LRS KAUNO SKYRIUI – 50. LITERATŪRINIŲ NAMŲ PAIEŠKOS

Tęsiame kelionę-dėlionę po Kauno rašytojų veiklos ir tapsmo istoriją, stabtelėdami prie, mūsų manymu, svarbesnių ir reikšmingų momentų, primindami nelengvą, komplikuotą kelią į ideologinių klišių ir postulatų nevaržomą kūrybą ir saviraišką. Vartant išlikusius to meto Kauno rašytojų skyriaus dokumentus – darbo planus, kronikas, parengtų rankraščių aptarimus, dėmesį patraukia vienas svarbus dalykas, ko gero, išlikęs esminiu per visą sovietinio laikotarpio tarpsnį – tai tik formalus, protokolui ir „paukščiukui“ dėliojamas privalomas planų, ataskaitų ir proginių ideologinių renginių sąrašas, dabar šypseną keliantys „rašytojų idėjinio brandumo klausimai“ ar „ideologinės kovos tapatybės šiuolaikinėmis sąlygomis“. Idėjinė ir politinė branda ir tada kėlė rašytojams ne tik šypseną – daugeliui ir paniekinantį vypsnį. Be abejo, ne visiems. Ideologinių prievaizdų primestų taisyklių ir reikalavimų tais laikais bent formaliai teko laikytis visiems menininkams.

Bet tuo pačiu vyko ne toks matomas, tačiau gilus ir jautrus it apnuogintas nervas, kūrybinis procesas. Buvo ieškoma ne tik naujų saviraiškos formų – kauniečių prozoje ir ypač poezijoje vis dažniau sušmėžuodavo eksperimentinė, ne tik „socialistinio lagerio“ šalių, bet ir Vakarų Europos literatų jau seniai naudojama, daug modernesnė, mūsų ausiai ir ideologinėms klišėms neįprasta forma. Be kūrybos, be jos aptarimų, dažni būdavo įvairiausi literatūriniai renginiai, susitikimai su skaitytojais bibliotekose, kultūros namuose. Palaipsniui vienu iš svarbiausių skyriaus veiklos prioritetų tampa jaunųjų literatų ugdymas. Pabrėžiu – palaipsniui, nes pradžioje, dar vadovaujant Antanui Drilingai, besidžiaugusio tik „Nemunu“ ir pripažinusio tik kelis tikrus rašytojus kauniečius (J. Grušą ir R. Samulevičių), tų jaunųjų tik keli ir tebuvo, o ir jų parengti pirmųjų knygų rankraščiai trynėsi, laukdami eilės. Tiesa, aptikau šykščią žinelę apie Kauno zonos jaunųjų rašytojų seminarą 1971 m., kuriame svarstyta net 24 jaunųjų poetų ir prozininkų kūryba, seminaro nauda abejotina, nes vėliau apie kažkokius pokyčius net neužsimenama, nepavyko aptikti ir naujų, nežinomų talentų publikacijų ar jų pateiktos kūrybos analizės. Ko gero, panašūs renginiai tebuvo duoklė planinei ideologinei sistemai. Tik vėliau, jau vadovaujant Vytautui Martinkui, įsivyravo kitoks, atsakingesnis ir jautresnis požiūris į jaunimėlį.

