KAUNO MIESTO KULTŪROS PREMIJA – POETEI, VERTĖJAI ALDONAI PUIŠYTEI

Miesto Kultūros premijos skiriamos penkiems kūrėjams, šiemet pretendentų buvo 25-eri. 

 

Aldona Puišytė gimė 1930 01 04 Jurgeliškiuose, Jurbarko rajone. Iki 1952 m. pavasario mokėsi Jurbarko vidurinėje vakarinėje mokykloje. Prieš pat abitūros egzaminus (išbuožinus tėvą) teko bėgti iš tėviškės nuo grėsusių represijų. Abitūros egzaminus išlaikė eksternu Kauno VII vidurinėje mokykloje. Gavo brandos atestatą, bet studijuoti Universitete lietuvių kalbą ir literatūrą neturėjo teisės, 1955 m. baigė Respublikinę Kauno medicinos mokyklą, įgydama farmacininkės specialybę. 1955–1969 m. dirbo Kauno vaistinėse. 1970 metais išleidusi pirmąją knygą „Žalvario raktas“ dirbo Maironio lietuvių literatūros muziejuje vyresniąja moksline bendradarbe.

1990 m. pirmame jau laisvos Lietuvos rašytojų visuotiniame susirinkime poezijos rinktinė „Neužmirštuolių skliautas“ nominuota Nacionalinei kultūros ir meno premijai. Taip pat šiai premijai nominuota rinktinė „Palaimink žodį ir aidą“ (2005 m.) ir knyga „Vienintele neišsakoma būtie“ ( 2019).

Poetė dar sovietmečiu aktyviai ir drąsiai bendradarbiavo rezistencinio pogrindžio spaudoje, pasirašinėdavo Elenos Aušraitės slapyvardžiu, jai suteiktas Lietuvos laisvės kovų dalyvės (rezistentės) statusas.

 

Jos kūryba versta į anglų, prancūzų, vokiečių, suomių, čekų, vengrų, estų ir kitas kalbas. Parašė pjesių-pasakų lėlių teatrams, libretą operai „Kauko sakmė“. Eilėraščių tekstais kompozitoriai ( K. Kaveckas, V. Jurgutis, V. Švedas, V. Miškinis ir kiti) sukūrė muzikos kūrinių – sonatų, vokalinių ciklų, kantatų, baladžių, siuitų, kūrinių vaikų chorams. Išvertė įvairių poetų kūrybos, publikuota „Poezijos pavasario“ almanachuose ir žurnaluose.

Aldonos Puišytės kūrybai būdingas moralinių vertybių išaukštinimas, meditacinis susikaupimas, filosofinė giluma. Itin ryški labai reta vydūniškoji triada – Asmuo-Tauta-Pasaulis.

 

Poetė yra Poezijos pavasario, įvairių literatūrinių premijų laureatė, Gedimino ordino Riterio kryžiaus kavalierė, jai įteiktas aukščiausias Kultūros ministerijos apdovanojimas – Garbės ženklas “Nešk savo šviesą ir tikėk!”, Kauno miesto savivaldybės padėkos ir Santakos garbės ženklas.

 

Ypač svarus ir reikšmingas jos įnašas vertimų baruose. A. Puišytė meistriškai išvertė garsiuosius vokiečių poetus Hiolderliną, Novalį, o neseniai ir visą pluoštą vienos žymiausių Ukrainos poečių, vadinamos “gyvąja klasike”, Linos Kostenko eilėraščių.

 

Ir dabar šviesaus, imlaus proto, kūrybinga, darbšti ir kupina vidinės jėgos, poetė tik prieš keletą metų išleido naujausią savo lyrikos knygą “Vienintele neišsakoma būtie”.

Itin ryškus jos įnašas memuaristikoje ir eseistikoje – „Ką gyvenimas įrašė“ .Tokios gilumos, nuoširdumo, pakylėto kalbėjimo retai beužtiksi panašaus pobūdžio rinkiniuose. Intelektas, vidinė kultūra, pagarba ir meilė pažinotiems kūrėjams – Antanui Miškiniui, Marcelijui Martinaičiui, Rūtai Staliliūnaitei, Juozui Grušui, Bernardui Brazdžioniui…

 

Joje spausdinami visi Bern. Brazdžionio laiškai, rašyti Aldonai Puišytei nuo 1978-jų iki poeto išėjimo į amžinybę 2002 metais, jųdviejų susirašinėjimas. Taip pat skelbiami prisiminimai apie poeto grįžimą į Lietuvą, vėlesnius jo apsilankymus, susitikimus su rašytojais ir skaitytojais.

“Mano poezija nieko negali pakeisti, ji gali tik priminti, kad yra kur kas gilesnių dalykų, brangesnių vertybių už kasdienybės triukšmą“- sako Aldona Puišytė.

 

 

Zenono Baltrušio nuotrauka