APIE LEONĄ ZALECKĮ. ŽEMAITIŠKAS GRYNUOLIS

Prisimename mūsų kolegą, rašytoją, gaivališką talentą Leoną ZALECKĮ (1929 02 20 – 2003 10 06), sukanka 19 metų nuo jo mirties. Tikras žemaitis, užsispyręs, veržlus, nagingas, bitininkas ir talentingas pasakorius. Leonas buvo labai imlus, pradėjo užrašinėti tas savo istorijas, noriai mokėsi, taisė savo tekstus. Parašė romaną, apsakymų, išleido keletą rinkinių, o už apsakymų knygą “Būtoji diena” 1999 m. tapo Žemaitės literatūrinės premijos laureatu. Skelbiame rašytojo Petro Venclovo atsiminimus apie Leoną Zaleckį.

 

Petras Venclovas

 

Toks žemaitiškas grynuolis

 

Leonas Zaleckis – koks jis buvo? Jau penkiolika metų, kai jo nėra, tad reikia susikaupti ir pamąstyti. Mano galva, vienas iš tų pašėlusių žemaičių, kartais šokinėjantis iš nekantrumo, prapliumpantis žodžiais, energingai mostaguojantis rankomis. Ir kvatojantis. Kartą, mums sėdint ,,Metropolyje“ po jaunųjų rašytojų susirinkimo, Leonas pradėjo taip šūkauti ir vos nenugriūdamas nuo kėdės juoktis, kad Mečys Rakauskas, išsigandęs, kad būsime išvaryti iš restorano kaip žmonės, negebantys tinkamai elgtis padorioje vietoje, gana griežtai jį subarė. Tik tada Leonas atsipeikėjo iš transo. Taip, jis ne visada pajėgdavo susitvardyti, kai jį pagaudavo linksmumas arba pasiutimas. Robertas Keturakis yra pasakojęs, jog, kai ,,Nemunas“ paskelbė šiek tiek patrumpintą Zaleckio apysaką, autorius atbėgo į redakciją ir puolė priekaištauti, kodėl praleistas vienas epizodas. Jis taip įsikarščiavo, kad griuvo ant grindų, voliojosi, keikėsi ir verkė, kol Robertui pavyko jį šiek tiek apraminti. Toks žemaitiškas grynuolis, laukiniška prigimtis, ne kažkiek paveikta civilizacijos.

Leonas Zaleckis buvo baigęs tik vidurinę jaunimo mokyklą, tad nebuvo sugadintas įvairių mokslų, o ypač filologinių. Kas žino, kada jis pajuto turintis ,,literato gyslelę“? Tą galbūt galėtų pasakyti Vytautas Martinkus, Leono mokytojas ir globėjas. Violeta Martinkienė ne kartą sakė, kad Vytautas mokė Zaleckį parašyti paprasčiausią sakinį, iš pradžių ištisai perrašydavo jo apsakymus. Gal tai ir tiesa? Leonas spaudoje debiutavo praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje, tikriausiai ,,Kauno tiesoje“, o vėliau ir ,,Nemune“. 1971 metais išleido pirmąją knygą ,,Seklumos“. Nors ir būdamas nebejaunas, priklausė Kauno jaunųjų rašytojų sekcijai, kol galiausiai buvo priimtas į Lietuvos rašytojų  sąjungą.

Zaleckis rašė realistinius kūrinius, mėgo tikslią detalę, jautė gamtą ir metų laikų kaitą. Jo pasaulėjauta iš esmės buvo valstietiška, jis kreivai žiūrėjo į visokius modernizmus. Įdomu, kad jo kūryboje vienas iš mėgstamiausių personažų yra velnias. Toks pagoniškas, tautosakiškas, beveik realus, gyvenantis šalia žmonių, o ne mistiniame pragare. Literatūroje Zaleckis buvo maksimalistas, norėjo pirmauti, būti geriausias bent jau Kaune. Nelengvai ištverdavo kolegų sėkmę: jam atrodydavo, jog tokiu būdu nežinia kaip jis apeinamas, ignoruojamas, netgi pažeminamas.