Tačiau jaunieji ir iki to bruzdėjo brazdėjo, ir jau ne kartą minėti vyresnieji – „nemuniečiai“ Algimantas Mikuta, Robertas Keturakis, Aleksas Dabulskis, skyriaus literatūrinis konsultantas Raimundas Samulevičius (nuo 1972 m. jį pakeitė A. Mikuta, palikęs „Nemuną“), juos skatino ir palaikė. Žinoma, tai buvo dar kuklūs žingsniai, tad dėmesys ir paskata buvo labai svarbūs, rengiant pirmąsias knygas. Kol kas nepavyko užtikti, kokią jaunųjų paskatos formą buvo pasirinkęs pats tuometinis skyriaus vadovas A. Drilinga, 1972-aisiais baigęs penkmečio redaktoriavimą „Nemune“ – juk dar du metus, iki 1974-jų, jis vadovavo Kauno rašytojams. „Mūsų Petras“ – taip jį švelniai vadino tuometiniai ir sostinės, ir Kauno partiniai funkcionieriai. „Mūsų Petras“ – pasak P. Palilionio, akivaizdi aliuzija į Petrą Cvirką, mat, Antanas buvo labai panašus į mūsų klasiką, ypač savo neklusnia sruoga, o ir aktyvumu bei darbštumu nedaug atsilikęs – pradžioje poezijos, o vėliau ir prozos rinkiniais. A. Drilinga Rašytojų sąjungos nariu buvo jau visą dešimtmetį, nuo 1962 metų, išleidęs net aštuonias poezijos knygas, tad galėjo ir pasipuikuoti, ypač prieš jaunesnius eiliuotojus. Tai tik libertas in scripto, laisvė rašant, nes nepavyko aptikti jokių paties „mūsų Petro“ atminimų apie Kauno rašytojų skyrių ir tuo labiau apie jaunuosius. A. Drilinga prisimena tik „Nemuną“ (ir mūsų publikacijoje „LRS Kauno skyriui – 50“ pirmasis vadovas kalba tik apie žurnalo redagavimą – interviu „Utenos žinios“, 2020 09 23). Žinoma, A. Drilingos ir kitų to meto itin produktyvių autorių pribloškianti išleistų ir naujų leidžiamų knygų sugestija, apgiedama paslaugių sovietinio „Stepančikovo dvaro“ literatūros „kritikų“ – matronijų ir paternalijų (tipinis pavyzdys: „…kosmosas užkariaujamas ne iš karto. Kad žodis jaudintų, kad jis būtų tikras, reikia kasti ir kasti gyvenimišką rūdą, būti darbščiu ir sąžiningu angliakasiu. Ten, kur poetas pats iškasė tonas gyvenimiškos rūdos, ten jo balsas savas, jaudinantis, o mintys giliai filosofiškos ir poetiškos…“) tada darė įspūdį ne vienam.

Vytautas Martinkus, Petras Palilionis, Rūta Staliliūnaitė. 1979 m. Iš P. Palilionio asmeninio archyvo

O kokia tų knygelių tikroji vertė? Ar dabar jos neprimena egzaltuotų ir patetiškų metaforų bei deklaracijų kapinyno? O tada – puikios galimybės pasistumdyti ideologinio dvaro prieduryje, o gal net patekti vidun. Nedrįsčiau pasistumdymu įtarinėti kauniečių, ypač jaunųjų. Kuklus jų būrelis – 30 literatų, visų pirma, turėjo kūrybinių ambicijų, norą debiutuoti. Beje, baigiantis A. Drilingos kadencijai, skyriuje buvo tik 13 Rašytojų sąjungos narių, tad sąjungos vadovybė rūpinosi gretas papildyti. Kauno jaunųjų rašytojų sekcijai keletą metų vadovavo prozininkas Mečys Rakauskas, 1972-1974 m. – poetas Mykolas Karčiauskas. Ir pasipylė tie laukti debiutai – Aldona Puišytė, Petras Palilionis, Mykolas Karčiauskas, Jurgis Buitkus, Dalia Saukaitytė, Leonas Zaleckis, Marija Macijauskienė, Mečys Rakauskas. Jų poezijos ar prozos pirmosios knygos pasirodė 1972-1973 m., beveik visų debiutai buvo palankiai sutikti ir įvertinti, tad nelaukiant privalomų antrųjų knygų, jie negaišuojant buvo priimti į Rašytojų sąjungą – D. Saukaitytė, J. Buitkus, M. Karčiauskas, kiek vėliau – ir P. Palilionis, M. Rakauskas. Vieni ilgam pritilo, kiti sėkmingai ar ne taip sėkmingai rašė, leido knygas, išgarsėjo ar šiaip šmėžavo vietos ir sostinės literatūros padangėse. Bet tai buvo vėliau.

