LAUDACIJA ALDONAI ELENAI PUIŠYTEI JUBILIEJAUS PROGA. LAUDAMUS DILECTUM SCRIPTOREM

Poetė Aldona Elena Puišytė-Grigaliūnienė. Mildos Kiaušaitės nuotrauka

 

 

LAUDACIJA ALDONAI ELENAI PUIŠYTEI JUBILIEJAUS PROGA. LAUDAMUS DILECTUM SCRIPTOREM

 

Gediminas Jankus

 

Sausio 4-ąją – vienos žymiausios mūsų poetės, dramaturgės, vertėjos Aldonos Puišytės -Grigaliūnienės gimtadienis. Ji – tarp vyriausių ir Kauno skyriaus, ir visos Lietuvos rašytojų sąjungos narių – pažymi 95-erių metų Jubiliejų! 

Poetė gimė 1930 m. sausio 4 d. Jurgeliškiuose (Jurbarko r.). Iki 1952 m. mokėsi Jurbarko vidurinėje vakarinėje mokykloje. Prieš pat abitūros egzaminus (išbuožinus tėvą) jai teko bėgti iš tėviškės nuo grėsusių represijų. Abitūros egzaminus išlaikė eksternu Kauno VII vidurinėje mokykloje. Gavo brandos atestatą, bet studijuoti Universitete lietuvių kalbą ir literatūrą neturėjo teisės, nes stojant į aukštąją mokyklą reikalaudavo socialinės kilmės pažymėjimo. 1955 m. baigė Respublikinę Kauno medicinos mokyklą, įgydama farmacininkės specialybę. 1955–1969 m. dirbo Kauno vaistinėse, vėliau Maironio lietuvių literatūros muziejuje vyresniąja moksline bendradarbe, Kauno menininkų namuose.
1975 m. tapo Lietuvos rašytojų sąjungos nare.  

Ji parašė ir išleido per trisdešimt eilėraščių ir poemų rinkinių, poezijos knygų vaikams, pasakų lėlių teatrams, libretą operai „Kauko sakmė“ (kompozitorius V. Švedas), memuarų, eseistikos rinkinių. E. Puišytės lyrika ypatinga, išsiskirianti  – tai vidinės harmonijos paieška, senosios lietuvių ir baltų mitologijos motyvai, maldos ir meditacijos aidai. 

Poetai Aldona Puišytė ir Bernardas Brazdžionis. 2000. Iš A. Puišytės asmeninio archyvo. 

 

Aldonos Puišytės tekstais kompozitoriai yra sukūrę muzikos kūrinių: Konradas Kaveckas – „ Saulės sonata“, „Ugnies sonata“, „Lietaus sonata“ , Vytautas Jurgutis – vokalinis ciklą „Vizijos“, „Šventinė kantata“, V. Miškinis ir kiti –  kūrinių vaikų chorams.

1990 m. pirmajame, jau atsiskyrusios nuo sovietinės “visasąjunginės” organizacijos,  Lietuvos rašytojų sąjungos visuotiniame susirinkime A. Puišytės poezijos rinktinė „Neužmirštuolių skliautas“ nominuota Lietuvos Nacionalinei kultūros ir meno premijai.

Dar kartą šiai premijai ji buvo nominuota ir 2019 m. (už kūrybos rinktinę „Palaimink žodį ir aidą“ (2005 m. ) bei poezijos knygą  „Vienintele neišsakoma būtie“, kurią literatūrologas, kritikas Vilius Gužauskis taip apibūdino: “Visų pirma, tai aukšto stiliaus sakralinės ir tautinės savivokos poezija, meditatyvinėmis prasmėmis susisiejanti su Vinco Mykolaičio-Putino, Jurgio Baltrušaičio poezija. Ant aukščiausio profesionalumo laiptelio užkopusi autorė, siekdama žodžio skambumo ir originalumo, yra be galo atidi fonetinei eilėraščio sąrangai, jo tobulai simetrijai ir grožiui, kai viskas yra paprasta, bet neįprasta, kryptinga ir netikėta…”    

 

 

Du kartus nominuota, du kartus nesuteikta. Neabejotina, kad sovietinių “sielų inžinierių” mentalitetas tada, 1990 metais, dar buvo gajus. O dabar, mūsų Nepriklausomoje Lietuvoje? Sunku suvokti kai kurių mūsų poetų – apsiskelbusių “gyvaisiais klasikais” ar kai kurių komisijos narių  sovietines atrūgas. Juk kai nemenka jų ir kitų jos kolegų – “tarybinių rašytojų” dalis kurpė sovietinei ideologijai parankias socialistinio realizmo rašliavas ar kūrinius sovietų garbei, ji aktyviai ir drąsiai bendradarbiavo rezistencinio pogrindžio spaudoje, pasirašinėdavo Elenos Aušraitės slapyvardžiu, jai suteiktas Lietuvos laisvės kovų dalyvės (rezistentės) statusas.

Nuoširdžiai sveikindamas garbiąją Kūrėją, prisimenu tą neišdildomą įspūdį, kurį dar sovietmečiu kėlė jos poezija – drąsi savo filosofiniais apmąstymais, moralinių vertybių išaukštinimu, meditaciniu susikaupimu. Dvasingumas ir aukštų idealų teigimas – vienas svarbesnių jos kūrybos motyvų. Kūryboje Itin ryški labai reta vydūniškoji triada – Asmuo-Tauta-Pasaulis.

 

 

Poetė yra Poezijos pavasario, įvairių literatūrinių premijų laureatė, Gedimino ordino Riterio kryžiaus kavalierė, jai įteiktas aukščiausias Kultūros ministerijos apdovanojimas – Garbės ženklas “Nešk savo šviesą ir tikėk!”, Kauno miesto savivaldybės padėkos ir Santakos garbės ženklas. Rašytojos poezijos yra išversta į anglų, prancūzų, vokiečių, suomių, čekų, vengrų, estų bei  kitas kalbas.

Ypač svarus ir reikšmingas jos įnašas vertimų baruose. A. Puišytė meistriškai išvertė garsiuosius vokiečių poetus Hiolderliną, Novalį, o neseniai ir visą pluoštą vienos žymiausių Ukrainos poečių, vadinamos “gyvąja klasike”, Linos Kostenko eilėraščių.

Ir dabar šviesaus, imlaus proto, kūrybinga, darbšti ir kupina vidinės jėgos, poetė tik prieš keletą metų išleido naujausią savo lyrikos knygą “Vienintele neišsakoma būtie”. 

Neseniai atradau garsiąją poetę ir kitame žanre – memuaristikoje ir eseistikoje, su neblėstančiu susidomėjimu skaičiau jos užrašų, pokalbių, straipsnių knygą  „Ką gyvenimas įrašė“ (Vilnius: Vaizdų archyvas, 2013). Tokios gilumos, nuoširdumo, pakylėto kalbėjimo retai beužtiksi panašaus pobūdžio rinkiniuose. Intelektas, vidinė kultūra, pagarba ir meilė pažinotiems kūrėjams – Antanui Miškiniui, Marcelijui Martinaičiui, Rūtai Staliliūnaitei, Juozui Grušui, Bernardui Brazdžioniui…  Jautriai A. Puišytė atskleidžia bendravimo su pažintais menininkais subtilybes, cituoja laiškus.

Ir šie epizodai, ir visa knyga atskleidžia  autorės kertinius moralinius principus –  išsaugoti tautos mentalitetą, pamatines lietuvybės vertybes bei kalbos grožį, pagerbti mūsų garsiuosius šviesuolius. 

O praėjusiais, 2024-aisiais, kūrybingoji poetė išleido net dvi knygas – vokiečių klasikinės poezijos – pasaulio poezijos aukso fondo atstovų F. Hiolderlino, Novalio, R. M. Rilkės vertimų knygą “Styga ir vėjas” (Kaunas: Kauko laiptai, 2024), bei knygą apie vieną  iškiliausių lietuvių literatūros klasikų, poetą Bernardą Brazdžionį  – “Žodžio šviesa didžiojoj kryžkelėj”.

 

Joje spausdinami visi Bern. Brazdžionio laiškai, rašyti Aldonai Puišytei nuo 1978-jų iki poeto išėjimo į amžinybę 2002 metais, jųdviejų susirašinėjimas. Taip pat skelbiami prisiminimai apie poeto grįžimą į Lietuvą, vėlesnius jo apsilankymus, susitikimus su rašytojais ir skaitytojais. Knyga gausiai iliustruota susitikimų nuotraukomis.

Knygos dizainą sukūrė poetės sūnus dailininkas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Kęstutis Grigaliūnas, ji išleista “Vaizdų archyvo” leidykloje.

“Mano poezija nieko negali pakeisti, ji gali tik priminti, kad yra kur kas gilesnių dalykų, brangesnių vertybių už kasdienybės triukšmą“- sako Aldona Elena Puišytė.

 

 

Visų Kauno rašytojų vardu – nuoširdžiausi sveikinimai ir linkėjimai mūsų mylimai Poetei!