Mėgdavo pasakoti apie savo veikėjus kaip apie realius žmones. Galėdavai pamanyti, kad jis kalba apie savo pažįstamus, draugus ar priešus, kol galop paaiškėdavo, kad tai jo personažai. Kartais pats į juos įsikūnydavo, kalbėdavo jų balsu. Tačiau neatskleisdavo savo būsimų kūrinių siužetų, nes buvo įsitikinęs, jog koks nors kolega gali juos nukniaukti ir panaudoti kaip savo. Sakydavo, kad taip jau yra nutikę. Siužetą jis laikė vienu iš svarbiausių kūrinio elementų. Nors ir būdamas šakotas ir dygliuotas, Zaleckis gebėdavo parašyti ir gražių bei lyriškų kūrinių, netgi su skausmo ir užuojautos gaidele.

Apie savo ankstesnį, pokario laikų, gyvenimą nelabai prasitardavo. Yra sakęs, kad buvo paruošų agentas, vaikščiodavo po kaimus su šautuvu ir gąsdindavo žmones, kad šie atiduotų pyliavas. Jau šiais laikais gyrėsi buvęs partizanų ryšininkas, visa siela atsidavęs lietuvybei. Taip ir parašė savo romane ,,Tėvų dvasia“. Manykime, kad tiesą.

Leono Zaleckio „žvaigždžių valanda“ – apdovanojimas Žemaitės premija. Kairėje (balta suknele) solistė V. Sagaitytė, centre L. Zaleckis, jo žmona Liucija, aktorius P. Venslovas, rašytojas P. Palilionis. Kelmė, 1999 m. Iš P. Palilionio asmeninio archyvo

Leonas Zaleckis buvo ne tik rašytojas, bet ir visų galų meistras. Girdi, jo senelis buvęs bažnyčių statytojas, o jis daug ką iš jo paveldėjęs.  Leonas tris kartus statėsi sau namus: pirmą kartą Kėdainiuose, vėliau Kaune, o kai miesto daugiaaukščiai ėmė lipti jam ant galvos, jis sugriovė savo dviaukštį namą, o iš plytų susirentė gana patogų būstą Jonavos rajone, prie Neries, sodų bendrijoje ,,Atgaja“. Turėjo visus meistro įrankius, labai nenoriai juos kam nors skolindavo. Bet užtat patarimų mums, sodininkams, nešykštėdavo. Pasijuokdavo iš mūsų neišmanymo, pasišaipydavo, bet geranoriškai patardavo. O jis mokėjo ne tik statybų, bet ir žemės ūkio darbus. Žinojo, į kokią žemę geriausia sodinti obelis, į kokią – kriaušes ar slyvas. Be to, buvo bitininkas, ant ūkinio pastato stogo laikė keletą avilių. Dėl bičių Leonui tekdavo pyktis ir taikytis su kaimynais: kai sugeltasis ateidavo ir imdavo priekaištauti, kad mažame 6 arų sklypelyje veisiamos bitės, Leonas mėgindavo kaltę išpirkti pasiūlydamas stiklainiuką medaus. O jei ir tada kaimynas nenurimdavo, Zaleckis pasiusdavo ir išvarydavo jį iš savo kiemo. Taip ir priešų įsigydavo. Apie bites galėdavo kalbėti valandų valandas, jo meilė bitėms buvo begalinė.

Be rašytojų, sodų bendrijoje kūrėsi ir benzino kolonėlių vedėjai. Jie buvo turtingi, statėsi didžiulius namus; prikalbindavo Leoną pamūryti židinius, krosnis, pirtis, išvesti gerai dūmus traukiančius kaminus. Leonas buvo brangininkas, bet darbus atlikdavo nepriekaištingai, preciziškai. Vasaromis jis gyvendavo savo sodyboje, ten jį visada galėdavai rasti. Gal ten ir rašė? Kartais jį matydavau sėdintį tarp avilių ir akimis sekantį pro laką išlekiančias bites.

Kai pardaviau sodų bendrijoje savo kuklų medinį namelį, mūsų ryšys beveik nutrūko. Nežinia kaip Leonas atsidūrė globos namuose. Kokį kartą paskambinau, jo balsas nebebuvo toks garsus, jis beveik nebesijuokė. Regis, kažkas jį graužė. Turbūt atitolimas nuo rašytojų bendruomenės, negalėjimas rašyti. Rašytojui nerašymas yra baisus dalykas, ne visi jį ištveria. Turbūt jį įveikė pasiutimo, puikybės kipšas, visą laiką jame tūnojęs. 2003 metų rudenį Leonas Zaleckis trenkė durimis ir išėjo į visišką tylą, į ten, iš kur negrįžtama. Toks buvo jo pasirinkimas…

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *