia
virš galaktikų visų“. (Pirmasis rinkinys išleistas 1997-aisiais, taigi, dar penkeri metai prieš poeto mirtį, o antrasis – „Kas šviečia virš galaktikų visų“ – išleistas 2004-aisiais, prabėgus dvejiems metams, kai jokiose „vėtrose nepaklydusį“ poetą amžino poilsio priglaudė
jo numylėta Tėvynės žemelė.)

Sunku rasti tautiškesnį moderniųjų laikų poetą, nei buvo Bernardas Brazdžionis. Ne veltui jį kartais pavadindavo antruoju Maironiu. „Ne, – šmaikštaudamas atšaudavo poetas, – aš nei pirmas, nei antras po Maironio, aš – Brazdžionis.“
Tėvų ir protėvių žemės meilė tokia gili, tokia besąlygiška, kad net metų metais skurdus jos fonas, tai, kas kitokios jausenos ir tarsenos poetui, sakykim, iš to paties krašto kilusiam Juliui Janoniui būtų galėjęs padiktuoti visai kitokį, socialinį, gal net
protesto eilėraštį, devyniolikmečiam Bernardui Brazdžioniui 1926 metų gegužės 26-ąją suskambo kaip gražiausia muzika: „Be kamino lūšnelė buvo. / Žemutės durys. Trys maži langai. / Bet laimė, laimė! Apsakyt nemoku. / Tik taip trumpai, taip neilgai“ („Poeto biografija“).

Bernardas Brazdžionis ir Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas Petras Palilionis. Pagerbiamas B. Brazdžionis – Poezijos pavasario 1989 m. laureatas. Iš P. Palilionio asmeninio archyvo.

Vos du dešimtmečius tetruko permaininga poeto laimė. Vėlesniuose 1933–1939 metų eilėraščiuose pakylėjimo varpeliais klausą glosčiusius asmeniškus asonansus užtrenkia vis stiprėjantys visuomeniniai disonansai, nedarnos kritika, grėsmės nuojauta. Greta lyrikos suskamba ir „socijaliniai, ekoniminiai“ eilėraščiai, kurių pats autorius ateityje, koks paradoksas, nelaikys poezija. Kaip nesutiksi su tais, kurie Bernardą Brazdžionį praminė pranašu… Išpranašavusiu ne tik savo asmenišką, bet ir visos tautos likimą. Netrukus tą
Laimę ir jos Dainių užgriuvo dvi viena už kitą nuožmesnės okupacijos, Antrasis pasaulinis karas, vienus su kitais mirtinai supriešinęs pokaris. Penkiasdešimt dramatiškų metų Bernardui Brazdžioniui kartu su tūkstančiais mūsų tautiečių teko mylėti Lietuvą iš tolo:
pirmiausia – iš karo nusiaubtų Austrijos ir Vokietijos, vėliau – iš tolimosios Amerikos. Pabrėžiu: mylėti Lietuvą, o ne susitaikyti su jos okupacijomis, netektimis, tremtimis, žūtimis, prievarta diegiamu socialistiniu modeliu.
Pradžioje itin jautrią, trapią, menkiausiam Dievo tvariniui atidžią filosofinę ir religinę lyriką vėliau sudrumsčia niūrūs, tačiau įsakmūs, mobilizuojantys publicistiniai motyvai. „Šaukiu aš tautą GPU užguitą / Ir blaškomą it rudenį lapus / Į naują vieškelį, į naują buitį, / Kur niekad šiaurūs vėjai neužpūs. / Šaukiu lietuvį burtis prie lietuvio / Ir gyvą širdį prie gyvos širdies, / Kad tamsiame vidurnakty nežuvę, / Pakiltų rytmečiui gyventi ir žydėt“ („Šaukiu aš tautą“). Dramatiškų 1941-ųjų eilėraštis. Sutikit, kad tam tikro, nebijau to žodžio – nacionalinio, aktualumo jis nėra praradęs ligi mūsų dienų.

Toli nuo Lietuvos poeto širdis išgyvena, o eilėraštis lyg jautriausias seismografas fiksuoja kiekvieną tautos laisvės troškulį, dvasios judesį. Kol kas labiausiai norėdamas nepasakysi, kiek parašyta vienokių ar kitokių patriotinių eilėraščių. Drįstu teigti, kad nėra
poeto knygos, kurioje jų nerastume, – ar tai būtų „Per pasaulį keliauja žmogus“, „Svetimi kalnai“, „Didžioji kryžkelė“, „Vaidila Valiūnas“, „Vidudienio sodai“, „Po aukštaisiais skliautais“, ar jau minėtosios „Šiapus ir anapus mūsų laiko“ ir „Kas šviečia virš galaktikų
visų“…

Bernardas Brazdžionis su Aldona Puišyte ir Marcelijum Martinaičiu. Poezijos pavasaris 1992. Iš Aldonos Puišytės asmeninio archyvo.

Dvidešimtojo šimtmečio bendraamžio Bernardo Brazdžionio gyvenimas, prasidėjęs carinės Rusijos pavergtos Lietuvos mažažemių šiaudiniuose Stebeikėliuose, pasiblaškęs karo nusiaubtoje Vakarų Europoje, nutrūko dvidešimt pirmojo šimtmečio pasakiško
grožio ir civilizacijos Amerikos megapolyje – Los Andžele. Tačiau nei geografiniai, nei politiniai atstumai, nei pasaulį į dvi priešiškas stovyklas padalijusi geležinė uždanga pasišventėliui netapo neįveikiama kliūtis. Sunaikinimo grėsmės priverstas mylėti Lietuvą iš tolo, poetas dieną naktį budėjo prie aritmiškai plakusios tautos širdies.
Iškilus neoromantikas, pirmajame kūrybos etape akcentavęs abstrakčias Dievo meilės, gėrio ir grožio vertybes, per karą ir pokariu iškilus mirtinam pavojui, mintimis ir darbais likęs su gimtuoju kraštu, ragino lietuvį burtis prie lietuvio. Toliaregiškai numatydamas,
kad tokioje sumaištyje tikriausiai visko bus, balsu piliakalnių ir pievų, ir miškų įsakmiai įspėjo nekeršyti, „kad keršto kraujo dėmės nekristų prakeiksmu ant jūs vaikų vaikų!..“ Ne paslaptis, jog tais tremčių ir žudynių, nevilties ir pasimetimo laikais brazdžioniškasis
„Šaukiu aš tautą“ kartais nuskambėdavo įtaigiau nei partizanų ginklas…
Ir tauta išgirdo, patikėjo. „Šaukiu aš tautą“, „Per pasaulį keliauja žmogus“, kitos to meto draustos ir persekiotos poeto knygos – mūsų tikėjimo ir vilties dvasiniai metraščiai.
Pro laiko ir įvykių sangrūdas, epochų ir civilizacijų dulkes poeto žodis (jaunystėje maištaujantis, senatvėje nusižeminęs) veržėsi prie Nežinomybės, Absoliuto, Dievo. Nenustygdamas, šiapus ir anapus mūsų laiko, jis visomis žmogiškomis galiomis stengėsi suvokti ir kasdienybės užgožtiems mums parodyti, kas šviečia virš galaktikų visų.
Ilgas, turiningas, taurus Bernardo Brazdžionio gyvenimas kupinas reikšmingų knygų, atsakingų pareigų. Talentingas poetas, principingas publicistas, įžvalgus kritikas, neprilygstamas oratorius, epistolinio žanro meistras, išrankus vertėjas, „Ateities spindulių“, „Lietuvos studento“, „Pradalgių“, „Dienovidžio“, „Lietuvių dienų“ etc. redaktorius, pirmasis Maironio muziejaus direktorius, Lietuvių rašytojų draugijos vadovas, istorinių įvykių dalyvis ir liudininkas, nūnai – pats istorija. Geriausios Bernardo Brazdžionio ir Vytės Nemunėlio poezijos knygos, mėgstamos seno ir jauno, sėkmingai tęsia savo autoriaus žemiškąją misiją.

Lietuvių literatūros klasiko, Poeto iš Dievo malonės, publicisto, kritiko, redaktoriaus, rašytojų telkinių vadovo Bernardo Brazdžionio kūrybinis palikimas toks didelis, gausus ir įvairus, kad, matyt, reikės nemažai laiko, tyrinėtojų ir pastangų iš pradžių viską
kruopščiai inventorizuoti, o vėliau – neskubant įvertinti. Jeigu sutiktume su tvirtinančiais, jog poeto pagrindiniai kūrybos simboliai yra Neregys ir Keleivis, tai pridurtume, kad egzistencinis Bernardo Brazdžionio Neregys yra akylesnis už milijonus reginčiųjų.
Gi jo amžinasis per pasaulį keliaujantis žmogus, kaip ta „žolelė įsikabinusi į uolą“ (metafora iš eilėraščio, skirto Marijai Gimbutienei), tarsi polemizuodamas su Šekspyro Hamletu, suvokusiu šios egzistencijos trapumą ir laikinumą, nepaliauja kartoti: „Būti,
būti, būti“…

Okupacijų laikais poetas gyveno daugelio mūsų mintyse.
Sąjūdžio, atgimimo laikais gyveno visų mūsų
širdyse ir lūpose.
Dabar, globojamas dėkingos tautos atminties,
visiems laikams apsigyveno lietuvių literatūroje.

Iš Pasvalio krašto istorijos ir kultūros žurnalo “Šiaurietiški atsivėrimai”, 2012 m.