O 1974 m. spalio 24 d., pasibaigus A. Drilingos kadencijai, Kauno rašytojų ataskaitiniame rinkiminiame susirinkime naujuoju skyriaus vadovu išrenkamas prozininkas Vytautas Martinkus, RS narys nuo 1971-jų. V. Martinkus viešai paskelbė bene tris svarbiausius prioritetus, kurių buvo laikomasi: „auginti“ jaunuosius, padėti jiems išleidžiant pirmąsias ir antrąsias knygas (buvo rengiami seminarai, pateikiant jiems rankraščius, naujų knygų aptarimai, diskusijos teoriniais literatūros klausimais; tęsti tarpukario literatūrines tradicijas – rengti kuo daugiau viešų literatūrinių renginių (žymiausi – Poezijos pavasaris, kasmetinis Novelės vakaras Klangiuose (nuo 1976 m.), literatūrinių premijų (P. Ziberto šilko kombinato, Petro Cvirkos) įteikimas); kartu su kitais menininkais žadinti humanitarines miestelėnų ambicijas; atstovauti Kaunui platesniuose kultūros baruose (pirmiausia – RS veikloje, RS organizuojamuose „respublikiniuose“ arba „sąjunginiuose“ renginiuose).

Mykolas Karčiauskas, Aleksas Dabulskis, Edvardas Viskanta, 1974 m. spalio 24 Kauno rašytojų ataskaitinis rinkiminis susirinkimas. Iš Petro Palilionio asmeninio archyvo

Vytautas Martinkus, vadovavęs Kauno skyriui dvi kadencijas – iki 1982 m., manau, drąsiai ir tuo pačiu nuosekliai įgyvendino ne tik minėtas gaires, bet ir pradėjo itin svarbų bei Kaunui būtiną humanizavimo procesą. Pasitelkdamas rašytojus ir įtraukdamas kitų sričių menininkus, V. Martinkus sėkmingai griovė įsigalintį ir funkcionierių primestą „technokratų“ miesto įvaizdį. Ne tik ideologinis cerberizmas, ne tik sovietinė nomenklatūra, bet ir įsigalinti bei partinių bonzų palaikoma technokratija kėlė didžiausią pavojų ir kūrybinei saviraiškai, ir augimui, ir apskritai humanitarijai.

Įsidėmėtina tai, kad V. Martinkaus įžvalgos ir veikla buvo sėkmingai tęsiama Lietuvos rašytojų sąjungos valdyboje – 1986-1988 m. jis dirbo RS sekretoriumi, o 1988-1994 m. vadovavo Lietuvos rašytojų sąjungai. Vadovavo per itin sudėtingą istorinio virsmo laikotarpį, kuomet reikėjo priimti ryžtingus ir principingus sprendimus. Juk būtent Lietuvos rašytojų bendruomenė, ko gero, viena pirmųjų, dar 1989 m., likus metams iki istorinės Kovo 11-osios, nutraukė ryšius su TSRS ir paskelbė visišką savarankiškumą. V. Martinkus niekada nevengė atsakomybės, tvirto principingo žodžio ir savo pavyzdžiu rodė tikro, nesumeluoto pilietiškumo ir patriotizmo pavyzdį.

Akademikas V. Martinkus maloniai sutiko paskelbti ištrauką iš jo užrašų ir pašnekesių knygos „Vidaujos link“ (Vilnius: Homo liber, 2018) – „Namo!“ Šios gilios įžvalgos – apmąstymai pasakoja ne tik apie tuometinius Kauno rašytojus. Tai pasakojimas apie pastangas surasti „literatūrinius“ ir kitokius namus. Tai pasakojimas apie tuometinių miesto humanitarų ir kultūros žmonių prasidėjusią santalką prieš visišką sustabarėjimą ir bedvasį susinimą.

Gediminas Jankus

Lietuvos rašytojų sąjungos veiklą „Gyvoji literatūra: kūryba, refleksijos, aktualijos“ finansuoja Lietuvos kultūros taryba