LRS KAUNO SKYRIUI – 50. LITERATŪRINIŲ NAMŲ PAIEŠKOS

Tęsiame kelionę-dėlionę po Kauno rašytojų veiklos ir tapsmo istoriją, stabtelėdami prie, mūsų manymu, svarbesnių ir reikšmingų momentų, primindami nelengvą, komplikuotą kelią į ideologinių klišių ir postulatų nevaržomą kūrybą ir saviraišką. Vartant išlikusius to meto Kauno rašytojų skyriaus dokumentus – darbo planus, kronikas, parengtų rankraščių aptarimus, dėmesį patraukia vienas svarbus dalykas, ko gero, išlikęs esminiu per visą sovietinio laikotarpio tarpsnį – tai tik formalus, protokolui ir „paukščiukui“ dėliojamas privalomas planų, ataskaitų ir proginių ideologinių renginių sąrašas, dabar šypseną keliantys „rašytojų idėjinio brandumo klausimai“ ar „ideologinės kovos tapatybės šiuolaikinėmis sąlygomis“. Idėjinė ir politinė branda ir tada kėlė rašytojams ne tik šypseną – daugeliui ir paniekinantį vypsnį. Be abejo, ne visiems. Ideologinių prievaizdų primestų taisyklių ir reikalavimų tais laikais bent formaliai teko laikytis visiems menininkams.

Bet tuo pačiu vyko ne toks matomas, tačiau gilus ir jautrus it apnuogintas nervas, kūrybinis procesas. Buvo ieškoma ne tik naujų saviraiškos formų – kauniečių prozoje ir ypač poezijoje vis dažniau sušmėžuodavo eksperimentinė, ne tik „socialistinio lagerio“ šalių, bet ir Vakarų Europos literatų jau seniai naudojama, daug modernesnė, mūsų ausiai ir ideologinėms klišėms neįprasta forma. Be kūrybos, be jos aptarimų, dažni būdavo įvairiausi literatūriniai renginiai, susitikimai su skaitytojais bibliotekose, kultūros namuose. Palaipsniui vienu iš svarbiausių skyriaus veiklos prioritetų tampa jaunųjų literatų ugdymas. Pabrėžiu – palaipsniui, nes pradžioje, dar vadovaujant Antanui Drilingai, besidžiaugusio tik „Nemunu“ ir pripažinusio tik kelis tikrus rašytojus kauniečius (J. Grušą ir R. Samulevičių), tų jaunųjų tik keli ir tebuvo, o ir jų parengti pirmųjų knygų rankraščiai trynėsi, laukdami eilės. Tiesa, aptikau šykščią žinelę apie Kauno zonos jaunųjų rašytojų seminarą 1971 m., kuriame svarstyta net 24 jaunųjų poetų ir prozininkų kūryba, seminaro nauda abejotina, nes vėliau apie kažkokius pokyčius net neužsimenama, nepavyko aptikti ir naujų, nežinomų talentų publikacijų ar jų pateiktos kūrybos analizės. Ko gero, panašūs renginiai tebuvo duoklė planinei ideologinei sistemai. Tik vėliau, jau vadovaujant Vytautui Martinkui, įsivyravo kitoks, atsakingesnis ir jautresnis požiūris į jaunimėlį.

Tačiau jaunieji ir iki to bruzdėjo brazdėjo, ir jau ne kartą minėti vyresnieji – „nemuniečiai“ Algimantas Mikuta, Robertas Keturakis, Aleksas Dabulskis, skyriaus literatūrinis konsultantas Raimundas Samulevičius (nuo 1972 m. jį pakeitė A. Mikuta, palikęs „Nemuną“), juos skatino ir palaikė. Žinoma, tai buvo dar kuklūs žingsniai, tad dėmesys ir paskata buvo labai svarbūs, rengiant pirmąsias knygas. Kol kas nepavyko užtikti, kokią jaunųjų paskatos formą buvo pasirinkęs pats tuometinis skyriaus vadovas A. Drilinga, 1972-aisiais baigęs penkmečio redaktoriavimą „Nemune“ – juk dar du metus, iki 1974-jų, jis vadovavo Kauno rašytojams. „Mūsų Petras“ – taip jį švelniai vadino tuometiniai ir sostinės, ir Kauno partiniai funkcionieriai. „Mūsų Petras“ – pasak P. Palilionio, akivaizdi aliuzija į Petrą Cvirką, mat, Antanas buvo labai panašus į mūsų klasiką, ypač savo neklusnia sruoga, o ir aktyvumu bei darbštumu nedaug atsilikęs – pradžioje poezijos, o vėliau ir prozos rinkiniais. A. Drilinga Rašytojų sąjungos nariu buvo jau visą dešimtmetį, nuo 1962 metų, išleidęs net aštuonias poezijos knygas, tad galėjo ir pasipuikuoti, ypač prieš jaunesnius eiliuotojus. Tai tik libertas in scripto, laisvė rašant, nes nepavyko aptikti jokių paties „mūsų Petro“ atminimų apie Kauno rašytojų skyrių ir tuo labiau apie jaunuosius. A. Drilinga prisimena tik „Nemuną“ (ir mūsų publikacijoje „LRS Kauno skyriui – 50“ pirmasis vadovas kalba tik apie žurnalo redagavimą – interviu „Utenos žinios“, 2020 09 23). Žinoma, A. Drilingos ir kitų to meto itin produktyvių autorių pribloškianti išleistų ir naujų leidžiamų knygų sugestija, apgiedama paslaugių sovietinio „Stepančikovo dvaro“ literatūros „kritikų“ – matronijų ir paternalijų (tipinis pavyzdys: „…kosmosas užkariaujamas ne iš karto. Kad žodis jaudintų, kad jis būtų tikras, reikia kasti ir kasti gyvenimišką rūdą, būti darbščiu ir sąžiningu angliakasiu. Ten, kur poetas pats iškasė tonas gyvenimiškos rūdos, ten jo balsas savas, jaudinantis, o mintys giliai filosofiškos ir poetiškos…“) tada darė įspūdį ne vienam.

O kokia tų knygelių tikroji vertė? Ar dabar jos neprimena egzaltuotų ir patetiškų metaforų bei deklaracijų kapinyno? O tada – puikios galimybės pasistumdyti ideologinio dvaro prieduryje, o gal net patekti vidun. Nedrįsčiau pasistumdymu įtarinėti kauniečių, ypač jaunųjų. Kuklus jų būrelis – 30 literatų, visų pirma, turėjo kūrybinių ambicijų, norą debiutuoti. Beje, baigiantis A. Drilingos kadencijai, skyriuje buvo tik 13 Rašytojų sąjungos narių, tad sąjungos vadovybė rūpinosi gretas papildyti. Kauno jaunųjų rašytojų sekcijai keletą metų vadovavo prozininkas Mečys Rakauskas, 1972-1974 m. – poetas Mykolas Karčiauskas. Ir pasipylė tie laukti debiutai – Aldona Puišytė, Petras Palilionis, Mykolas Karčiauskas, Jurgis Buitkus, Dalia Saukaitytė, Leonas Zaleckis, Marija Macijauskienė, Mečys Rakauskas. Jų poezijos ar prozos pirmosios knygos pasirodė 1972-1973 m., beveik visų debiutai buvo palankiai sutikti ir įvertinti, tad nelaukiant privalomų antrųjų knygų, jie negaišuojant buvo priimti į Rašytojų sąjungą – D. Saukaitytė, J. Buitkus, M. Karčiauskas, kiek vėliau – ir P. Palilionis, M. Rakauskas. Vieni ilgam pritilo, kiti sėkmingai ar ne taip sėkmingai rašė, leido knygas, išgarsėjo ar šiaip šmėžavo vietos ir sostinės literatūros padangėse. Bet tai buvo vėliau.

O 1974 m. spalio 24 d., pasibaigus A. Drilingos kadencijai, Kauno rašytojų ataskaitiniame rinkiminiame susirinkime naujuoju skyriaus vadovu išrenkamas prozininkas Vytautas Martinkus, RS narys nuo 1971-jų. V. Martinkus viešai paskelbė bene tris svarbiausius prioritetus, kurių buvo laikomasi: „auginti“ jaunuosius, padėti jiems išleidžiant pirmąsias ir antrąsias knygas (buvo rengiami seminarai, pateikiant jiems rankraščius, naujų knygų aptarimai, diskusijos teoriniais literatūros klausimais; tęsti tarpukario literatūrines tradicijas – rengti kuo daugiau viešų literatūrinių renginių (žymiausi – Poezijos pavasaris, kasmetinis Novelės vakaras Klangiuose (nuo 1976 m.), literatūrinių premijų (P. Ziberto šilko kombinato, Petro Cvirkos) įteikimas); kartu su kitais menininkais žadinti humanitarines miestelėnų ambicijas; atstovauti Kaunui platesniuose kultūros baruose (pirmiausia – RS veikloje, RS organizuojamuose „respublikiniuose“ arba „sąjunginiuose“ renginiuose).

Vytautas Martinkus, vadovavęs Kauno skyriui dvi kadencijas – iki 1982 m., manau, drąsiai ir tuo pačiu nuosekliai įgyvendino ne tik minėtas gaires, bet ir pradėjo itin svarbų bei Kaunui būtiną humanizavimo procesą. Pasitelkdamas rašytojus ir įtraukdamas kitų sričių menininkus, V. Martinkus sėkmingai griovė įsigalintį ir funkcionierių primestą „technokratų“ miesto įvaizdį. Ne tik ideologinis cerberizmas, ne tik sovietinė nomenklatūra, bet ir įsigalinti bei partinių bonzų palaikoma technokratija kėlė didžiausią pavojų ir kūrybinei saviraiškai, ir augimui, ir apskritai humanitarijai.

Įsidėmėtina tai, kad V. Martinkaus įžvalgos ir veikla buvo sėkmingai tęsiama Lietuvos rašytojų sąjungos valdyboje – 1986-1988 m. jis dirbo RS sekretoriumi, o 1988-1994 m. vadovavo Lietuvos rašytojų sąjungai. Vadovavo per itin sudėtingą istorinio virsmo laikotarpį, kuomet reikėjo priimti ryžtingus ir principingus sprendimus. Juk būtent Lietuvos rašytojų bendruomenė, ko gero, viena pirmųjų, dar 1989 m., likus metams iki istorinės Kovo 11-osios, nutraukė ryšius su TSRS ir paskelbė visišką savarankiškumą. V. Martinkus niekada nevengė atsakomybės, tvirto principingo žodžio ir savo pavyzdžiu rodė tikro, nesumeluoto pilietiškumo ir patriotizmo pavyzdį.

Akademikas V. Martinkus maloniai sutiko paskelbti ištrauką iš jo užrašų ir pašnekesių knygos „Vidaujos link“ (Vilnius: Homo liber, 2018) – „Namo!“ Šios gilios įžvalgos – apmąstymai pasakoja ne tik apie tuometinius Kauno rašytojus. Tai pasakojimas apie pastangas surasti „literatūrinius“ ir kitokius namus. Tai pasakojimas apie tuometinių miesto humanitarų ir kultūros žmonių prasidėjusią santalką prieš visišką sustabarėjimą ir bedvasį susinimą.

Gediminas Jankus

 

Akademikas, rašytojas  VYTAUTAS MARTINKUS,  Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus vadovas  1974-1982 m.

MIESTE, IŠ KURIO BUVO IŠTREMTA LITERATŪRA 

Pirma dalis

…Kai vasarą po abitūros egzaminų palikau Jerubiškius ir atvažiavau į Kauną studijuoti inžinerijos, iš sukolchozinto kaimo patekau į susovietintą miestą – technikos tvirtovę. Studentų jame buvo daug – keliolika tūkstančių. Visus juos mokė tik medicinos, veterinarijos, kūno kultūros, žemės ūkio ir inžinierinių – specialiųjų – dalykų, visai nesukdami jiems galvų dėl humanistikos. Tiesa, galvas skaudėjo per ideologiją. Ir jiems buvo dėstomos ypatingosios humanitarinės disciplinos – Tarybų Sąjungos komunistų partijos istorija, marksistinė lenininė filosofija ir mokslinis komunizmas. Dar jie buvo kažką girdėję iš istorijos, mokęsi užsienio kalbų, bet lyg tarp kita ko, tarsi nesvarbių dalykų. Institute tebuvo vienas poliglotas – profesorius Andrius Novodvorskis, mokėjęs keliolika kalbų, kitiems užteko vienos – rusų. Humanitarinės knygos iš Vytauto Didžiojo universiteto bibliotekos iškeliavo į Vilnių, o institutas pasiliko tik gamtamokslines ir technines. Mieste retai galėjai sutikti humanitarą. Išsikėlė į Vilnių rašytojai, dailininkai, kompozitoriai, o įkandin jų – ir filosofai, istorikai, ekonomistai, teisininkai. Jeigu nekreipsim dėmesio į žemesniąsias muzikos ir dailės mokyklas, tik Medicinos instituto studentai galėjo pasigirti, kad mokosi apie žmogų, pramoksta net lotyniškai. 

Miestas buvo užimtas technokratų. Jie valdė gamyklas – daug ir didelių. Jie vadovavo projektavimo institutams, paslaugų kombinatams, susisiekimo ir ryšių įmonėms. Ir miesto valdžios politinėje piramidėje aukščiausius postus užėmė Politechnikos instituto absolventai. Jie gal geriausiai atstovavo proletariato interesams. Inžinieriai, aišku, buvo įvairūs – mechanikai, chemikai, elektrikai, statybininkai, technologai. Miestas plėtėsi, pristatė fabrikų. O jie gamino daiktus. Daugybę daiktų. Kokie ten holografiniai jų pavidalai? Daiktai nesikalbėjo. Juos reikėjo vartoti. Turėti. Kalbos apie išsivadavimą iš daiktų valdžios arba naujus, žmogiškus, tarpusavio santykius liko kalbomis. Jos turėjo ideologijos kodą – komunizmo statyba. Tai, kas buvo kritikuojama, iš tikrųjų buvo stiprinama. Daiktų valdžia vis labiau miestą smaugė.

Kam buvo lemta įpūsti Laikinojoje sostinėje humanistikos žiežirbą? Kas turėjo nutraukti daiktų kilpą? Galbūt aktoriai? Jų būrys buvo tikrai nemažas: veikė Muzikinis, Dramos ir Lėlių teatrai. Juose dirbo puikių režisierių. Kaitino vazduotę Modrio Tenisono, jaunesnio už daugelį mūsų, suburta pantomimos grupė. Pro cenzūrą prasiverždavo emocijos ir kai kurios idėjos. Ypač Kalantos savižudybė ir po jos prasidėję masiniai jaunimo protestai parodė didžiulę dvasinę miesto potenciją. Turbūt spektakliai ir koncertai pirmiausiai pranešė apie ją. Tiesa, kompozitoriams suskaičiuoti užteko vienos rankos pirštų. Žinomiausi – Viktoras ir Giedrius Kuprevičiai, dažnai miestelėnams viešai skambinę kariljonu prie Karo muziejaus. Nuo 1951 metų Kaunas neteko savo Dailės instituto, tačiau beveik po dešimtmečio įsteigiamas Vilniaus dailės instituto taikomosios dailės vakarinis skyrius. Vis dėlto dailininkų mieste likę nemažai, jų neištrėmė ir kitaip nesunaikino, tebeveikė Dailininkų sąjungos skyrius, naujas tapybos parodas lydėjo diskusijos, Čiurlionio galerijoje galėjai pasižiūrėti ne tik Čiurlionio darbų.

Rašytojų padėtis mieste buvo gal liūdniausia, bent jau prastesnė nei dailininkų, kompozitorių ir aktorių.

Žmogaus sielų inžinierių, kaip kadaise Stalinas pavadino tarybinius rašytojus, XX a. septintojo dešimtmečio Kaune beveik neliko. Vieni pasitraukė į Vakarus, kiti buvo ištremti į Rytus, susigūžė ir pasislėpė arba kalėjo, žuvo arba partizanavo, dar vieni buvo pakviesti keltis gyventi į Vilnių. Fazilis Iskanderis, abchazų kilmės rašytojas, rašęs rusų kalba, XIX a. rusų literatūrą pavadino „literatūra apie savo namus“. Didieji rusų klasikai rašė apie Rusiją, tapatinosi su ja. XX a. rusų literatūra, sakė Iskanderis, yra visiškai kitokia. Rusija, ir ne tik ji, jos rašytojai, liko benamiai. Jis turėjo galvoje Buniną, Solženyciną ir kitus rašytojus emigrantus, bet, matyt, ne vien juos, taip pat revoliucijų ir karų sukeltą „smūtą“ kaip Rusijoje, taip ir Lietuvoje, visame pasaulyje. Kokie ir kieno namai gali būti pilni tik kraujo, skausmo ir mirties?    

Rašytojų sąjungos Kauno skyrius buvo uždarytas šeštojo dešimtmečio pradžioje. Tada buvo užrakinta ir skyriaus būstinė. Ji buvo jau moderniame dviaukštyje prie Žaliakalnio papėdės, sovietinės valdžios paskirtame vietoj prieš karą paskirtų, bet subombarduotų Vailokaičio rūmų prie Vienybės aikštės. Valdininkai žinojo ar pripažino tik vieną rašytoją – dramaturgą Juozą Grušą, stebuklu išlikusį per karą, iš Joniškio, žmonos Pulcherijos tėviškės, sugrįžusį į savo paties tarpukariu pasistatytus namus Kalniečių gatvėje, šiek tiek remiamą žymių kolegų, tuomet jau sovietinių Rašytojų namų durininkų iš Vilniaus, staiga vėl išgarsėjusį po dramos „Herkus Mantas“ premjeros miesto teatre. Rusų literatūros mokytojai primindavo mokiniams, kad mieste gyvena Levo Tolstojaus „Karo ir taikos“ vertėjas, sudžiūvęs lyg šakalys plunksnakočiui, Edvardas Viskanta. Latvių literatūros vertėjas ir „Vagos“ leidyklos redaktorius Aleksandras Žirgulys dažniau būdavo viešai minimas, bet dėl neapsakomo darbštumo ir vertimų bei įsipareigojimų gausybės jis beveik nepasirodydavo tarp bohemos mėgėjų. O leidyklos keliais jaunieji literatai tada dar nevaikščiodavo. Į Tulpės kavinę užsukdavę kauniečiai prie taurelės konjako cigaretę po cigaretės traukiantį atpažindavo Laisvės alėjoje ar Vydūno gatvėje matytą vyrą, kresną ir nejauną, juoda berete pridengusį plikę. Tai buvo trečiafrontininkas, Cvirkos ir Nėries bendražygis, publicistas ir vertėjas Valys Drazdauskas. Beje, kalėjęs viename lageryje su Solženycinu. Su dailininku Liudu Truikiu Tulpėje sėdėdavo prie asmeninio stalelio.

Ne visi buvo tokie pastebimi.

Beveik neįmanoma viešoje vietoje sutikti, sunku iš viso ką nors buvo išgirsti apie tarpukary žymų prozininką Kazį Jankauską, irgi neseniai sugrįžusį iš gulago, vos ne vos gavusį darbo priemiesčio mokyklos bibliotekoje, slepiantį savo rankraščius sofoje net nuo artimų pažįstamų. Kaip ir apie kitus – keturvėjininką Juozą Žlabį-Žengę, prozininką Viktorą Katilių, poetą ir vertėją Vaclovą Šiugždinį, poetą ir dramaturgą Antaną Jasiūną (Jacinevičių). Jie nepasitraukė į Vakarus, dažnas buvo suimtas, įkalintas ir ištremtas, grįžę liko prispausti prie gyvenimo be literatūros. Miestui jų nereikėjo, – buvusieji žmonės, anot Žirgulio, rašytojai, išvaryti iš jau kitokių literatūros namų, pavadintų tarybinių rašytojų sąjunga, beje, pagal Stalino ir Maksimo Gorkio projektą pastatytų.  Tie namai net ir juos priglaudusiems, kaip taisyklė, į Vilnių isikėlusiems, buvo su durimis be rankenų. Ne tu pats, kažkas kitas, vienas iš durininkų, tas duris atidarinėdavo, įleisdavo ir išleisdavo. Panašiai kaip Kuzmos gatvėje ar Žiegždriuose įsikūrusiose psichiatrijos ligoninėse.

Iš knygos „Vidaujos link“, Vilnius: Homo liber, 2018.

Bus daugiau

Parengė Gediminas Jankus

 

Lietuvos rašytojų sąjungos veiklą „Gyvoji literatūra: kūryba, refleksijos, aktualijos“ finansuoja Lietuvos kultūros taryba